| 1 |
Todėl ir susirentė tvirtą namą ant vėjuoto, žuvėdrų pamėgto salos kyšulio, kurį kiekvienas didesnis potvynis atkirsdavo nuo sausumos. Kadangi jo išrinktoji buvo jūra, jis liko nevedęs, ir po mirties namas bei sala atiteko tolimam giminaičiui. Tiek jis, tiek jo palikuonys nuosavybe rūpinosi prastai. |
| 2 |
Nuo birželio iki rugsėjo, taip pat per trumpas Velykų atostogas "Linksmojo Rodžerio" viešbutis paprastai būdavo kimšte prikimštas. 1934 metais namas buvo dar labiau praplėstas, padidintas valgomasis, įrengtas kokteilių baras ir keli ištaigingi vonios kambariai. Kainos iš karto pašoko. |
| 3 |
Ir žmonės plaukte plaukė. "Linksmojo Rodžerio" viešbutyje buvo apsistojusi viena labai svarbi - bent jau savo akyse - asmenybė. Er-kiulis Puaro, vilkįs baltu lininiu kostiumu, su ant akių užsmaukta panama, dabitiškai užriestais ūsais sėdėjo pusiau-gula patogiame šezlonge ir stebėjo paplūdimį. |
| 4 |
Vieni poilsiautojai maudėsi jūroje, kiti deginosi gulėdami ant smėlio, treti rūpestingai įtryninėjo savo odą aliejais. Sėdintys viršutinėje terasoje aptarinėjo orą, prieš akis plytintį vaizdą, rytiniuose laikraščiuose perskaitytas naujienas ir kitas juos jaudinančias temas. |
| 5 |
Jai už nugaros, šezlonge, užsismaukęs skrybėlę ant nosies, buvo įsitaisęs jos vyras, Oudelis C. Gardneris. Iškilus būtinybei, jis kartkartėm trumpai pritardavo. Puaro dešinėje sėdėjo panelė Bruster, kiek žilstelėjusi, tvirta, atletiškai sudėta, malonaus įdegusio veido moteris. |
| 6 |
Aš tikrai neįsivaizduoju, kaip mes būtume galėję be jo apsieiti? Tai štai, kai aš kreipiausi į jį, ponas Kelso pasakė, kad užvis geriausia yra atvažiuoti čia. Neapsakomai vaizdinga vietelė, jo žodžiais tariant, pačiame pasaulio pakraštyje, ir tuo pat metu visi patogumai ir komfortas. |
| 7 |
Matot, jei galėtume tarti, kad anglai turi trūkumą, tai nebent būtų jų įprotis išlaikyti atstumą su tais žmonėmis, su kuriais nėra pažįstami bent keletą metų. O šiaip jie visais atžvilgiais mieli. Ponas Kelso minėjo, kad čia yra suvažiavę labai įdomūs žmonės, ir, matau, jis sakė tiesą. |
| 8 |
Jos modeliai visada labai originalūs. Jų linijos pasakiškos. Vakar vakare aš vilkėjau viena jos modelių namuose sukurtų suknelių. Man regis, tai visais atžvilgiais žavinga moteris. Už panelės Bruster sėdintis majoras Beris savo išsprogusiomis akimis ryte rijo besimaudančius. |
| 9 |
Juk tai neteisinga. Ir tas polinkis neturi nieko bendra su žmogaus sveikata. Paliegėliai kartais būna puikūs jūrų keliautojai. Girdėjau, kad tai priklauso nuo stuburo smegenų. Be to, esti žmonių, kurie bijosi aukščio. Ir man ši baimė pažįstama, tačiau ponia Redfern jaučiasi dar blogiau. |
| 10 |
Jo linksmumas ir gyvybingumas persiduodavo aplinkiniams, o įgimtas paprastumas užkariaudavo daugelio vyrų ir visų be išimties moterų prielankumą. Dabar jis stovėjo paplūdimyje ir, purtydamasis vandenį, kilstelėjo ranką, džiugiai sveikindamas jauną žmoną. Ji jam irgi pamojavo. |
| 11 |
Jis žengė kelis žingsnius prie palikto ant smėlio rankšluosčio. Tuo metu iš viešbučio išėjo moteris ir, aplenkusi terasoje sėdinčią draugiją, ėmė leistis prie jūros. Jos pasirodymas priminė teatrališką išėjimą į sceną, ir ji tą puikiai suvokė. Tačiau atrodė, kad visa tai ją ne itin domina. |
| 12 |
Matyt, jau seniai buvo pripratusi prie neišvengiamai sukeliamo susižavėjimo. Aukšta ir grakšti, paprastu ir labai atviru maudymosi kostiumu, ji demonstravo puikiai įdegusį kūną. Formų tobulumu ji priminė statulą. Rusvi ugnies atspalvio plaukai gausiomis bangomis krito ant pečių. |
| 13 |
Visus vyrus iš proto varė. Žinoma, moterys troško jai akis iškabinti. Ne vienus namus ji apvertė aukštyn kojom. - Prisiminimai teikė majorui malonumo. - Jos vyras buvo ramus ir labai malonus vyrukas. Troško bučiuoti žemę, kuria ta vaikščiojo. Nieko nepastebėdavo - arba dėdavosi nepastebįs. |
| 14 |
Jam darė įspūdį subtilios jos manieros, grakšti dailių apybraižų figūra, išdidi galvos laikysena. Jam patiko lygiai sušukuoti tamsūs jos plaukai ir subtili ironiška šypsena. Tą rytą ji vilkėjo tamsiai mėlyną baltai taškuotą suknelę. Grakštus linijų paprastumas teikė jai rafinuoto kuklumo. |
| 15 |
Be to, vargu ar malonu iškelti į viešumą slapčiausias savo mintis? Pamenu, kaip kartą susipažinau su nuostabia pora. Po daugelio vedybinio gyvenimo metų vyro ir žmonos santykiai buvo tokie šilti ir malonūs, kad aš pajutau širdies gilumoje pavydą ir troškimą atsidurti jos vietoje. |
| 16 |
Išties aš mėgstu kurti naujus drabužių modelius, man nestinga pinigų. Man sekasi ir kaip menininkei, ir kaip verslininkei. Aš turtinga, gražios figūros, visai pakenčiamo veido, ne per daug aštraus liežuvio. - Ji nutilo, o paskui labai giedrai šyptelėjo: - Tiesa, aš neturiu vyro. |
| 17 |
Sklido kalbos, kad lordas iki ausų ją įsimylėjęs. Buvo manoma, kad jis ją ves skyrybų nuosprendžiui įsiteisėjus. Tačiau taip neįvyko, Arlenos jis nevedė. Pasiuntė po galais. Girdėjau, kad ji buvo iškėlusi jam kaltinimą už pažado nesilaikymą. Anuomet tai sukėlė daug triukšmo. |
| 18 |
Šiuo metu jis ją erzino, nes buvo kaulėtas ir nusėtas strazdanom. Su pasibjaurėjimu ji dirstelėjo į sunkią kaštoninių plaukų kupetą, kurią vadino ševeliūra, žalsvas akis, išsišovusius skruostikaulius ir ilgą, per daug atsikišusį smakrą. Dantys ir lūpos gal ir nelabai bjaurūs. |
| 19 |
Linda buvo nevikri kaip kumeliukas ir dygi lyg ežys. Ji visą laiką jautė savo kampuotumą ir faktą, kad yra nei šis, nei tas. Mokykloje taip blogai nebuvo. Bet mokyklą ji neseniai baigė ir dabar nežinojo, ką toliau veikti. Tėvas neaiškiai užsiminė apie ketinimą išsiųsti ją kitą žiemą į Paryžių. |
| 20 |
Jai atminty iškilo atvykimo į viešbutį vakaras. Nuo sausumos salelė atrodė pasakiškai. Sukilęs potvynis buvo užliejęs dambą. Jie atplaukė laiveliu. Ir pats viešbutis pasirodė nuostabus, kažkoks nepaprastas. Terasoje nuo šezlongo staiga pakilo aukšta tamsiaplaukė moteris. |
| 21 |
Galop nusprendė, kad Rozamunda jai patinka, - ji maloni, taktiška ir veikli. Ir dailiai sušukuoti plaukai gražūs, nors tai retai pasitaiko. Skoningi drabužiai. Mielas, linksmas veidas, patinkantis ir jai pačiai, ir kitiems. Su Linda ji visada buvo maloni, niekada nekalbėjo apie tokius dalykus. |
| 22 |
Kiek paėjus, galima nusileisti laiptais į uoloje iškirstą aikštelę. Viešbutyje esančiame salos žemėlapyje ši vieta pažymėta kaip Saulėtasis kyšulys. Ten įrengtos kelios nišos su patogiais suoleliais. Ant vieno iš jų tuoj po vakarienės įsitaisė Patrikas Redfernas su žmona. |
| 23 |
Palei vieną jos sieną buvo lentynos su už du pensus išduodamomis pasiskaityti knygomis. Pačios naujausios buvo dešimties metų senumo, tačiau matėsi ir išleistų prieš dvidešimt ar dar seniau. Linda nedrąsiai paėmė nuo lentynos vieną tomelį, paskui kitą. Nepatikliai pavartė juos. |
| 24 |
Jeigu nebūčiau to daręs, gyvenimas man nebūtų susiklostęs taip, kaip susiklostė. Bet jūs, pone, žinote, kokie tie žmonės - ple ple ple ir iškloja viską. Jūsų profesijos žmonėms taip elgtis negalima. Taigi - jums ant burnos spyna, ir jūs tvirtinate, kad atvažiavote čia atostogauti. |
| 25 |
Aišku, ne čia, o kur nors Rytuose. Keista, kad šis pomėgis žmogui niekada nepraeina. Šiandien aš, žinoma, galėčiau turėti didžiausią jachtą, bet nenugalimos traukos nebejaučiu. Mane patenkina ir nedidukas laivelis. Redfernui taip pat patinka buriuoti. Kelis kartus buvom išplaukę kartu. |
| 26 |
Vėliau koridorius praplatėja ir virsta ganėtinai erdvia ola. Ar galite įsivaizduoti, kaip tai žavėjo berniūkštį? Šitą grotą man parodė vienas senas žvejys. O šiandien net žvejai apie ją nebežino. Anądien paklausiau vieno vietinio, iš kur šis pavadinimas - Elfų įlanka, - bet jis negalėjo paaiškinti. |
| 27 |
Geležinėmis, į uolą įsriegtomis kopėčiomis buvo galima įlipti į vandenį, todėl viešbučio gyventojai dažnai čia plaukiodavo prieš pusryčius, o ne rinkdavosi pagrindiniame paplūdimyje, į kurį kelias buvo ilgėlesnis. Lipdama laiptais, Linda susitiko iš jūros grįžtantį tėvą. |
| 28 |
Potvynis buvo užliejęs dambą. Todėl prie mažyčio molo sūpavosi pririšta valtelė. Keltininkas buvo kažkur nuėjęs, todėl mergaitė atsirišo valtelę ir ėmė irtis į Lederkomb Bėjų. Pasiekusi krantą, ji pririšo valtelę ir šlaitu, netoli viešbučio garažo, ėmė kopti prie jau minėtos krautuvėlės. |
| 29 |
Ant laiptų pasirodė Kristina Redfern. Ji vilkėjo paprastą plataus kirpimo vasarinę pižamą ilgomis rankovėmis ir plačiomis klešnėmis - žalią su geltonu raštu. Rozamun-dai liežuvis panižo pasakyti, kad žalia ir geltona labiausiai nedera šviesiaplaukei kiek anemiškai moteriai. |
| 30 |
Šiuos žodžius Patrikas Redfernas ištarė nekantriai, sudirgusiu balsu, o jo mintys aiškiai buvo kažkur kitur. Jo nerimas tolydžio augo, ir jis nė nebandė to slėpti. Vos pasigirdus kieno nors žingsniams, jis tuoj pat atsigręždavo pasižiūrėti, kas išėjo iš viešbučio. Nusivylimą sekė nusivylimas. |
| 31 |
O vakar buvo siaubinga, ar ne? Aš net pasakiau ponui Gardneriui, kad jeigu orai nepasikeis, mes netrukus iš čia išvažiuosim. Rūke skendinti sala atrodo taip melancholiškai. Kažkokia vaiduokliška savijauta... Todėl, kad aš, kapitone, nuo pat vaikystės esu labai jautri atmosferos svyravimams. |
| 32 |
Jis sėdėjo paplūdimyje, kone demonstratyviai žvilgčiodamas į viešbutį. Kuo toliau, tuo labiau jo nuotaika bjuro. Pasirodė guvi ir linksma panelė Bruster. Pašnekesys sukosi apie tą patį, kaip ir kiekvieną dieną. Energingą amerikietės tratėjimą kartkartėm pertraukdavo bosinis senmergės amtelėjimas. |
| 33 |
Emilė Bruster šiek tiek sunerimo. Jai kilo įspūdis, kad žvelgia į kažką gerai pažįstama, bet tam tikra prasme labai keista. Prireikė kelių minučių suvokti, kas čia neįprasta. Arlena Maršai gulėjo besideginančios poilsiautojos poza, kaip ne kartą buvo dariusi paplūdimyje priešais vieš-būtį. |
| 34 |
Įdegęs bronzinis kūnas tysojo paslikas, galvą ir kaklą dengė žalia skrybėlaitė. Tačiau Elfų įlankos paplūdimys nebuvo apšviestas saulės, ir dar keletą valandų ji neturėjo virš jo pasirodyti. Rytais šešėliai nuo kybančių uolų dengė paplūdimį. Emilę Bruster sukaustė keistas jausmas. |
| 35 |
Patrikas atbėgo pirmas, bet ir Emilė Bruster tuoj atsirado šalia. Lyg sapne ji žvelgė į bronzines rankas bei kojas, baltą maudymosi kostiumėlį su gilia iškirpte ant nugaros, iš po žalios skrybėlaitės išsprūdusias rusvų plaukų sruogas... Ji atkreipė dėmesį į nenatūralią atmestų rankų padėtį. |
| 36 |
Nors tai visai suprantama, matant, kaip jis sielvartauja. - Ir tuoj pat garsiai oficialiu tonu pridūrė: - Vadinasi, jūs pamatėte ją be dvidešimt dvyliktą. Žinoma, mirtis ją ištiko kiek anksčiau. Sakykim, tarp to laiko ir vienuoliktos... Ne anksčiau kaip be penkiolikos vienuoliktą. |
| 37 |
Ką gi. Kambarinė tvarkė gretimą kambarį. Ji turėjo girdėti rašomosios mašinėlės stuksenimą. Be to, yra ir laiškai. Dėl to siaubingo įvykio nespėjau jų išsiųsti. Man regis, jie gali būti ne blogesnis įrodymas negu kiti. Jis išsiėmė iš kišenės tris vokus su užrašytais adresais, tačiau be pašto ženklų. |
| 38 |
Negaliu visiškai atmesti aptarnaujančio personalo, tačiau nė akimirką negaliu įsivaizduoti, kad kas nors būtų galėjęs prisidėti prie žmogžudystės. Ne. Čia įsipainiojęs arba viešbučio gyventojas, arba pašalietis. Šia prielaida galime vadovautis. O toliau reikia rasti priežastį. |
| 39 |
Ji tam turėjo tikrai rimtą pagrindą. Ir, mano manymu, ši moteris būtų galėjusi nužudyti. Tik ne tokiu būdu. Kad ir kokia ji nelaiminga, kamuojama pavydo, aš vis dėlto nepasakyčiau, kad ji galėtų patirti galingą jausmą. Meilėje ji ištikima ir atsidavusi, bet nemanau, kad aistringa. |
| 40 |
Iš ponios Kasti sužinojau, kad jos čia atvažiuoja kiekvieną vasarą, o šį rytą abi visai dienai išplaukė į ekskursiją. Pasiėmė su savimi pietus. Burlaivis išplaukė apie devynias, o buriuotojas buvo kažkoks Endrius Bastonas. Mes galime jį apklausti, tačiau manau, kad abi šeimos atkrenta. |
| 41 |
Velniškai nemalonus darbas, - ištarė jis. - Jaučiausi paskutiniu niekšu, klausinėdamas vaiko apie tėvo santykius su pamote. Lyg būčiau prašęs dukters padėti veržti kilpą ant tėvo kaklo. Šiaip ar taip, privalėjome tai padaryti. Žmogžudystė yra žmogžudystė. O kaip tik ji ir galėjo nemažai žinoti. |
| 42 |
Dėl ko? Kaip minėjau, buvau dėl jos praradęs protą. Ar ji mylėjo mane, ar ne, - nežinau. Jeigu tikėčiau jos žodžiais, tada taip. Bet, manau, ji buvo iš tų moterų, kurios pajutusios, kad jau užvaldė vyro kūną bei sielą, nustoja juo domėtis. O ji puikiai žinojo, kad visiškai jai priklausau. |
| 43 |
Tačiau paviešinus mano žmonai būtų sunkus smūgis. Aš žinau, žinau! - gyvai tęsė jis. - Jūs manot, kad iki šiol mažai apie ją galvojau. Galbūt jūs neklystat. Ir gal palaikysite mano žodžius veidmainyste, tačiau patikėkit, kad iš tikrųjų ir nuoširdžiai aš myliu tik savo žmoną. |
| 44 |
Ji nedarė nieko, kad kaip nors įprasmintų savo gyvenimą. Neturėjo nei širdies, nei proto. Troško tik puoštis ir būti vyrų susižavėjimo objektas. Pavadinčiau ją visiškai beverte ir parazitiška. Manau... ne, esu tvirtai įsitikinusi, kad vyrus ji traukė, ir tai buvo viso jos gyvenimo prasmė. |
| 45 |
Vieta, kaip jūs, inspektoriau, sakėte tikrai ideali pasimatymams. Ji nuošali, čia nėra žmonių, pasieti ją galima tik valtimi arba prie uolų pritvirtintomis geležinėmis kopėčiomis, kurias įveikti gali ne kiekvienas. Didelė paplūdimio dalis nematoma, nes ją dengia kybančios uolos. |
| 46 |
Patikėkit, pulkininke Vestonai, aš tikrai nesu nešiuolaikinė moteris ir nesu nusistačiusi prieš teatro žmones... Juk kelios artimiausios mano draugės - aktorės! Bet aš nuo pat pradžių tvirtinau savo vyrui, kad šioje moteryje glūdi blogis. O dabar matot - sakiau tikrą tiesą. |
| 47 |
Visiškai nieko. Suinteresuotieji asmenys nepriklauso mano pažįstamų ratui. Buvo metas, kai gerokai pasitrankiau po pasaulį. Ir, kaip žinot, ilgai gyvenau Rytuose. Todėl galit neabejoti, kad po tiek metų tarnybos Indijos kalnų forte žinau apie žmogaus prigimtį viską, išskyrus tai, ko nereikia žinoti. |
| 48 |
Dabar nepamenu, bet kalba ne apie tai. Ramus žmogelis, knygų žiurkė, tikras avinėlis. Bet kartą vakare grįžo namo, puolė savo žmoną ir... ėmė smaugti. Pasirodo, jinai linksmindavosi su vienu tipu, o vyras sužinojo. Vos moteriškės nepribaigė! Jos gyvybė kybojo ant plauko. |
| 49 |
Bet vis dėlto jo atmesti negalime. Palieku jį jums, inspektoriau Kolgeitai. Patikrinkite, kada jis paėmė automobilį iš garažo, kiek prisipylė benzino, ir taip toliau. Visiškai įmanoma, kad jis pasistatė automobilį kokioje nors atokesnėje vietelėje, pėsčiomis grįžo į salą ir nuėjo į Elfų įlanką. |
| 50 |
Šiandien puiki diena, todėl aplink pilna turistinių autobusų. Jie paprastai atvyksta čia maždaug pusę dvylikos. Aukščiausią tašką potvynis paprastai pasiekia septintą ryto. Atoslūgis būna maždaug valandai praėjus po vidurdienio. Tuo metu damba ir aplinkiniai smėlynai knibždėte knibžda žmonių. |
| 51 |
Juk beveik visi viešbučio svečiai tuo metu buvo paplūdimyje. Išskyrus ponią Redfern ir Lindą Maršai, kurios buvo nuėjusios į Žuvėdrų įlanką. O jūsų minėto takelio pradžia matyti tik iš kelių kambarių, todėl maža tikimybės, kad tuo metu kažkas būtų žiūrėjęs pro jų langus. |
| 52 |
Ir dar žinau... Vienas jaunas vyrukas, lengvabūdis ir vėjavaikis, visai pametė dėl jos galvą, ir šis ryšys pastūmėjo jį prie bedugnės krašto. Jis įsivėlė į kažkokias machinacijas su akcijomis, vien kad gautų jai pinigų, ir vos išvengė teismo. Ši moteris suteršia kiekvieną, kas su ja susideda. |
| 53 |
Tarp šio moteriško prašmatnumo trys vyrai judėjo siekdami kiekvienas savo tikslo. Inspektorius Kolgeitas ištraukinėjo ir įstūminėjo stalčius. Po kurio laiko jis išraiškingai suniurnėjo ir, parodęs šūsnelį laiškų, ėmė peržiūrinėti juos su pulkininku Vestonu. Erkiulis Puaro nuėjo prie spintos. |
| 54 |
Dėkoju už čekį. Dabar pavyks išvengti teismo. Aš vos nenusiritau į prarają ir tik todėl, kad norėjau gauti tau kuo daugiau pinigų. Ar tu man atleisi? Norėjau papuošti briliantais žavingas tavo ausytes, o ant kaklo pakabinti baltus kaip pienas perlus. Nors dabar visi perlai panašūs į dirbtinius. |
| 55 |
Perbėgo akimis buteliukus ir flakonus ant tualetinio stalelio, pravirą spintą, nerūpestingai išsiskėtusį ant lovos didžiulį Pjerą. Po to jie nuėjo į Keneto Maršalo kambarį. Jis buvo greta, tačiau durų, vedančių tiesiai į Arlenos miegamąjį, neturėjo, lygiai kaip ir balkono. |
| 56 |
Pulkininkas Vestonas išėjo į koridorių, tačiau Erkiulis Puaro nenuskubėjo jam iš paskos. Jo dėmesį patraukė židinys, kuriame neseniai kažkas buvo deginta. Jis priklaupė ant vieno kelio ir rūpestingai ėmėsi darbo, tvarkingai dėdamas kiekvieną radinio gabalėlį ant popieriaus lapo. |
| 57 |
Be šių nuorodų į asmenybes, kambarys jo beveik nesudomino. Sekančiame kambaryje, kur buvo apsistojusi Rozamunda Danli, jis prabuvo ilgėliau vien dėl malonaus kontakto su šia išskirtine asmenybe. Jis atkreipė dėmesį į kelias knygas ant spintelės prie lovos, brangių tualetinių reikmenų paprastumą. |
| 58 |
Jo šnerves pakuteno švelnus pažįstamų Rozamundos Danli vartojamų rafinuotų kvepalų aromatas. Už panelės Danli kambario, šiauriniame koridoriaus gale, buvo stiklinės - tuo metu praviros - durys į balkoną. Pro jas išoriniais laiptais buvo galima nusileisti tiesiai prie pakrantės uolų. |
| 59 |
Nuo jos parodymų daug kas priklausys. Kambarinė buvo trisdešimtmetė moteris, apsukri, energinga ir nekvaila. I klausimus atsakinėjo noriai ir nuodugniai. Kapitonas Maršalas atėjo į savo kambarį tuoj po pusės vienuoliktos. Ji buvo bebaigianti tvarkytis. Jis jos paprašė paskubėti. |
| 60 |
Ji nematė jo grįžtant į kambarį be penkių vienuolika, bet netrukus išgirdo rašomosios mašinėlės tuksenimą. Tuo metu ji buvo ponų Redfernų kambaryje. Baigusi - apie vienuoliktą - perėjo į panelės Danli kambarį koridoriaus gale. Ten jau nebesigirdėjo rašomosios mašinėlės. |
| 61 |
Ji ne... na, jeigu ji nenorėjo būti mandagi, tai ir nesistengė tokia būti. Ji galėjo šypsotis, bet jeigu ko nors nerasdavo arba aš iš karto neatsiliepdavau į skambutį, arba skalbiniai dar būdavo neatnešti iš skalbyklos, galėjo akimirksniu pasidaryti pikta ir labai nemaloni. |
| 62 |
Galbūt, pone pulkininke, viskas buvo taip... Tikriausiai panelė Danli neišbuvo iki pusiaudienio Saulėtajame kyšulyje. Visa jos istorija - melas. Ko gero, pateikusi mums savo įvykių versiją, jinai sužinojo, jog kažkas ją matė kitoje vietoje arba nerado Saulėtajame kyšulyje. |
| 63 |
Iš pat ryto, kaip paprastai, aš išėjau pasivaikščioti. Mėgstu paklajoti. Šiandien patraukiau į Sent Petroką, iki kurio yra septynios mylios, - maloni kelionė takais, vingiuojančiais per Devono kalvas ir slėnius. Pasiėmiau su savim priešpiečius ir suvalgiau juos gražioje giraitėje. |
| 64 |
Ant uolos buvo išdėliota menka kolekcija: manikiūro žirklutės, tuščias dribsnių pakelis, penki butelių dangteliai, keli apdegę degtukai, trys virvagaliai, kelios laikraščių skiautės, sulūžusios pypkės gabalas, keturios sagos, apgraužti viščiuko kaulai, ir tuščias įdegio aliejaus flakonėlis. |
| 65 |
Plyšys buvo platesnis, negu pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Kiek tolėliau koridorius praplatėjo ir pavirto patalpa, kurioje buvo galima išsitiesti ir gan laisvai judėti. Erkiulis Puaro ir dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas nuskubėjo paskui policijos komisarą. Kiti liko lauke. |
| 66 |
Visai nesijaučia dumblių arba žuvies kvapo. Ir nieko keista, nes grota yra aukščiau viršutinės potvynio linijos. Tačiau jautri garsioji detektyvo nosis užuodė ne gryną orą, o kažką kitą: subtilų aromatą. Tokius brangius kvepalus, kiek prisiminė, vartojo tik dvi moterys. |
| 67 |
Girdėjau šį bei tą. Kartą vos nestojo prieš teismą, nes vos nepribaigė tokio tipo. Maršalas juo pasitikėjo, o šis jį apmulkino. Nešvari istorija. Maršalas labai įsijausmino ir vos nenudaigojo to tipo. Tas į teismą nesikreipė, nes bijojo. Na, kaip girdėjau, taip jums ir papasakojau. |
| 68 |
Paplūdimių prižiūrėtojas Viljamas beveik iki vidurdienio taisė kopėčias, kuriomis galima nusileisti į jūrą. Sodininkas Džordžas iš pradžių tvarkė teniso kortus, paskui sodino gėles palei valgomojo langus. Nei vienas, nei kitas nebūtų galėjęs matyti, jeigu kas nors būtų atėjęs damba į salą. |
| 69 |
Pasitikintys, žodžio kišenėje neieškantys žmonės jau buvo kibę, bandydami pramušti jo tylos sieną: "Neturiu ką pasakyti". Net tie vienskiemeniai žodžiai, kuriais atsakinėjo nagrinėjant bylą, jo manymu, galėjo būti neteisingai interpretuoti ir iškreiptu pavidalu pasirodyti rytiniuose laikraščiuose. |
| 70 |
Šis atsainumas nesutrikdė garsiojo detektyvo. Tiesa, jis pastebėjo, kokiu neramiu žvilgsniu ji seka pirmyn atgal prieš įėjimą į barą vaikštinėjantį savo vyrą. Tačiau šeimyniniai ponų Redfernų santykiai šiuo metu Erkiulio Puaro nedomino. Jam reikėjo gauti tam tikros informacijos. |
| 71 |
Tiesa? Žinot, vien mintis apie tai mane taip sujaudino, kad aš tiesiog nežinojau, ko griebtis. Todėl ir ėmiausi šitos dėlionės. Jaučiau, kad dabar sėdėti paplūdimyje, taip kaip anksčiau, nebeįstengčiau. Mano vyras žino, kai nervai taip įtempti, niekas manęs geriau nenuramina negu dėlionė. |
| 72 |
Dieve mano, kiekvieną kartą, kai aš tai prisimenu, man pagaugai per kūną nueina. Kaip tik šį rytą aš pasakiau ponui Gardneriui, kad noriu iš čia išvažiuoti, o jis man atsakė, kad mes išvažiuosim sekantį rytą, kai tik pasibaigs tyrimas. Kokia laimė! Bet dabar pakalbėkim apie tyrimą. |
| 73 |
Niekas neprisimena tuščiam kelyje sutikto pastoriaus. Bažnyčios knygoje paskutinis įrašas datuotas dvidešimt antra diena. Bažnyčios tarnautojai nebuvo į ją pažvelgę dvi savaites. Pastorius Leinas galėjo ateiti išvakarėse arba net prieš dvi dienas ir parašyti dvidešimt penktos dienos datą. |
| 74 |
Mano nuomone, tai įtartinas tipas. Moka didesnius pajamų mokesčius, negu gauna pajamų iš savo geležies dirbinių krautuvėlės. Slidus kaip ungurys. Bet nesunkiai pateikia įtikinamas pajamų deklaracijas. Matyt, šiek tiek spekuliuoja biržoje, kartais nevengia nelegalių sandėrių. |
| 75 |
Vyriausiasis inspektorius Ridževėjus, Skotlend Jardo kovos su narkotikais skyriaus šefas, labai susidomėjo tuo, ką jam papasakojau. Pastaruoju metu rinkoje pasirodė nemažai heroino. Skyriaus darbuotojams žinomi smulkūs prekeiviai. Jie daugmaž žino, kas šį reikalą tvarko užsienyje. |
| 76 |
Jo firma vos suduria galą su galu. Tačiau ne dėl jo arba jo partnerio kaltės, o dėl pastarųjų metų krizės ir bendro prekybos bei bankininkystės sąstingio. Maršalas galėjo žmonos mirties atveju gauti penkiasdešimt tūkstančių svarų, o tai nemaža suma. - Inspektorius Kolgeitas atsiduso. |
| 77 |
Kairėje buvo aikštelė, nuo kurios geležinėmis kopėčiomis buvo galima nusileisti į Elfų įlanką. Keli didžiuliai rieduliai prie pat kopėčių sudarė puikią užuo-glaudą tam, kas būtų norėjęs slapčia nusileisti į paplūdimį. Didžiulė kybanti uola dešinėje beveik dengė patį paplūdimį. |
| 78 |
Mergaitės laikrodėlis. Iš vonios išleidžiamas vanduo. Kiekvienas iš šių palaidų faktų turi rasti savo vietą, kažką atitikti, nelikti nebaigtas ar nepaaiškintas. Viską reikia glaudžiai susieti. Ir pamažu, kiekvienam faktui atrandant savo vietą, stiprėja įsitikinimas, jog saloje egzistuoja blogis. |
| 79 |
Tvirta jauna moteris su šortais - Lankašyro mokyklos fizinio lavinimo mokytoja. Tai buvo tikrai nešališka ir patikima liudytoja. Jį įsiminė laiką, kada aptiko kūną - penkiolika po keturių - ir papasakojo, kad, jos manymu, žmogžudystė buvo įvykusi neseniai, vos prieš dešimt minučių. |
| 80 |
Kai paaiškėjo, kad vyras nekaltas, policija, aišku, ėmė sieti šią žmogžudystę su Nelės Parsons atveju. Nelė Parsons buvo priekvailė tarnaitė, kurios kūnas buvo rastas miško jaunuolyne. Buvo nutarta, kad abu nusikaltimus padarė tas pats žmogus, tačiau kolegoms iš Sario taip ir nepavyko jo rasti. |
| 81 |
Tiesa, raudonos burės labai patraukia visų dėmesį, bet mes aptikome kruopščiai paslėptas baltas bures. Manau, kad sutartą dieną jis išplaukdavo į jūrą ir sutartoje vietoje susitikdavo su kita valtimi, - burine ar motorine, - iš kurios paimdavo krovinį. Paskui patogiu metu išlipdavo Elfų įlankoje. |
| 82 |
Kaip tik tą rytą Horacijus Blatas galėjo eiti į grotą, norėdamas palikti ten prekę, kurios pasiimti vėliau būtų atėję jo bendrininkai. Atplaukusi į paplūdimį, Arlena pamatė jį, einantį į grotą su dėžute. Ji pasiteiravo, ką jis čia veikia. Blatas ją pasmaugė ir skubiai išplaukė jachta. |
| 83 |
Tos spėlionės fantastiškos, bet pripažįstu, kad jose yra racionalaus grūdo. Bet net jeigu būtumėt teisus, ir tada geriau, kad to imtųsi Skotlend Jardas. Mes jiems pateiksime faktus, o jie galės dirbti kartu su Sario grafystės policija. Nuojauta man sako, kad šis reikalas ne mums. |
| 84 |
Mums reikia grįžti į normalų gyvenimą, pasinerti į kasdienybę, į tai, kas įprasta. Aš labai norėčiau pamatyti Dartmurą. Pranašaujami labai geri orai. Tokia išvyka, kaip čia geriau išsireiškus, visus mus atgaivins. Todėl, miela panele Bruster, labai prašyčiau man padėti įtikinti kitus. |
| 85 |
Iš pradžių visi padvejojo, bet galų gale pripažino, kad mintis tikrai nebloga. Aišku, niekas neketino kviesti kapitono Maršalo, kuris ir pats pareiškė tą dieną turįs nuvažiuoti į Plimutą. Entuziastingai prie draugijos prisijungė ponas Blatas, slapčia ketindamas tapti jos siela. |
| 86 |
Iš tuo metu pasigirdusių šūksnių buvo galima spręsti, kad įėjimas į Elfų grotą rastas. Netrukus visa kompanija, Erkiuliui Puaro vadovaujant, vėl leidosi į kelią link vietos, kur būtų galima palikti automobilius ir takeliu per viržynus išeiti į nuostabią aikštelę prie upeliuko. |
| 87 |
Erkiulis Puaro ir ponas Gardneris sunkiai įkalbėjo ponią Gardner įveikti šią kliūtį, už kurios vėrėsi žavi viržiais apaugusi aikštelė, be jokių dygių ar spygliuotų augalų. Atlikusi žygdarbį, ponia Gardner tuoj pat atsisėdo ir ėmė pasakoti apie savo išgyvenimus šios perkėlos metu. |
| 88 |
Čia, prie čiurlenančio vandens, ore sklandant švelniam durpių dirvos dvelksmui, tarp šiltų paparčių ir viržių spalvų, nemalonus žmogžudysčių, policijos apklausų, miglotų įtarimų pasaulis kažkur išnyko, ištirpo, tarsi niekada nebūtų egzistavęs. Net ponas Blatas pamiršo kompanijos sielos vaidmenį. |
| 89 |
Pradėję krautis į krepšius daiktus, patenkinti pikniko dalyviai ėmė dėkoti Erkiuliui Puaro už tokį puikų sumanymą. Saulė jau leidosi, kai vingiuotais takeliais jie grįžo į Lederkomb Bėjų ir nuo aukščiausios kalvos išvydo Kontrabandininkų salą su baltutėliu viešbučio pastatu. |
| 90 |
Jie užkopė laiptais ir nuskubėjo koridoriumi į Lin-dos kambarį. Pakako vieno žvilgsnio suvokti, jog nutiko kažkas negero. Lindos veido spalva buvo labai keista, o kvėpavimas vos juntamas. Erkiulis Puaro užčiuopė pulsą ir tuo pat metu ant naktinio stalelio pastebėjo į lempą atremtą voką. |
| 91 |
Viena, kad ji buvo šantažuojama, kad tą lemtingą dieną išplaukė pasimatyti su šantažuotoju ir buvo nužudyta. Pagal kitą versiją Elfų įlanka ir grota naudojosi narkotikų prekeiviai, o ponia Maršai atsitiktinai apie tai sužinojo. Trečia versija - jąnužudė religinis maniakas. |
| 92 |
Nusikaltime turėjo dalyvauti mažiausiai du žmonės. Aišku, jūs negalėjote vienu metu rašyti mašinėle ir nueiti į Elfų įlanką, tačiau visiškai pakako laiko brūkštelėti laiškų juodraščius, o kažkas kitas galėjo juos atspausdinti jūsų kambaryje, kol buvote išvykęs nusikaltėlišku tikslu. |
| 93 |
Tačiau tą dieną mašinėlė stovėjo ant rašomojo stalo kambario kampe, o veidrodis kabėjo tarpulangėje. Vadinasi, jūs sąmoningai pamelavote, o paskui, norėdami sukurti tiesos iliuziją, pernešėte stalą po veidrodžiu. Tačiau jau buvo vėlu! Aš jau žinojau, kad ir jūs, ir panelė Danli melavot. |
| 94 |
Jau tada aš pagalvojau, kaip menkai tie kūnai skiriasi vienas nuo kito. Žinoma, atidžiau įsižiūrėjus, jie skiriasi, bet ne iš pirmo žvilgsnio. Kiekviena neblogai sudėta moteris panaši į kitą. Dvi rudos kojos, dvi rudos rankos, lopinėlis maudymosi kostiumo - kūnas, gulintis prieš saulę. |
| 95 |
Tą dieną mes šnekėjome apie blogį - blogį po saule, kaip išsireiškė dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas. Ponas Leinas - nepaprastai jautri asmenybė. Blogis jį jaudina, jis jaučia blogio buvimą, tačiau, kad ir būdamas labai jautrus instrumentas, jis tiksliai nežino, kur glūdi blogis. |
| 96 |
Man gi atrodė, kad blogis tvyro kažkur netoli, bet susikoncentravęs ne Arlenoje Maršai. Taip, ji buvo su juo susijusi, tačiau kitaip. Ir pirmą, ir paskutinį kartą, ir visą laiką man ji atrodė kaip amžina, iš anksto pasmerkta auka. Ji buvo graži, efektinga, vyrai į ją atsigręždavo. |
| 97 |
Ji buvo iš tų moterų, kurios griauna gyvenimus ir luošina sielas. Ir vis dėlto aš mačiau ją kitaip. Ne ji lemtingai traukė vyrus, o vyrai lemtingai traukė ją. Ji buvo moteris, kurią vyrai lengvai užkariauja ir dar lengviau meta. Vėliau viskas, ką apie ją sužinojau, patvirtindavo mano požiūrį. |
| 98 |
Pirmiausia išgirdau kad vyras, dėl kurio skyrybų ji buvo kaltinama, atsisakė ją vesti. Kaip tik tada pasirodė kapitonas Maršalas, amžinasis riteris, ir paprašė jos rankos. Kukliam, iš prigimties uždaram žmogui bet koks viešas purvinų baltinių skalbimas atrodo baisiausia kankynė. |
| 99 |
Po jos mirties kita graži moteris, tikriausiai panaši į ją, - nes rudi Lindos plaukai greičiausiai paveldėti iš motinos, - viešai sukompromituojama. Vėl Maršalas pasirodo kaip gelbėtojas, bet šį kartą jo jausmai lieka be atsako. Arlena kvaila, neverta jo užuojautos ir paramos, lengvabūdiška. |
| 100 |
Stebėdamas įvykius iš savo vietos paplūdimyje, aš padariau išvadą, kad Arlena yra Patriko auka, o ne atvirkščiai. Arlena Maršai buvo neseniai paėmusi iš savo sąskaitos didžiulę sumą pinigų, kuriuos jai buvo palikęs senyvas gerbėjas, kuriam ji dar nebuvo spėjusi įgrįsti. |
| 101 |
Apsimetinėjo trapia, bejėge, labiau dvasinga, o ne sportiška. Prisiminkime, kaip kruopščiai - detalė po detalės - ji kūrė šį įvaizdį. Ji jautri saulei, - todėl jos oda balta. Jai galva sukasi nuo aukščio, ir kaip mat pateikiama istorija apie tai, kaip ji nenulipo vidiniais Milano katedros laiptais. |
| 102 |
Ji minėjo buvusi mokytoja, ir tai kėlė asociacijas su knyginėmis žiniomis, o ne fiziniu miklumu ir ištverme. Ji iš tiesų kadaise dirbo mokykloje, bet buvo fizinio lavinimo mokytoja ir labai stipri jauna moteris, galinti užsiropšti į kalną kaip katė ir bėgioti kaip sprinterė. |
| 103 |
Pavyduliaujančios žmonos ir jos vyro dialogas buvo atliktas ant Saulėtojo kyšulio, kai aš sėdėjau gretimoje įduboje, o Redfernai apie tai puikiai žinojo. Kitą sceną Kristina suvaidino su manim. Mane tada apėmė neaiškus jausmas, kad jau esu visa tai skaitęs kažkokioje knygoje. |
| 104 |
Atėjo nusikaltimo diena. Oras buvo nuostabus, ir tai turėjo didelės svarbos. Labai anksti Redfernas išsmuko pro duris, vedančias iš koridoriaus į terasą. Jis nebijojo, kad kas nors pastebės, jog durys atrakintos iš vidaus, nes kiekvienas galėjo išsirengti į ankstyvas maudynes. |
| 105 |
Tai antra dalis. Tuo metu, manydama, kad Linda maudosi jūroje, į jos kambarį įėjo Kristina. Ji norėjo persukti Lindos laikrodžio rodykles dvidešimt minučių į priekį. Žinoma, buvo šiek tiek rizikos, kad mergaitė pastebės laiko skirtumą, tačiau tai didelės reikšmės neturėjo. |
| 106 |
Vis dėlto papildomas alibi buvo pageidautinas. Lindos kambaryje Kristina pastebėjo knygą apie juodąją magiją ir burtus, atverstą tam tikroje vietoje. Ji perskaitė pakankamai ir iš karto suvokė, ką Linda yra sumaniusi, kai ši grįžo su žvakių ryšulėliu. Tai buvo postūmis naujai mikliai kombinacijai. |
| 107 |
Lindai grįžus, Kristina lengvai ją įkalbėjo eiti kartu į Žuvėdrų įlanką. Pakui ji grįžo į savo kambarį ir išsitepė bronzinės spalvos įdegimą imituojančiu skysčiu iš buteliuko, laikomo rakinamame lagaminėlyje. Tada švystelėjo tuščią buteliuką pro langą ir vos nepataikė į besimaudančią Emilę Bruster. |
| 108 |
Po poros minučių į paplūdimį išeina Patrikas Redfernas. Jis labai susijaudinęs, nustebęs, sudirgęs, ir visiems tai demonstruoja. Tuo metu Kristina lengvai įvykdo savo užduotį. Ji laiko paslėpusi savo laikrodį po rankove ir dvidešimt penkios po vienuolikos pasiteirauja laiko. |
| 109 |
Ten labai greitai nusivelka pižamą, kartu su piešimo reikmenimis paslepia už akmens ir, kaip tikra sportininkė, lengvai nusileidžia kopėčiomis. Arlena tuo metu paplūdimyje laukia ir stebisi, kodėl taip ilgai nėra Patriko. Staiga ji kažką pamato arba išgirsta leidžiantis kopėčiomis. |
| 110 |
Ji geriau įsižiūri ir išvysta labiausiai nepageidaujamą būtybę: žmoną! Ji nuskuba pakrante ir pasislepia Elfų grotoje. Kristina pasiima iš slaptavietės žalią skrybėlaitę, užkiša rudas dirbtines garbanas ir atsigula ant smėlio, kaklą ir veidą pridengusi skrybėlaite ir garbanomis. |
| 111 |
Reikia nepamiršti, kad Patrikas, pasilenkė apžiūrėti kūno, Patrikas buvo sukrėstas, palaužtas, įstumtas į neviltį, išvydęs nužudytą savo mylimąją! Liudytojas buvo labai apgalvotai parinktas. Patrikas žinojo, kad panelei Bruster svaigsta galva, ir ji nė nebandys lipti kopėčiomis. |
| 112 |
Kas toliau? Panelė Bruster plaukia valtimi kviesti policijos. Vos valtis dingsta už uolėto kyšulio, Kristina pašoka, sukarpo atsineštomis žirklutėmis žalią kartoninę skrybėlaitę, paslepia likučius už maudymosi kostiumėlio, žaibiškai užlipa kopėčiomis, apsivelka vasarinę pižamą ir parbėga į viešbutį. |
| 113 |
Beje, ji padaro dar vieną dalyką. Lindos kambario židinyje ji sudegina sukarpytą žalią skrybėlaitę ir dirbtinius plaukus, ten pat užmeta kalendoriaus lapelį, kad atrodytų, jog buvo deginamas kalendorius, o ne skrybėlaitė. Jos įtarimas pasitvirtino, Linda užsiiminėjo magija. |
| 114 |
Todėl mes ėmėm ieškoti kito sprendimo. Jų buvo ne vienas. Arleną galėjo nužudyti jos vyras, talkininkaujant panelei Danli. Abu melavo, ir tai buvo įtartina. Ji galėjo žūti, jei aptiko slaptus kontrabandininkų narkotikais pėdsakus. Ją galėjo nužudyti religinis maniakas ir net jos podukra. |
| 115 |
Paskaitinėjo knygelę apie magiją ir patikėjo tais kliedesiais. Ji nekentė Arlenos. Ji rūpestingai lipdė iš vaško figūrėlę, būrė virš jos, persmeigė širdį, ištirpdė ugnyje, - ir tą pačią dieną Arlena mirei Vyresni ir protingesni už Lindą žmonės aistringai tikėjo tokių burtų galia. |
| 116 |
Ar Linda pasitenkino naiviais vaikiškais burtais, ar neapykanta ją pastūmėjo toliau, iki tikro nusikaltimo? Bandžiau įtikinti ją pasitikėti manimi ir išsipasakoti, bet nepavyko. Aš išgyvenau nemažai dvejonių. Policijos komisaras buvo labiau linkęs laikytis narkotikų versijos. |
| 117 |
Dar kartą atidžiai apmąsčiau visus faktus. Suprantat, atskirus, nesusijusius faktus tarsi dėlionėje reikėjo sudėti taip, kad susiklostytų sudėtingas, bet harmoningas vaizdelis. Elfų įlankoje rastos žirklutės, pro langą išmestas buteliukas, maudymasis vonioje, dėl kurio niekas nenorėjo prisipažinti. |
| 118 |
Kai Emilė Bruster nuplaukė valtimi, kai paplūdimys ištuštėjo, Patrikas Redfernas galėjo niekieno netrukdomas įvykdyti nusikaltimą. Arlena Maršai mirė vėliau, negu be penkiolikos dvylika, tačiau medicininėje išvadoje svarbu buvo nustatyti anksčiausią galimą mirties laiką. |
| 119 |
Paskutinis klausimas buvo susijęs su kopėčiomis. Kristina Redfern anksčiau tvirtino, kad ji bijosi aukščio - jai svaigstanti galva. Tai buvo dar vienas apgalvotas melas. Dabar aš turėjau visą mozaiką, kiekviena jos dalelė puikiai derėjo savo vietoje. Tačiau, deja, - jokių įrodymų. |
| 120 |
Tai toks žmogaus tipas, kuriam ne tik svarbu pasipelnyti, bet ir patirti malonumą žudant. Jeigu tai ne pirmas nusikaltimas, galima buvo tvirtinti, kad Redfernas vėl jį pakartos. Todėl aš ir paprašiau inspektoriaus Kolgeito pristatyti man per pastaruosius kelerius metus pasmaugtų moterų sąrašą. |
| 121 |
Lavoną aptikusi ir apie nusikaltimą pranešusi turistė buvo jauna, nepriekaištingos reputacijos mokytoja, dėsčiusi fizinį lavinimą gerai žinomoje mergaičių mokykloje. Iš pirmo žvilgsnio jos niekas nesiejo su Edvardu Koriganu. Ji sukorė nemenką kelią, kad praneštų policijai apie žmogžudystę. |
| 122 |
Tai smulkmena, bet ji daug ką sako. Tas, kas sumelavo vieną kartą, gali meluoti ir daug kartų.. Tuo metu inspektorius Kolgeitas gavo atsakymą iš Sario grafystės policijos, kad grupinėje nuotraukoje atpažinti abu Redfernai. Tada aš pasinaudojau vieninteliu būdu, kuris, vyliausi, pasiseks. |
| 123 |
Nežinojau, ar tu priimi ją tokią, kokia ji yra, ar tik paisai padorumo, ar aklai ja tiki. Todėl pamaniau, kad netikėtai sužinojęs apie jos neištikimybę, pajutai beprotišką pyktį. Jau buvau kai ką apie tave girdėjusi. Nors šiaip esi visada ramus, kartais gali būti ir bauginantis. |
| 124 |
O ir tavo alibi man pasirodė visai nepatikimas. Tada ir ryžausi įsikišti ir prasimaniau tą idiotišką istoriją apie tai, kaip užsukau į tavo kambarį ir pamačiau tave dirbantį prie rašomosios mašinėlės. O kai išgirdau, kad ir tu mane matei... tada visai nustojau abejojusi, kad tu tai padarei. |
| 125 |
Gal truputį iš pat pradžių... Bet kasdieninis bendras gyvenimas buvo baisus nervų tampymas. Tiesą sakant, tikras pragaras! Aš jos visada tik gailėjau. Ji buvo tokia kvaila, pamišusi dėl vyrų, kurie visada bjauriai su ja elgėsi. Juk aš negalėjau būti niekšas, kuris suduos jai paskutinį smūgį. |
| 126 |
Aibės uodų ir musyčių zyzia viršum liūnų ir negailestingai kanda kiekvieną gyvulį ir žmogų, kuris per tą platų kraštą keliauja. Kas gali, dumia nuo jų į mišką ir aukštesnes kalvas, kur jų vis dėlto tiek nėra. Kalvelėje tarp Dyjos ir kalnų viršūnių žaidžia pulkelis nuogų vaikų. |
| 127 |
Juk iš berniukų kada nors užaugs medžiotojai, kovotojai su lokiais, mamutais ir raganosiais, tad ar gali jie žemintis, žaisdami su mergiotėmis, kurios tesugeba išdirbti kailius, juos kramtydamos! Vyrai – tunto viešpačiai, nors jie dar tokie maži, kad nė lanko neištempia. |
| 128 |
Bet įsižaidę vaikai vėl susimaišė ir šit jau linksmai slapukauja, užmiršę pirmąjį žmonių visuomenės susiskirstymą – skirtumą tarp berniukų ir mergaičių. Visi jie lygiai miklūs, puikiai laksto, šokinėja ir karstosi medžiais. Ir mažyliai, nenorėdami atsilikti, laikosi narsiai. |
| 129 |
Vienas bamblys parvirto ant akmenų; iš peties ir kaktos jam srūva kraujas, pramuštame kelyje – mėlynė. Berniūkštis pakilo apsiašarojęs, raukydamasis iš skausmo. Kiti berniukai tuoj pribėgo prie jo ir dabar stovi greta, tikėdamiesi, kad gaus pasišaipyti, jei tik tas ims žliumbti. |
| 130 |
Berniūkštis, įveikęs skausmą, vargais negalais išsišiepia. Jo sąmonėje jau įsirėžęs medžiotojų įstatymas, einąs iš kartos į kartą; jis sako, kad tas, kad pasiduoda skausmui, niekam tikęs. Toks vertai baudžiamas pajuoka, neš kitiems tunto nariams jis yra sluogas sunkioje gyvenimo kovoje. |
| 131 |
Jis leidosi, beveik nejudindamas sparnų. Vos kurapkos nutūpė, didysis paukštis puolė kaip akmuo žemyn ir dingo brūzgynuose. Gegutė nebūtų triskart sukukavus, o plėšrūnas jau pakilo aukštyn. Naguose laikydamas kurapką, jis skrido kažkur kalno viršūnės link ir pamaži nyko tolyje. |
| 132 |
Prie jų prisidėjo dar du berniukai, o kiti vaikai vėl ėmė vaikytis po miško atvašynus. Keturi aštuonerių dvylikos metų berniukai sėlino krūmais ir uolomis. Beeidami kiekvienas pasirinko po keletą patogių sviesti akmenukų. Matyti, kad greitasis Kopčemas – šios mažos šutvės vadas. |
| 133 |
Už Dyjos kalvelėse buvo matyti vienur žalios retos giraitės, kitur krūmais apžėlusios laukymės. Palei Dyją spindėjo skaidrūs ežerėliai ir rangėsi tylios senvagės. O pakalnėje, prie upės susispietusios palapinės rodė ten esant medžiotojų tunto stovyklą. Iš laužo į padangę stulpu kilo dūmai. |
| 134 |
Jų dėmesį patraukė bepradedančios sirpti žemuogės. Žemuogynas tęsėsi labai toli aukštyn. Berniukai neatsilaikė ir tuoj pradėjo godžiai rinkti raudonas uogas. Jie net pukšėdami čiaumojo žemuoges ir prunkštė, spjaudydami lapelius, kurie su uogomis pakliūdavo jiems į burną. |
| 135 |
Jis ne toks, kaip toji vaikų smulkmė, kuri tik laukia, ką jiems motinos atkiš ar ką suaugę medžiotojai prie stovyklos laužo pames. Kopčemas kai ką jau ir pats įstengia. Lapės dantys, suverti kaip karoliai ant kaklo, rodo, kad kovoje jis jau yra įveikęs keletą nemažų lapių. |
| 136 |
Suaugusieji medžiotojai iki šiol neleidžia jam kartu medžioti. Paskutinį sykį, kai jis prisiplakė prie vyrų, išsirengusių medžioti elnių, jį akmenimis parvijo atgal kaip mažą vaiką. O Kopčemas juk moka sėlinti, eiti žvėries pėdomis, pajėgia bėgti per tankią žolę. Jis tikrai niekam nebūtų trukdęs. |
| 137 |
Jie prigludo prie žemės ir tik truputėlį kilstelėjo galvas iš viržių ir bruknienojų, kad galėtų geriau matyti. Lapės plaukas ilgas, blizgantis; visa ji gelsvai ruda, tik snukutis ir purios uodegos galiukas visai baltas. Puikus laimikis... Viršum uolikės suka keli varnai. |
| 138 |
Dabar lapei buvo sunkiau bėgti, – ji šuoliavo trimis kojomis. Vis dėlto gudruolė šauniai nudūmė už krūmo, o paskui lengva ristele nurisnojo įkloniu žemyn. Jos uodega, ištiesta kaip styga, tik mirgėjo tarp tankių žolių, rodydama, kur lapės bėgama. Abu berniukai bėgo paskui sužeistą lapę. |
| 139 |
Ant mažos kalvelės, prie sedulos krūmo, lapė sustojo. Ji pastebėjo, kad ją persekioja kur kas pavojingesnis priešas už rėksnius varnus, ir kauktelėjusi išliejo savo pyktį. Nelaukė prisiartinant berniukų ir vėl pasileido nuolaidžios kalvos šlaitu. Kopčemas ir Voveriukas – geri ir ištvermingi bėgikai. |
| 140 |
Nė žodžiu nepersimetę, jie veikia sutartinai: neleidžia lapei bėgti į šoną ir kiekvienam jos tokiam bandymui užkerta kelią akmenimis. Lapė priversta bėgti tiesiai prie upės. Ten berniukai tikisi ją pavysią ir nudobsią. Kopčemas smarkiai šnopuoja, o jo veidas liepsnote liepsnoja. |
| 141 |
Jam pasirodė, kad trūksta kažkurio piršto. Bet patenkintas atsiduso – pirštai visi. Nors nemokėjo skaičiuoti, bet buvo gerai juos visus įsiminęs. Ir vėl tolyn! Upės link šlaitas buvo apaugęs aukšta žole, ir berniukams reikėjo atidžiai žiūrėti, kur lapė bėga, kad jos neišleistų iš akių. |
| 142 |
Tik žolėje vingiuojantis takelis rodė, kur ji bėga. Jaunieji medžiotojai dėjo visas jėgas, kad ji dabar nepaspruktų kur į meldus. Dar kartą vaikai pamatė lapę, kai ši, apibėgusi krūmą, paleido iš dantų varną ir vėl jį pasigriebė. Paskui paskutinį kartą sušmirėjo melduose ir dingo. |
| 143 |
Medžioklė jiems nepasisekė. Voveriukas mostelėjo ranka ir sučiupo didelį skėrį. Mitriai nutraukė kojas ir antsparnius ir jį suvalgė. Kopčemas nusibraukė nuo veido akis graužiantį prakaitą ir pažvelgė į kalną, kur liko bežaidžią vaikai. Ten kažkas nutiko. Abu berniukai stovi sustingę, pravėrę burnas. |
| 144 |
Stumbras iš lėto pakėlė galvą ir įsiręžė su visa savo baisia jėga ir galia. Tarp medžių miškelyje bėginėjo besivaiką vaikai. Įspėdamas savo bandą, bulius treptelėjo. Karvės jau buvo bepradedančios grumšnoti žolę, bet, išgirdusios vado ženklą, pakėlė galvas, tarsi laukdamos jo įsakymų. |
| 145 |
Bulius mostelėjo uodega, šuoliu apsigręžė ir išbėgo į vešlią pievą. Smulkiais šuoliukais jis dūmė į priekį šlaitu, nesirūpindamas banda. Jis gerai žinojo, kad ji bėga paskui jį: buvo girdėti trepsėjimas. Veršelis atsiliko, bet karvė jo nepaliks: risnos užpakalyje, jį saugodama. |
| 146 |
Stumbrų banda – koks geidžiamas laimikis medžiotojų tuntui! Bet tie kvailiai viską sugadins: nesiliauja vijęsi ir neleidžia gyvuliams kur nors apsistoti, kad stovyklos medžiotojai galėtų juos apsupti. Po valandėlės stumbrai pribėgs prie upės, perplauks ją ir dings kitame krante. |
| 147 |
Ir tai busimieji medžiotojai! Akli kurmiai, o ne medžiotojai. Stumbrų banda bėga pro stovyklą, o medžiotojai ten sėdi prie laužo, graužia plikus kaulus ir nieko nežino... Kopčemas perbrido mažą balutę ir, įkopęs į kalvą, apaugusią kadugiais ir berželiais, pažvelgė, prisidengęs rankomis akis. |
| 148 |
Stumbrai buvo jau visai arti berniukų, dabar jie lėtai risnojo. Kopčemas iš žolių pasidarė pynę ir užsidėjo ją ant galvos. Pynę prismaigstė ilgų meldų, išėjo tarsi koks didelis vainikas. Voveriukas negalvodamas pasekė jo pavyzdžiu. Ir štai abu berniukai žengia prieš stumbrus. |
| 149 |
Susilenkę jie eina per aukštą pievą, tarpais pakildami iš žolės ir kratydami galvas. Šit jau bulius susidomėjęs pažvelgė į juos. Banda sustojo ir smalsiai žiūri į keistai apsitaisiusius berniukus. Berniukų judesiai lėti, jie čia nuleidžia galvą į žolę, čia vėl kilsteli, paskui visai sustoja. |
| 150 |
Stumbrai kurį laiką stebėjo juos nejudėdami. Vėjas pūtė į priešingą pusę, todėl stumbrai, neužuosdami žmogaus kvapo, nurimo. Karvės trynėsi šonais viena į kitą: jos maigė įkyrius uodus, spiečiais sutūpusius ant jų pilvų. Veršis nerūpestingai skabė dobiliukus, rūgštynes ir pienes. |
| 151 |
Bandos vadas, panarinęs galvą, išrovė visą kerą paparčių, bet nespėjo jų sužiaumoti. Su kyšančiais iš snukio paparčiais jis pakėlė galvą. Kažką pajuto. Kopčemas ir Voveriukas susijaudinę tyliai suniurzgia. Jie mato, kaip iš stovyklos atbėga medžiotojai su ietimis ir kirviais. |
| 152 |
Tačiau bulius nežiūri nieko. Jis taip veržiasi į priekį, kad berniukai, apimti baimės, šoka į karklų krūmą. Padvelkė vėjas. Bulius buvo tik per kelis žingsnius nuo berniukų, bet, pajutęs nemalonų žmogaus kvapą, suprunkštė ir, išspjovęs kuokštą paparčių, pasuko kita kryptimi – į šoną nuo upės. |
| 153 |
Stumbre lyžtelėjo liežuviu savo veršelio nugarą ir nutapnojo paskui bulių. Pavlovo kalnai statūs ir viršum Vestonicų tunto stovyklos staigiai kyla aukštyn, o čia, prie Dyjos, jie baigiasi nuolaidžiomis kalvelėmis ir plačia žemuma. Iš vienos daubelės priešais stumbrus iššoko keli medžiotojai. |
| 154 |
Karvės, prasibrovusios pro alksnių jaunuolyną, puolė paskui vadą. Stumbre galva stumtelėjo pailsusį veršį, ir jis tuoj pūkštelėjo į negilią sietuvą. Bet stumbrai negalėjo plaukti: čia būta maža vandens. Jie grimzdo į dumblą ir sunkiai brido, vos-ne-vos vilkdami kojas, pančiojamas klampaus purvo. |
| 155 |
Veltui Voveriukas šaukė jam grįžti. Kopčemas negirdėjo. O jeigu ir būtų girdėjęs, tą valandą nebūtų paisęs jokių patarimų ir įspėjimų. Toje dumbroje iš kraštų vandens buvo iki kelių, bet dumblas jam po kojomis skyrėsi ir traukė žemyn; jis bemat nugrimzdo į vandenį iki pusiaujo. |
| 156 |
Pačiupęs besiblaškantį milžiną už uodegos, visa jėga ėmė tempti stumbrą iš klampynės. Artyn bėgantys medžiotojai, matydami naivias berniuko pastangas, iš juoko raityte raitėsi. Stumbrai iš tiesų negalėjo eiti į priekį. Klimpo dumbros purve, o kuo labiau stengėsi išsikapanoti, tuo labiau grimzdo. |
| 157 |
Kartais jie pažengdavo du tris žingsnius, bet tuojau liūnas prasiskirdavo po sunkių gyvulių kojomis, ir stumbrai vėl atsidurdavo dumble iki pilvo. Medžiotojai, garsiai šaukdami ir triukšmaudami, laužė medžių šakas, rovė krūmus ir mėtė juos į liūną, kad patys geriau išsilaikytų. |
| 158 |
Kaip čia gali kas nors – kad ir motina – reikalauti, kad jis viso tunto akyse pasitrauktų iš tokios šaunios kovos! Aišku, nė viena moteris nesupranta medžioklės aistros. Kopčemas apsimeta negirdįs motinos šūkavimo: jis nepasidarys gėdos, pasitraukdamas iš kovos, kurioje gali prieš visus pasižymėti. |
| 159 |
Stumbras jau skendi liūne giliau, negu iki pusės. Jis sunkiai kvėpuoja. Kiekvienu kvėptelėjimu įtraukia daugybę uodų, jų debesyje net pasidaro tuščias ratas. Stumbras juos tuojau vėl iškoši, bet šitai dar labiau jį pykina. Gyvulys išverčia akis ir bejėgiškai kenčia uodus. |
| 160 |
Motina, matydama Kopčemą neklausant jos įspėjimų, šoko į liūną prie sūnaus. Kaip tik tada, kai įniršęs stumbras kilstelėjo ir atgręžė gauruotą galvą į berniuką, ketindamas pasiausti jį ragu, Kopčemo motina, sučiupusi už rankos, atitraukė vaiką. Tačiau pati paniro į skystą purvą. |
| 161 |
Medžiotojai su įniršiu kapoja akmeniniais kirviais didįjį žvėrį. Jie nori ištraukti vargšę moterį, bet negali nuversti sunkaus stumbro, kuris vis dar smarkiai blaškosi ir yra jiems pavojingas. Sumišęs su purvu kraujas rodo, kiek daug gilių žaizdų medžiotojų ietys paliko silpstančio milžino kūne. |
| 162 |
Moterys ir vaikai ant kranto apstojo stumbrų veršiuką, erzino jį ir pešiojo. Jie nė nematė, kad vargšė Niana dingo liūne po stumbru. Tik dvi vyresnės moterys, laikančios rankose atsargines ietis medžiotojams, stovi toliau ir liūdnais veidais tyliai stebi medžiotojų kovą su milžinišku stumbru. |
| 163 |
Jos neaimanuoja – žuvusieji neapraudami mūšyje. Kopčemo motinos mirtis tuntui nepadarė didelio įspūdžio. Medžiotojų gyvenime kitaip ir būti negali. Niekas iš anksto nežino, ar bus dar vakare gyvas. Nuolatinėje kovoje dėl maisto kartais nugali žmogus, kartais – žvėris, taip buvo ir taip bus. |
| 164 |
Bet Nianas, Nianos vyras ir valdovas, vis dėlto yra priblokštas; iš to, kaip jis šniurkščioja nosimi ir tankiai mirksi, matyti, kad jis susijaudinęs ir sutrikęs. Jis neteko žmonos, narsios ir ištikimos tarnaitės, kurią kadaise išsimainė už p; kią lokeną. Sunku dabar susirasti naują. |
| 165 |
Kas kramtys jo kailius, kad jie būtų minkštesni? Tuo tarpu medžiotojai jau velka nudobtą karvę ant kranto. Jie klimpsta į dumblą ir turi smarkiai stengtis, kad neprasmegtų liūne. Kopčemui prapuolė medžioklės aistra. Nejudėdamas žiūri jis į krauju apšlakstytą vandens lelijos žiedą. |
| 166 |
Jis laukia, kada medžiotojai nuvers stumbrą ir kada jo motina vėl atsikels. Tačiau vienas medžiotojas atstūmė Kopčemą, kad nekliudytų. Kopčemas dar valandėlę stovėjo vandenyje, įsikandęs kairiosios rankos nykštį. Paskui, panarinęs akis, nusivilko į liūno pakraštį ir atsisėdo prie alksnio. |
| 167 |
Pergalingi medžiotojų šauksmai paskelbė, kad kova su stumbru baigta. Pavargę medžiotojai išbrido iš liūno ir įsakė moterims ištraukti abu stumbrus. Patys sugulė žolėje. Tiktai dabar jie persimetė keliais žodžiais apie netikėtą Nianos, geros narsiojo medžiotojo Niano draugės, žuvimą. |
| 168 |
Dumblu išsitepusios moterys ištempė nudobtą stumbrą ant kranto, bet išlaikyti jo nepajėgė: sunkus kūnas nuslydo nuolaidžiu krantu atgal į vandenį, ir moterys, kurios iš apačios jį stūmė, vos spėjo atšokti. Vanduo aukštai ištryško, ir vyrai pratrūko kvatotis. Jau buvo aišku, kad be jų neišsivers. |
| 169 |
Pagaliau stumbras vis dėlto atsidūrė krante. Neilgai su pasitenkinimu apžiūrinėjo medžiotojai didžiulį bulių. Jie vėl grįžo į vandenį stumbrės, dar iki pusės panirusios liūne; ir ją taip pat išvilko į sausumą. Paskui jie paviršutiniškai apžiūrinėjo liūną, kur žuvo Niana. |
| 170 |
Ant kranto jau prasidėjo puota. Išdarius abu stumbrus, liko daugybė dar šiltų mėsgalių. Nors berniukai jau buvo atnešę iš stovyklos ugnies ir ją įkūrę, medžiotojai nekantriai draskė kepenis, skrandį bei kitus dublius ir čia pat valgė juos žalius. Vaikai ir moterys laukė, kol pasisotins vyrai. |
| 171 |
Šiandien visiems užteks! Prisivalgys tiek, kad vos jiems pilvai nesprogs. Vyrai padavė moterims nuluptą kailį, ir jos tuojau, pasitiesusios jį pievoje, ėmė gremžti aštriais akmenaičiais, tuo pat metu gardžiuodamosi pagrandomis. Antrąją stumbreną tvarkyti gavo vyresnieji vaikai. |
| 172 |
Netrukus subėgo tiek lapių, kiek jų tik buvo Pavlovo kalnų olose. Kiekvienas medžiotojas laiko vienoj rankoj savo gabalą mėsos, o kitoj rankoj – pagalį įkyrioms lapėms atginti. Lauže jau susikaupė krūva žarijų, ir medžiotojai gali patogiai kepinti atsirėžtus mėsos gabalus, pasivėrę ant iešmų. |
| 173 |
Bet Kopčemas dar tebesėdi po krūmu ir žiūri į vandenį kaip apdujęs. Jis gardžiuojasi kepta stumbro uodega: apgraužė ją, o dabar, garsiai čepsėdamas, čiulpia. Ranka jis kartas nuo karto pasikaso blauzdas, bet nesuvokia, kad jį kanda uodai. Kažkas sukrebždėjo – Kopčemas ištempia ausis. |
| 174 |
Kitoje krūmo pusėje išlindo alkanas vilkas. Kopčemas krūptelėjo, ir vilkas pasislėpė. Berniukas nesišaukė pagalbos – juk jis ne mažas vaikas! – bet tyliai atsistojo ir apsidairė kokio ginklo. Toliau pamatė kelias ietis, įsmeigtas į žemę. Vieną pasiėmė ir norėjo grįžti prie savo krūmo tykoti vilko. |
| 175 |
Gauruočius, senas, bet dar miklus medžiotojas, pamėtėjo Kopčemui gerą, neapgraužtą kaulą. Berniukas mikliai sugavo jį kairiąja ranka ir nuėjo ieškoti vilko. Kelis kartus atsikando pusiau apkepusios mėsos ir su ietimi dešiniojoje rankoje apžiūrėjo aukštą žolę už alksnių krūmo. |
| 176 |
Paskui su visomis mėsos atsargomis ir odomis grįžo į savo stovyklą. Veršelis baigė liūdnai. Medžiotojai norėjo parsivesti jį į stovyklą ir palikti vėlesnėms dienoms. Bet jis buvo blogai pririštas, ir naktį vilkai jį išgąsdino. Nutrūkęs veršelis nubėgo toli į mišką, o ten plėšrūnai jį sudraskė. |
| 177 |
Kitais kartais sargai būtų buvę smarkiai nubausti, kad apleido savo pareigas ir buvo neatidūs. Aplink ugnį susėdusios moterys tvarko dar likusią mėsą. Daug mėsos iškarstyta ant susmaigstytų į žemę šakų, ji džiūna saulėje. Moterys išėmė iš kumpių kaulus ir supjaustė plonomis riekelėmis atsargai. |
| 178 |
Jie privargę nuo nuolatinio valgymo ir dabar drybso pievelėje prie šaltinio ir tarp palapinių. Taukų yra tiek, kad neįmanoma visų suvalgyti. Šiandien kiekvienas tunto narys gali išsitrinti kūną kad ii' storiausiu taukų sluoksniu, ir niekas jam nesudroš pagaliu už švaistymą. |
| 179 |
Dvi murzinos mergaitės, Juodė ir Kaitrulė, atnešė dar glėbį prilaužytų šakučių ir padėjo prie laužo. Kai Gniūžtelė joms padavė gabaliuką mėsos, jos tik truktelėjo nosytėmis, netarusios nė žodžio, peršoko per virvantį iš šaltinio upeliūkštį ir už Gauruočiaus palapinės ėmė skinti rūgštynes. |
| 180 |
Tunte jau niekas nepuolė prie mėsos, visi buvo sotūs ir tik kramtė rūgštynes arba metėles. Gal tik vakare medžiotojai ims lupinėti apgraužtų ir sukrautų į krūvą kaulų smegenis. Apdegusių kaulų smegenys! Didžiausias skanėstas pasaulyje! Jos, gal būt, suvilios ir prikimštą pilvą. |
| 181 |
Nusinešę jį galiuką už stovyklos, vaikai sumanė žaisti stumbro medžioklę. Pasidarę lanką ir strėlių, šliauždami prie stumbro, šaudė į jį strėlėmis, prie kurių smaigalių buvo smala prilypdytos aštrios kaulų atšaižos. Žaisdami jie tiksliai mėgdžiojo visus medžiotojų veiksmus. |
| 182 |
Blogai, upė toli... Jo žodžiai paveikė. Tik dabar medžiotojai suvokė, ką padarę. Eidami užsigerti mėsos, išmindžiojo šaltinį. Kaip ir paprastai, jie negalvojo apie ateitį. Mamutaitis jiems priminė, kaip lengvabūdiškai jie prarado tyro vandens šaltinį pačioje stovykloje. |
| 183 |
Jie ėmė svaidytis akmenukais, velėnomis ir viskuo, kas pakliuvo po ranka, priekaištaudami vienas kitam, kam pritrypė šaltinį. Žodžiu, elgėsi kaip maži vaikai. Mamutaitis paliko savo draugus besipešančius, o pats, susiradęs į kastuvą panašų kaulą, nuėjo kuopti dumblo iš šaltinio. |
| 184 |
Dar keliais akmenimis jį apdėjo, kad nesusidrumstų, kai kas prie jo atsiklaups. Šaltinio vanduo vėl bus švarus! Vaikai, žinoma, tuoj pat išsitepė iškuoptu purvu. Bent uodai jų negels. Ypač berniukai džiaugėsi tuo išsidažymu – juk taip jie atrodo kaip suaugę medžiotojai po narsios medžioklės. |
| 185 |
Tačiau jam nesisekė iltys. Kad ir gerai jas nulipindavo, bet kai tik pritaisydavo mamutui, jos linkdavo ir krisdavo žemėn. Keliskart pabandęs, Voveriukas nusviedė iltis šalin. Bet mamutas vis tiek buvo puikus – taip sakė visos mergaitės. Paskui dar sumanė jis lipdyti stumbrą. |
| 186 |
Net suaugę medžiotojai ėjo pasižiūrėti Voveriuko kūrinio. Mamutaitis sakė, kad būtų gaila numesti tokią puikią stumbro galvą, ir įdėjo ją į kaitrias laužo žarijas išdeginti. Tada ji išliks ir, įgavusi stebuklingą galią, padės tuntui vilioti stumbrus, kai vėl kada stovykloje bus badas. |
| 187 |
Jam darėsi liūdna. Visur vaidenosi Niana. Nori ją šūktelėti – atsimena, kad jos nebėra. Kai ji žuvo, nelaimę jis sutiko ramiai kaip vilkas, kurio draugė žūna kovoje. Bet dabar į jo širdį vis labiau smelkėsi žmogiškas jausmas – jis ėmė ilgėtis artimos būtybės, kurios niekas negali pakeisti. |
| 188 |
Žolėje sugulę medžiotojai pastebėjo, kad Nianas eina, neturėdamas rankoje kirvio ar ieties. Tai buvo visai neįprasta. Nė vienas vyras neišeis iš stovyklos be ginklo, nors ir valandėlei. Medžiotojai pasižiūrėjo į nueinantį Nianą, paskui patys susižvalgė, bet netarė nė žodžio. |
| 189 |
Jis suinkštė pro nosį. Susimąstęs berniukas nustebęs pašoko ir, atpažinęs tėvą, nusišypsojo. Nianas stabtelėjo. Tėvas ir sūnus žvilgtelėjo į spindintį vandens paviršių. Kopčemas ašarotomis akimis pasižiūrėjo į medžiotoją, kuris ilgai buvo jo motinos draugas ir, rodos, jo paties tėvas. |
| 190 |
Nianas nebuvo nusiteikęs žaisti su sūnumi ir jau ketino eiti. Kopčemas žengė prie kranto ir sumurmėjo. Jis ranka parodė į vandenį. Tik dabar Nianas atsitokėjo, kad stovi prie pelkėtos senvagės, kur neteko savo draugės. Taip, čia tat atsitiko... Kopčemas vis dar rodė ištiesta ranka. |
| 191 |
Nianas nukreipė akis į vandenį, ir jam pasirodė, kad viršum vandens kyšo šakos galas. O gal tai buvo... Jis įbrido į vandenį. Grimzdamas į dumblą, jis jautė, kaip jo kojas kutena mažyčiai burbuliukai. Užmiršęs pavojų, žengė kelis žingsnius į priekį. Užčiuopė vandenyje kažkokias šakas. |
| 192 |
Jis truktelėjo jas sau po kojomis, – bus atrama keliems žingsniams. Bet paskui nugrimzdo dar giliau ir žengė tik su dideliu vargu. Kopčemas matė, kad Nianas vis giliau grimzta į klastingą liūną, ir šoko paskui jį į vandenį. Jis padavė tėvui ilgą šaką, kad šis galėtų įsitverti. |
| 193 |
Nianas sučiupo paskendusios moters kūną už plaukų ir tempė prie savęs. Vos tik jis kiek įsiręžė, kojos prasmego giliai Į dumblą, ir Nianas pasijuto esąs iki kaklo drumzliname vandenyje. Kopčemas mikliai nubrido tėvo link ir nusviedė jam šaką. Nianui pasisekė ją sučiupti. |
| 194 |
Nianas, kelis kartus giliai atsikvėpęs, užsivertė vargšės moters kūną ant nugaros. Mamutaitis pasididžiuodamas žvalgosi į savo statinį. Šaltinio vanduo vėl švarus. Medžiotojai vienas po kito klaupiasi ir pasilenkę gurkšnoja iš gaivaus šaltinio. Dabar visi giria Mamutaitį už gerą sumanymą. |
| 195 |
Medžiotojams jau truputį palengvėjo pilvai. Jie, susėdę aplink laužą, kepina jame apgraužtus kaulus. Karštus kaulus paskui skaldo ir su didžiausiu pasitenkinimu čiulpia iš jų šiltas smegenis. Smaguriaudami jie laižosi, o po to kaulus dar duoda moterims ir vaikams, kad išsikrapštytų liekanas. |
| 196 |
Nianas padėjo žmonos kūną ir apsidairė po tuntą. O minia, pusbalsiu murmėdama, suprato, kad Nianas parėjo laidoti savo žmonos, kaip dera stipraus ir garbingo tunto medžiotojui. Nė nesiteiravo, kaip jis ją surado liūne. Žuvusioji iš tikrųjų buvo gera tunto narė, o jos vyras – šaunus medžiotojas. |
| 197 |
Kai kurie atsinešė iš palapinių savo mėgstamų niekniekių – gražiai spindinčių akmenukų, smulkių sraigių kriauklių, nupjautų ragų gabalėlių ir suakmenėjusių daiktų, kurie, keliaujant iš vienos medžioklės vietos į kitą, kartais sužadindavo jų dėmesį ir smalsumą. Visa tai dabar turėjo Niana. |
| 198 |
Jo čia liko gana, išvalius šaltinį. Atnešta ir velėnų – ir po valandėlės Nianos jau nebuvo matyti po molio danga. Balti dūmai stulpu kilo į dangų... Kopčemas staiga suniurzgė ir ištraukė iš kapo smarkiai apdegusią šaką. Jis nuėjo į šalį, padėjo nuodėgulį ant žemės ir ėmė jį pūsti. |
| 199 |
Dabar galima buvo dėti malkų. Ugnis jau neužges. Gūbrys viršum buvusio laužo augo... Molio vis daugėjo, ir kapas didėjo. Medžiotojai rausė molį elnio ragais bei plačiais mentikauliais ir nešė jį odiniais maišais. Padėjo ir vaikai. Kylantys iš kapo dūmai silpo, tačiau nesiliovė. |
| 200 |
Saulė jau leidosi. Nianas mostelėjo, kad kapas užtektinai didelis. Visi, susėdę apie jį, ėmė dainuoti. Nors tai buvo tik grubus kelių pratisų garsų rypavimas, bet netrukus šioje dainoje jau buvo galima pajusti šiokį tokį ritmą, ir jo taktu sėdintys medžiotojai ėmė siūbuoti liemenis šen ir ten. |
| 201 |
Sėdėdamas ant akmens, jis mėtė į jį šakalius bei nereikalingus suaižytus kaulus ir žiūrėjo į melsvus dūmus. Apvalūs kamuoliai kilo į viršų ir ten sklaidėsi. Prie ugnies jis išbuvo visą dieną, ir dabar visas tuntas žino, kad Kopčemas yra ugnies saugotojas, nors tuo reikalu nebuvo taryboje tartasi. |
| 202 |
Tai jo motinos Nianos ugnis. Ji taip pat niekada nedings. Ji dabar gyvens jo ugnyje. Kol ugnis liepsnos ir kils balti dūmai, tol Niana plazdens viršum laužo, kuris buvo įpūstas iš jos kapo nuodėgulio. Kopčemas pakurstė ugnį nauju glėbeliu šakų ir susižavėjęs stebėjo virstančius dūmų kamuolius. |
| 203 |
Kas mirė, nekvėpuoja. Tuntui gera, kol jis turi ugnį. Suaugę medžiotojai kartais prisimena, jog kadaise tuntas, vargingai keliaudamas, prarado ugnį kažkokioje upėje, per kurią kėlėsi. Medžiotojas, kuris nešė kelmą su viduje gruzdančia ugnimi, parkrito, srovės parverstas, ir ugnis paskendo. |
| 204 |
Jeigu jie nebūtų sutikę nė vieno draugiško tunto? Ir būtų likę be ugnies, baisių vargų ir bėdų kamuojami... Prie ramiai degančios ugnies priėjo Ukmasas su gabalu mėsos. Truputį padaužė ją stumbro kaulu ir, išsitraukęs iš laužo įkaitusį akmenį, padėjo ant jo ribinį mėsos. |
| 205 |
Sulenkęs kojas, jis apsikabino rankomis kelius ir pasidėjo ant jų galvą. Jo plaukai, surišti dirželiu į kuokštą, styrojo ant pakaušio. Medžiotojas ranka parodė, kad aplink ugnį netvarka. Ugnius tuoj pastvėrė kelias spygliuočių šakas ir sušlavė nuodėgulius bei šakalius į laužą. |
| 206 |
Pilkasis Vilkas paliko savo tuntą. Prieš daug žiemų... Medžiotojas sunkiai kalbėjo. Ilgai ieškodavo žodžio, norėdamas išreikšti kokią mintį. Kartais ir nesugebėdavo pasakyti, ką norėdavo, ir tada padėdavo sau išraiškiu mostu. Seniai jis buvo taip ilgai kalbėjęs, kaip dabar. |
| 207 |
Tai jį nuvargino. Jis apvertė ribinį ant akmens ir vėl pasidėjo galvą ant kelių. Kopčemas turėjo ką galvoti. Kad iš titnago lekia kibirkštys, žino kiekvienas mažas vaikas, ir Kopčemas tai matė tūkstantį kartų, kai medžiotojai gaminosi savo aštriuosius peilius, antgalius ir gremžtukus. |
| 208 |
Jis pats jau daug kartų buvo daužęs titnagą, norėdamas pasidaryti peiliuką mėsai ar gremžtuką kailiui. Kibirkščių būdavo daug, bet vaikas nė karto nematė, kad jos būtų uždegusios. Iš tiesų titnage slypi ugnis, bet tik Pilkasis Vilkas žinojo burtą, kuris iš kibirkšties padarydavo ugnį. |
| 209 |
Berniukas nubėgo prie uolos, kur medžiotojai paprastai tašydavo savo akmeninius ginklus bei įrankius, ir parnešė kelias nuolaužas. Kopčemas iš jų išsirinko didžiausius gabalus ir ėmė daužyti vieną į kitą. Jis matė žyrant kibirkštis ir mėgino jomis uždegti sausą kailį. Tačiau ugnis nesirodė. |
| 210 |
Kaip ir moterys, jie pamatė tik tuščią rūsį. Medžiotojai net paraudo iš pykčio; raukydamiesi, sukandę dantis, jie šūkavo ir susijaudinę šokinėjo. Mamutaitis atidžiai apžiūrinėjo žemę, kol jos dar nesutrypė medžiotojai, ir rado plačių letenų atspaudų – jos buvo panašios į lokio, tik kiek mažesnės. |
| 211 |
Nieko nejaučia, kad plėšikas įlindęs į stovyklą! Šią pat akimirką jie turi išeiti į medžioklę, ir vargas jiems, jei grįš be laimikio. Sujaudinti įniršusių vyrų šauksmai aidėjo po Vestonicų medžiotojų stovyklą. Du nusikaltę sargai išėjo į medžioklę. Kiti medžiotojai piktindamiesi iš jų šaipėsi. |
| 212 |
Gal dar nė nežino, ką iškrėtė ernis. Prieš save, ant plokščio akmens, jis turi pasidėjęs krūvelę molio ir lipdo kažkokią statulėlę. Jau dukart buvo trenkęs ją į žemę, kai jam nepavyko taip, kaip norėjo, ir dabar vėl pradėjo iš naujo. Šį kartą į molį įmaišė gerokai miltų, pasigamintų iš mamuto kaulų. |
| 213 |
Pėdos aukščio statulėlė primena žmogų: galva, storas kūnas ir dvi kojos iki kelių. Rankos tėra grubiai nulipintos, bet užtat liemenį Nianas smarkiai dailina. Jis dirba plonu kaulu ir rūpestingai lygina statulėlės paviršių; kartais ją padrėkina vandeniu. Štai išryškėjo krūtys. |
| 214 |
Tėvas linktelėjo ir nunešė skulptūrą išdeginti lauže. Po keliais nuodėguliais išrausė duobę, lazda ją išvalė, kad į dar minkštą molį neįsispaustų anglies gabaliukų, ir į švarią vietą pastatė statulėlę. Drėgnas molis greitai džiūvo, net balti garai vertėsi. Ugnies kaitinama, skulptūrėlė kietėjo. |
| 215 |
Po valandėlės ji bus baigta. Kopčemas pasisiūlė tėvui ją pasaugoti, kad kas, neatsargiai prisilietęs, jos nesugadintų. Jis vėl grįžo į savo vietą saugoti ugnies. Ir Ugnius vėl atbėgo, nes moterys, neturėdamos ko kepti, jau seniai nuo laužo nuėjo, tad iš tikrųjų nebuvo kam jo prižiūrėti. |
| 216 |
Jokios tvarkos! Sargai nesaugoją maisto, tuntas likęs be mėsos, medžioti einąs kas norįs ir kur norįs, žvejoti nežvejojąs niekas, kailių atsarga pelėj anti ir netvarkoma, krepšiai miško vaisių atsargoms rinkti – tušti. Kai kurie medžiotojai, išgirdę Niano skundus, jam pritarė. |
| 217 |
Senasis vadas pasigrobė valdžią, iš eilės paklojęs ant žemės visus tunto vyrus. Bet kartą jį sutrypė sužeistas mamutas, ir tunte neliko kito tokio stipruolio. Visi bandymai pasigrobti vado valdžią nuėjo niekais. Nežaboti medžiotojai negalėjo sutikti, kad jiems įsakinėtų kuris nors tunto narys. |
| 218 |
Vargas tuntui, jei įsiliepsnodavo kivirčai ir rietenos! Moterys negalėjo kištis į svarstymą, bet vis dėlto bent šauksmais paremdavo skundus ir aimanas. Jos jautė, kad tunto ūkis priklauso nuo atsitiktinių sėkmių ar nesėkmių ir kad gali ateiti blogi laikai, vargo ir bado laikai. |
| 219 |
Turės Nianas žmoną – bus vadas! Visi suprato, kad jis dabar negalėjo sutikti renkamas. Be viso kito, daugelio vyrų nebuvo stovykloje. Kiti medžiotojai iš tikrųjų būtų įsižeidę, jei toks svarbus dalykas būtų buvęs nuspręstas be jų. Tai galėjo sukelti naują sumaištį tunte. |
| 220 |
Dabar vyrai išsiskirstė. Kai kurie taisė titnaginius ginklus. Kiti turėjo apdeginti ietis ir nugludinti jų smaigalius, kad galėtų rytoj kilti į medžioklę. Nianas nuėjo į savo palapinę, norėdamas ją sutvarkyti. Apkuopęs išnešė iš palapinės visus kailius vėdinti: mat, kai kurie buvo supeliję. |
| 221 |
Nianas, apvertęs peilį, kitoje pusėje apibrėžė ilga linija plotą, kurio viduryje paskui išruopė dvi arklio galvas. Dirbdamas lyg dainavo, lyg niurzgėjo. Viskas jam sekėsi. Moterys, sekdamos Niano pavyzdžiu, taip pat išsitraukė iš palapinių kailius ir, šildydamosi saulėje, taisėsi drabužius. |
| 222 |
Ji nusisekė, nebuvo suskilusi. Nianas dar ištrynė statulėlę lajumi su trupučiu smulkių pelenų ir pakabino ją palapinėje. Dabar visada turėsiąs žmoną namie, niekada nebūsiąs vienas. Į vakarą medžiotojai grįžo. Laimikis buvo menkas: dvi lapės, kurių paprastai niekas nenori valgyti, ir mažas elniukas. |
| 223 |
Pasitarimas buvo labai audringas. Visi vyrai sutarė, skųsdamiesi dėl netvarkos tunte, bet tuoj susiskaidę, kada buvo imta svarstyti, kaip pageidaujamą tvarką įvesti. Jie sutikdavo, kad reikia išsirinkti budrų vadą, bet tuoj imdavo šaukti, kai tik kas pasiūlydavo tą ar kitą medžiotoją. |
| 224 |
Niekas nesiklausė dygių pastabų. Visi žinojo Peštuką turint aštrų liežuvį, tad geriau neprasidėti su tuo pašaipūnu. Kopčemas su savo neatskiriamu draugu Voveriuku atsivilko kailių ir pasitaisė guolį lauke prieš Niano palapinę. Patyliukais jie susitarė, kad taip pat naktį tykosią ernio. |
| 225 |
Jis negrįžo nei pavakare, nei antrąją, nei trečiąją dieną. Daugiau tunte nebuvo nieko naujo. Čia tebeviešpatavo senoji tvarka, ir vyresnieji medžiotojai veltui rūpinosi vienybe. Netoli stovyklos prabėgo arklių banda, o medžiotojai pavėluotai išėjo į medžioklę, tad nieko nelaimėjo. |
| 226 |
Vilko Nagas, nenorėdamas klausytis kivirčų, pasakė eisiąs su Kiškiu į žvalgybą kalvose. Gauruočius su Ukmasu pasisiūlė pažvalgyti paupį. Kiti vyrai ir toliau kivirčijosi, kur ir kas eis į medžioklę ir kas vadovaus. Kiekvienas pasikliovė savo protu ir nepaisė kito nuomonės. |
| 227 |
Visi norėjo tvarkos, bet niekas nenorėjo kitam paklusti: ne jų būdui. Rodėsi, kad tunto pakrikimas neatveš į gera. Tuntui atėjo bado dienos. Dar laimė, kad stumbriena gerai pasistiprino, kitaip būtų žuvę badu. Nianas gal savaitę buvo dingęs, ir niekas apie jį nieko nežinojo. |
| 228 |
Kad jis daug iškentėjo, ir šiaip buvo matyti, to nereikėjo nė pasakoti, bet apie svetimąją moterį ir apie jos tuntą Nianas vis dėlto turėjo papasakoti. Juk galimas daiktas, kad jis pagrobė šitą moterį iš kokio stipraus tunto, o tas gali šito nepakęsti ir pareikalauti didelio atlyginimo. |
| 229 |
Moterys apžiūrinėjo Sčektos šukuoseną. Neregėtas dalykas! Siame tunte moterys leisdavo plaukams laisvai kristi ant pečių ir nugaros, daugių daugiausia surišdavo juos dirželiu. Ši svetimoji moteris buvo plaukus susitvarkiusi taip įmantriai, kad moterys turėjo pasižiūrėti iš arti. |
| 230 |
Jie žinojo, kad žinia apie besiartinančius mamutus – tai dar ne laimikis. Mamutai gali perbristi Dyją kur nors kitur, nebūtinai čia... O pagaliau mamutai – ne kiškiai, ne elniai, mamutų medžioklė – didelis ir sunkus žygis, kurį reikia rūpestingai parengti ir atidžiai atlikti. |
| 231 |
Tačiau daugumas tunto narių to nesuvokė ir elgėsi taip, tartum mamutai jau būtų sugauti. Po ilgų ir garsių ginčų pagaliau buvo sutarta, kad keli medžiotojai tuoj pat išvyks į žvalgybą, keli nueis ant kalno viršūnės apžiūrėti apylinkių, o kiti stovykloje rengsis didelei medžioklei. |
| 232 |
Vilko Nagas nuvedė sargybą ant kalno. Likę stovykloje medžiotojai tarėsi, kaip organizuoti medžioklę. Užmaskuotoms duobėms kasti jau nėra laiko. Belieka drąsiai pulti vieną kokį atsiskyrusį mamutą ir kuo smarkiau jį subadyti, kad jis, netekęs kraujo, nusilptų ir kristų. |
| 233 |
Mamutus į liūną! Planas buvo priimtas, ir medžiotojai skubiai taisė tvirtas ir aštrias ietis. Jų reikės daug. Tuoj stovykloje suieškojo tinkamų ąžuoliukų, uosiukų, skrobliukų ir smailino juos kaip ietis. Smaigalius apdegino ugnyje, o paskui dar švariai gludino šiurkščiais akmenimis. |
| 234 |
Kirviu jis mojavo viršum galvos, norėdamas patraukti kitų dėmesį. Atseit, jis esąs toks stiprus, kad niekas tunte nedrįs jam pasipriešinti. Pleputė Ūbautoja įsiteikdama jam tarė, kad jis galėtų būti tunto vadas, tik jis vienas. Peštukas patenkintas nusiviepė, bet jos žodžiams nepritarė. |
| 235 |
Visi pasiruoškite, prasideda didžioji medžioklė! Tą valandą visus užvaldė viena mintis – mamutų medžioklė. Niekas jau nebegalvojo apie kivirčus, visa buvo pamiršta, kiekvienas stengėsi prisidėti prie medžioklės sėkmės. Vienas čia nieko negali tikėtis. Bendrą pasisekimą nulemia bendras visų darbas. |
| 236 |
Ir moterys eina paskui vyrus: jos neša atsarginius ginklus, o medžioklės metu padės apsupti mamutus ir rėkaudamos juos gąsdins. Ir keletas vyresniųjų berniukų lydi medžiotojus. Jie pravers kaip greiti ryšininkai ir geri žvalgai, kurie prisireikus viena akimirka įsliuogs ir į aukščiausius medžius. |
| 237 |
Pavargęs Nianas kietai miega savo palapinėje po statulėle, kuri jam iš tiesų atnešė laimę, išvykus ieškoti naujos žmonos. Jo Sčekta tyliai sėdi prieš palapinę pievutėje ir visai nesidomi medžioklės sąjūdžiu. Stovykla beveik tuščia. Prie laužo liko tik dvi senyvos moterys ir maži vaikai. |
| 238 |
Jie eina prieš upės srovę. Jų daug, ir jie žengia išsisklaidę, keliais būriais. Taip pat ir nuo Gauruočiaus atėjo pasiuntinys su tokioms pačiomis žiniomis. Jis patariąs medžiotojams tuo tarpu gerai pasislėpti. Mamutai neturį per anksti pamatyti medžiotojų. Jie galį pasukti kitur. |
| 239 |
Mamutaitis gynė gerus Gauruočiaus patarimus ir įrodė tuntui, kad reikia susiskirstyti į kelis būrius. Vilko Nagas nulips nuo kalvos ir su keliais medžiotojais saugos kalnų pusę. Gauruočius su savo draugais sergės Dyjos pakrantes ir neleis mamutų, jeigu jie kartais norėtų eiti per upę. |
| 240 |
Mamutaitis ir kiti medžiotojai griežtai pažvelgė į Peštuką ir daugiau nekreipė dėmesio į jo šnekas. Žygis prasidėjo gerai. Mamutų banda vis artėjo. Jau buvo galima įžiūrėti atskirus gyvulius pirmajame būryje. Už beržų ir alksnių jaunuolyno jau lingavo kito mamutų būrio gauruotos keteros. |
| 241 |
Kartais pasirodydavo aukštyn iškelti ilgi straubliai, mojuojantys nulaužtomis šakomis, ir subaltuodavo milžiniškų ilčių balti lankai. Išsirikiavusius medžiotojus tarsi drugys krėtė. Jų akys blizgėjo, o mėšlungiškai spaudžiamos ietys virpėjo rankose. Daugeliui rasojo kaktos. |
| 242 |
Vilko Nagas krankteli kaip varna – duoda ženklą, kad viskas eina kaip reikiant. Gauruočius taip pat jam atsiliepia nuo upės. Mamutaitis pasaloje laukia akimirkos, kada galės užklupti bandą ir nuvesti ją į pražūtį. Pasislėpęs už krūmo, jis atsargiai stebi kiekvieną mamutų judesį. |
| 243 |
Pirmieji mamutai jau čia. Didelis mamutas skina kelią jaunikliams. Mojuodamas straubliu į visus šonus, laužo atžalas ir kemšasi į snukį. Lapnodamas didelėmis ausimis, jis vaiko įkyrius uodus. Paskui jį einą mamutai praplatina taką ir taip jį sutrypia, kad pasidaro platus kelias. |
| 244 |
Vienas mamutas pasikasė į medį, ir tas nulūžo kaip žolės stiebelis. Jauniklis peštelėjo nuo nulaužto medžio visą viršūnę ir žaisdamas velka ją žeme. Mamutai iš lengvo ir ramiai eina į priekį – jie nieko nenujaučia. Įsižaidę mamutukai visą laiką pinasi seniams po kojomis. |
| 245 |
Vienas didelis mamutas, prasibrovęs pro krūmus, atsidūrė tiesiog prieš Mamutaitį. Medžiotojas šaltakraujiškai laukė, kol milžinas dundėjo į jį. Išvengęs baisaus straublio, iš visų jėgų įvarė aštrią ietį mamutui į paslėpsnius. Neturėjo kada nė ieties iš žaizdos ištraukti. |
| 246 |
Tikriausiai dramblys, kažkieno išgąsdintas, nenori gaišti. Mamutaičio draugai dėl to ne mažiau nustebo ir susirūpino. Ruošdamiesi sutikti mamutus, jie tikėjosi žūtbūtinės kovos, o čia – mamutas bėga! Tik spėjo pamatyti, kaip, prasispraudęs pro du medžius, jis nulaužė iš žaizdos kyšančią ietį. |
| 247 |
Mamutaičio būrys, apstulbintas netikėtos žinios, neteko nuovokos. Medžiotojai išsigandę pašoko ir bejėgiškai stumdėsi, nežinodami, ką daryti. Ir nenuostabu: per patį sėkmingos medžioklės įkarštį – tokia netikėta žinia! Įsikarščiavęs Mamutaitis, pagriebė berniuką, pastatė jį ant kojų. |
| 248 |
Kokia nelemta naujiena Vestonicų tuntui! Jei mamutus vejasi kokie svetimi medžiotojai – tikriausiai bus smarkus susirėmimas. Tuntui, gal būt, reikės stoti į žūtbūtinę kovą su svetimaisiais įsibrovėliais. Reikia kuo skubiausiai duoti žinią kitiems tunto nariams, kad priešai neužkluptų jų netikėtai. |
| 249 |
Džganas ir Kluchas tuoj nubėgo jiems pranešti. Mamutaitis su keliais kitais medžiotojais išėjo į žvalgybą. Dabar jie leido mamutams laisvai bėgti, traukėsi jiems iš kelio ir tik dairėsi svetimųjų medžiotojų: kur jie ir ar labai stiprūs. Staiga pasigirsta smarkus riksmas. |
| 250 |
Matyt, nutiko kažkas nepaprasta. Mamutaičio būrys skuba triukšmo link. Ir šit medžiotojai mato, kaip Vilko Nago būrys, apstojęs sužeistą mamutą, su juo mirtinai kovoja. Pavyko įbesti į mamutą keletą iečių. Įsiutusiam mamutui ir iš straublio srūva kraujas, matyt, nuo kirvio smūgio. |
| 251 |
Sužeistasis mamutas siautėjo lyg padūkęs. Iltimis jis partrenkė vieną medžiotoją ir būtų jį sutrypęs, bet kitas vyras drąsiai prišoko iš užpakalio ir dviem stipriais smūgiais perkirto žvėriui užpakalinių kojų sausgysles. Mamutas susmuko užpakaliu ant žemės ir, pakėlęs straublį, išsižiojo. |
| 252 |
Kažkas sviedė ietį ir pataikė į atvertus nasrus. Mamutas tuoj straubliu išsitraukė ietį ir įsiutęs pašoko. Medžiotojai nuo jo spruko į krūmus, o mamutas įtūžęs ėmė juos vytis, viską trempdamas savo kelyje. Jis išbėgo į mažą kalvelę. Ir štai – prieš jį apstulbęs stovi svetimųjų medžiotojų būrys. |
| 253 |
Būtų dar daugiau sutrypęs, jeigu kiti nebūtų paskutinę akimirką išlakstę. Mamutas staptelėjo. Jis kinkavo galvą, svyruodamas visu kūnu. Pamiške nubėgo dar du mamutai, patelė su jaunikliu. Sužeistasis mamutas sutrypė kelis žemus berželius ir nubėgo per lauką prie baubiančios bandos. |
| 254 |
Svetimieji medžiotojai, kurie visi smakruose buvo išsitatuiravę po kelis brūkšnelius, iki šiol nežinojo čia esant Vestonicų tunto, todėl buvo taip nustebinti ir apstulbinti netikėto užpuolimo, kad nedaug tesigynė. Jie bėgo, ir Vestonicų medžiotojai džiaugėsi lengva pergale. |
| 255 |
Svetimieji medžiotojai išbėgo iš reto jaunuolyno į atvirą stepę. Vestonicų didvyriai jau džiaugėsi, kad žolėtoje lygumoje svetimieji negalėsią niekur pasislėpti. Tačiau tada bėgliai medžiotojai netikėtai sustojo. Jie jau nebepuola slėptis, bet džiaugsmingai šūkauja ir kažkam moja. |
| 256 |
Kai vestoniciškiai, išbėgę iš miškelio, apsidairė po plačią lygumą, jie net krūptelėjo. Juos pagavo baimė ir nuostaba. Stepe jų link artinosi didžiulis pulkas svetimų žmonių. Naujai užplūdę medžiotojai, savo draugų šauksmų paskatinti, atsakė kovos šūkiais ir jau šoko menko Vestonicų būrio link. |
| 257 |
Jie tuoj susigaudę kas kaip: jų žvalgyba, išsiųsta pirma kitų paskui mamutų bandą, susitiko su vietiniu tuntu, kuris, žinoma, gina savo medžioklės teritoriją. Tačiau jų daugiau, negu vietinių medžiotojų, todėl "tabu" įstatymas negalioja. Tesprendžia jėga. Stipriojo jėga vertesnė už silpnojo teisę. |
| 258 |
Mamutaitis, Nagas, Ukmasas ir kiti Vestonicų medžiotojai kartkartėmis mėgino bent valandėlę sustabdyti besiveržiančius įsibrovėlius, bet jų narsumo neužteko įveikti pajėgesniam priešui. Po kelių nesėkmingų bandymų jie turėjo dar greičiau sprukti. Užpuolikai kone apsupo jų būrį. |
| 259 |
Jo gauruotame, ilgais šeriais apaugusiame kūne styro kelios nulūžusios ietys. Vestoniciškiai leidžiasi bėgti nuo jo. Svetimieji, įkaitinti kovos, nesvyruodami užgriūva mamutą, badydami jį iš visų pusių ietimis. Mamutas visas žaizdotas ir jau gerokai nukraujavęs, todėl ginasi silpnai ir pats nepuola. |
| 260 |
Prie Dyjos laukė Gauruočius su keliais medžiotojais. Jie matė panišką būrio bėgimą ir taip pat jau buvo pastebėję priešus. Patyręs Gauruočius tuoj sumetė, kad kovoti prieš stiprius įsibrovėlius beviltiška, todėl jis ėmė telkti išsisklaidžiusius vyrus, moteris ir vaikus prie Dyjos. |
| 261 |
Baimė ir siaubas visų akyse. Netekta keleto vyrų ir moterų. Jie matė draugų mirtį, matė, kaip svetimieji grobikai nusivilko moteris. Tuntas gailisi jų netekęs, jis gerokai apsilpęs. O kam dar teks žūti nuo nežinančių pasigailėjimo įsibrovėlių rankos? Atokvėpio valandėlė greitai baigėsi. |
| 262 |
Pelėda, Stipruolis ir Kiškis, rodydami upėje brastą, jau artėja prie kito kranto. Moterys su vaikais ant nugarų sunkiai grumiasi su srove. Vyrai turi jas vesti. Didesnieji vaikai narsiai brenda patys, tik kai srovė kurį parverčia, artimiausias medžiotojas sugriebia jį už rankos. |
| 263 |
Neišsigelbės nė moterys ir vaikai, kurie ten pasiliko... Baisu pagalvoti! Bet Mamutaitis ir Gauruočius ragina skubėti, traukdami atsiliekančius už rankos arba tiesdami ietis jiems įsikibti. Kieno viena ranka laisva, tas laiko sugniaužęs stebuklingąjį amuletą, kabantį ant kaklo. |
| 264 |
Burtas teikia jėgų negailestingoje srovėje ir padeda pavojuje – tuo visi tiki! Iš tikrųjų visi laimingai perbrido upę, nors, įbridus iki jos vidurio, reikėjo su dideliu vargu susikibti rankomis, kad išsilaikytų moterys ir vaikai. Kai kuriuos srovė kiek panešė, bet vis dėlto ir tie išsikapstė. |
| 265 |
Priešas nesirodo; jis, matyt, dar užsiėmęs sužeistu mamutu – tikra laimė Vestonicų tuntui! Mamutaitis kiek aprimo ir pasakė, kad priešas gal nepersekios jų už upės. Galiuką kelio jie traukė Dyjos pakrante prieš srovę. Norėdami suklaidinti priešų tuntą, patogioje vietoje galiuką brido vandeniu. |
| 266 |
Jie persekioja mus! – sušuko Kiškis ir nubėgo žadinti besiilsinčio tunto. Nors visi ir nuvargę, vėl reikia sprukti. Po valandėlės Vestonicų tuntas vėl bėgo. Priešų tuntas, matyt, labai gausingas, jei iš naujosios stovyklos gali pasiųsti būrį vyrų vytis senųjų šio krašto šeimininkų. |
| 267 |
Jie bijo. Tylėdami bėga paskui suaugusius ir pakelėje nė prie išsirpusios uogelės nepasilenkia. Tyliai verkšlena ir klupinėja per velėnas ir krūmokšnius. Pro ašaras nė kelio nemato. Gniūžtelė įširdusi nusimetė verkiančią mergaitę, kurią buvo prisirišusi už nugaros ir gerai jai įkrėtė. |
| 268 |
Bet alkanas kūdikis nenutilo. Kankino jį uodai, jie buvo tūpte nutūpę akis ir burnelę. Gniūžtelė vėl nusimetė mergaitę nuo nugaros ir pakratė. Bet ta įsiverkė dar labiau. Čia persiutusi motina pagriebė mergytę už kojos ir piktai ją nusiautė už krūmo į pelkę. Verksmas liovėsi. |
| 269 |
O tuntas bėgo toliau, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Motina gali daryti su savo vaiku, ką nori. Niekas jai dėl to nepriekaištauja. Gniūžtelė numetė nereikalingą vaiką – daiktą, kuris priklausė tik jai. Dėl to negalima gaišti, tolyn! Tirštėjant tamsai, priešai pagaliau liovėsi vijęsi. |
| 270 |
Rytą jie vysis Vestonicų tuntą toliau. Dieną pėdos bus aiškiai matomos ir gerai rodys jiems kelią. Visai nusivaręs Vestonicų tuntas dar galiuką bėgo. Tačiau paskui staiga vienas po kito sugriuvo ant žemės. Moterys ir vaikai susispaudė sausoje daubelėje, o medžiotojai suvirto šalia jų. |
| 271 |
Visus nugalėjo nuovargis. Jiems jau buvo vis tiek, pasivys ar nepasivys juos negailestingi priešai. Po valandėlės visi miegojo. Lapė pribėgusi apuostė miegantį Voveriuką. Kai ji prikišo jam prie veido snukutį, berniukas per miegą mostelėjo, ir vagilė išsigandusi nubėgo. |
| 272 |
Pačioje kalvos papėdėje, siauriausioje žemumos vietoje, padariusi lanką, į Svratką iš rytų įsilieja Cesava. Abi upes dar jungia pelkės – nemaža kliūtis keliaujantiems. Todėl svetimieji medžiotojai galvojo, kad Vestonicų tuntas bėgs geresniuoju keliu – per nuolaidų kalnyną. |
| 273 |
Bet apsižvalgę nuo viršūnės, jie pamatė, kad bėgantis tuntas jau brenda per Cesavą ir dingsta tankiame jaunuolyne už upės. Atėjūnai susikrimto. Jie nepavijo Vestonicų tunto ir jo neišmušė, kaip buvo įsakęs galingasis vadas, o dabar jau nebeturėjo noro persekioti toliau. |
| 274 |
Ko gi dabar alkaniems vilktis paskui vargšų bėglių tuntą, kuris jau negali sutrukdyti jiems valdyti šį kraštą? Užtenka, kad nuginė juos gana toli. Saulė šviečia viršum tolimo Pavlovo kalnyno. Medžiotojams rodos, kad jie užuodžia stovyklos laužo ir mamuto mėsos kvapą. Net pilvą traukia iš alkio. |
| 275 |
Netarę nė žodžio, jie leidosi atgal. Tegu vadas juos plūsta, kaip nori. Nesibastys jie čia, kai stovykloje puota. Pagaliau jie negrįžta visai be laimikio: pribaigė sužeistą Vestonicų tunto medžiotoją, kurį rado gulintį be sąmonės, ištraukė iš pelkės verkiantį kūdikį ir jį pasiėmė. |
| 276 |
O iš tos verksnės varlikės išaugs tuntui darbšti moteris. Medžiotojai, patenkinti savimi, rankomis traiško įkyrius uodus. Tiktai prie dabartinio Brno kalvų Vestonicų tuntas liovėsi paniškai bėgęs. Čia, miškinguose slėniuose ir uolėtuose upių skardžiuose, buvo kur pasislėpti. |
| 277 |
Tuntas čia įsikūrė keletui dienų. Reikia susimedžioti kokių žvėrių; nuo bado bėgliai labai nusilpo. Berniukai, vos kiek atsigavę, išėjo "medžioti", kitaip sakant, pasiieškoti ko užkąsti. Jie buvo labai išalkę ir negalėjo sulaukti vakaro. Čia susilieja trys upės – turėtų gerai sektis žvejyba. |
| 278 |
Žuvytės galvotrūkčiais nėrė tolyn, o dvi trys net iššoko iš vandens tiesiog ant smėlio. Voveriukas mikliai išbėgo iš vandens ir sučiupo didoką kuoją anksčiau, negu ji spėjo nunerti atgal į upę. Berniukas godžiai ėmė graužti spurdančią žuvies galvą, o jos uodega dar daužėsi jam į krūtinę. |
| 279 |
Tai paskatino ir kitus berniukus. Vėl puolę į vandenį, jie apsupo būrį žuvų. Pagavo tris smulkias žuvytes. Kopčemas nubrido vandeniu iki išsikišusio skardžio ir ten, tarp šaknų, sučiupo dvi vėgėles; iš plyšio dar ištraukė vėžį, suspaudęs jį kumštyje, kad negalėtų įžnybti. |
| 280 |
Bet paskui berniukams jau nebesisekė. Žuvytės išlakstė, ir jaunieji žvejai veltui laukė jų pasirodant. Kopčemo vadovaujama vaikų šutvė nuėjo į kitą vietą. Visi patraukė per lėkštą kalvutę, lenkdami vingrios upės kilpą. Saulėtoje pievelėje tarp krūmų Kopčemas staiga sustojo. |
| 281 |
Berniukai suprato, kad jis ką pamatė, todėl taip pat veikiai stabtelėjo ir tylutėliai žiūrėjo, ką jų vadas darys. Kopčemas stovėjo kaip suakmenėjęs – nė krust. Tik akimis šmižinėjo po išdžiūvusią pievą. Staiga šuolis į priekį – viens, du! – ir po jo basa koja kažkas sucypė. |
| 282 |
Kopčemas pasilenkė ir už uodegos pakėlė užmuštą lauko pelę. Ir tuoj pat ėmė ją triauškinti apsilaižydamas. Kailiuką ir kauliukus išspjovė. Dabar stryktelėjo Šaipūnas ir mikliai sučiupo pelę, kuri bėgo sutrypta vagute. Veikiai ir kiti berniukai gaudė lauko peles. Riebi pelė – tikras skanumynas. |
| 283 |
Pelės iš pradžių buvo nebaugios, bet greitai išsislapstė ir bijojo išlįsti iš savo olų. Berniukai veltui jų tykojo. Paskui berniukus čia atbėgo ir kelios mergaitės. Jos iš tolo nuspėjo, kad berniukai rado ko valgomo. Mergaitės buvo apsiverkusios – taip kamavo jas alkis. |
| 284 |
Bet jiems nesisekė. Išbaidytos pelės lindėjo olose, ir berniukai veltui jų laukė. Apsigavusios mergaitės, nieko gero nesitikėdamos sulaukti, rengėsi jau eiti, šaipydamosi iš berniukų. Voveriukas įsižeidęs čiupo vieną išdykėlę ir patąsė ją už plaukų. Pluoštelis plaukų liko jo pirštuose. |
| 285 |
Berniukai ir mergaitės susidomėję sekė, ką Kopčemas daro. Jie žinojo, kad jis gudrus, ir spėjo, kad bus sugalvojęs parodyti jiems naują medžioklės būdą. Visi nutilo ir vos kvėpavo. Kopčemas padėjo pelės kojytę prieš urvelį, o į angą įkišo kilpą. Virvelės galą jis laikė nė nekrustelėdamas. |
| 286 |
Netrukus iš urvelio išlindo pelė. Kopčemas, staigiai truktelėjęs virvelę, pašoko, ir šit jau kilpoje spurda pelė, sugriebta už kakliuko. Vaikai išpūtė akis. Na ir spygavo mergaitės! Visi berniukai prišokę ėmė rauti joms plaukus. Mergaitės leidosi bėgti, bet netoli tenubėgo. |
| 287 |
Berniukai grižo, nešdamiesi po saują ilgų plaukų. Po valandėlės medžioklė buvo pačiame įkraštyje. Visi berniukai gulėjo prie pelių urvų. Mergaitės valandėlę juos stebėjo. Paskui, susėdusios ant žemės, ėmė pešiotis plaukus iš galvos. Pinti virveles jos mokėjo geriau už berniukus. |
| 288 |
Juk beveik visos augesnės mergaitės puošeivos ir puošiasi strėnas įvairiomis virvelėmis. Į jas įsipina ir kokią nors gražią paukščio plunksną, kurią randa miške. Viena kita tokį margą papuošalą turi ir ant kaklo ir tuo labai didžiuojasi. Po valandėlės mergaitės medžiojo lygiai su berniukais. |
| 289 |
Dabar visi pripažino Gauruočiaus patirtį ir apdairumą, Mamutaičio vyriškumą ir pasiaukojimą, Vilko Nago atsidavimą ir jėgą, ir vis dėlto neįveiktas kai kurių narių pavydas neleido pripažinti kurio iš jų tunto vadu. O vado iš tikrųjų būtinai reikėjo: dabar tai buvo itin aišku. |
| 290 |
Jei kartais kas išdrįsdavo jam prieštarauti, tuoj būdavo griežtai sudraustas visų kitų vyrų, kurie norėjo, kad tunte pagaliau įsiviešpatautų šiokia tokia tvarka. Tokios pastabos visada užtekdavo išsišokėliui sudrausti: kitaip toks maištininkas būtų sukėlęs prieš save visą tuntą. |
| 291 |
Vieninga visų vyrų nuomonė tapdavo įstatymu, galiojančiu visiems. Kas būtų jam nepaklusęs, būtų buvęs pašalintas iš tunto. Tada, likęs vienas, jis būtų turėjęs pats rūpintis, kaip išgyventi. Ir, žinoma, būtų neišvengiamai pražuvęs. Vienam žmogui būtų buvę per sunku kovoti dėl savo būvio. |
| 292 |
Jis rūpinosi, kad medžiotojai neužmirštų medžioklės, kad veltui nesikivirčytų ir kad laimikis būtų teisingai dalijamas. Žinoma, geriausieji gabalai visada atitekdavo jam. Jis įsakmiai primindavo tuntui, kad reikia įsigyti reikalingiausių kailių atsargų žiemai, taip pat ir titnagų ginklams papildyti. |
| 293 |
Visi suprato, kad reikia rūpestingai ruoštis žiemai, ir leidosi į medžioklę vienas už kitą karščiau ir narsiau. Keletas vilkų ir lapių kailių jau buvo stovykloje patiesta vaikams. Nors jie ir menkesni už žiemos kailius, tačiau vėsiomis, lietingomis dienomis maloniai šildo. |
| 294 |
Išsisklaidę medžiotojai pabaidė paupio nendrėse besiilsintį raganosį. Didžiulis gauruotas pabaisa su dviem aštriais ragais ant nosies, – priekyje didesniu ir už jo styrančiu mažesniu, – pakėlė galvą ir, pamatęs medžiotojus, įniršęs išbėgo iš liūno, plačiai taškydamas vandenį. |
| 295 |
Medžiotojai tuoj įvertino pavojingąjį atsiskyrėlį ir susišūkaudami stojo gintis. Bet raganosis nelaukė. Panarinęs iki žemės galvą ir grėsmingai atkišęs didelį, pusmetrinį ragą, jis greitai puolė į ataką. Prišokęs kaip žaibas, vienam medžiotojui perrėžė pilvą. Vargšas sušuko ir sukniubo kraujuose. |
| 296 |
Jis mirkčiojo mažomis akutėmis ir piktai prunkštė. Čia iš užpakalio prislinko trys medžiotojai ir įsmeigė ietis į didžiulį žvėrį. Viena ietis kliudė raganosį, bet silpnai: ji įstrigo purvais apskretusioje odoje. Antrosios ieties smaigalys įsmigo į šoną, o trečioji – kiek žemiau, į paslėpsnius. |
| 297 |
Sužeistasis raganosis stebėtinai greitai apsigręžė ir atsidūrė tarp narsiųjų medžiotojų. Šlubis negalėjo bėgti taip greitai, kaip kiti, ir viena akimirka atsidūrė po raganosio kojomis. Mamutaitis, neturėdamas jokio ginklo, taip pat bėgo, bet, pamatęs nelaimingąjį Šlubį ant žemės, sustojo. |
| 298 |
Medžiotojai jį greitai perprato, ir kova pasibaigė. Du vyrai nunešė netekusį sąmonės Šlubį. Su jais pasitraukė ir kiti sužeistieji; laimė, jie nušlubavo patys, prilaikydami vienas kitą. Tik tam jie teišteko jėgų. Tačiau vyrai nedejavo. Sukandę dantis, jie nuostabiai kantriai kovojo su skausmu. |
| 299 |
Kai jiems pasisekė nuvilioti žvėrį į kitą pusę nuo besitraukiančių vyrų, jie taip žaibiškai dingo, kad šis negalėjo jų vėl užpulti. Raganosis, staiga pamatęs, kad visi jo priešai dingo, įtūžęs išdraskė kadagio krūmą ir ragu išarė aplink save žemę. Į viršų pažiro velėnos. |
| 300 |
Tuo tarpu medžiotojai nuvedė ir nunešė į saugią stovyklos vietą nusilpusius sužeistuosius. Liūdna buvo šitaip grįžti iš tiek daug vilčių teikusios medžioklės. Moterys juos sutiko išsigandusios ir nustebusios. Pamačiusios sulamdytą Šlubį, jos ėmė laužyti rankas ir gailiai verkauti. |
| 301 |
Kitą dieną buvo rastas vargšo Klucho kūnas. Vestoniškiai palaidojo jį netoli jo žuvimo vietos, tarp Spilberko kalvos ir vingriosios Svitavos. Paliko jam ant kaklo puikųjį vėrinį: kelis šimtus karoliukų iš apipjaustytų kriauklių ir kaulo skridinėlių, suvarstytų ant plono dirželio. |
| 302 |
Prieš užkasant kapą, apsiverkusi Klucho žmona padėjo prie mirusiojo pusės pėdos aukščio lėlę, kurią kadaise Kluchas kruopščiai išpjaustė iš mamuto ilties. Moteriškė šią lėlę nešiojosi maišelyje kaip burtą, niekur su ja nesiskirdama ir tikėdama, kad to burto dėka gimsiąs sveikas berniukas. |
| 303 |
Gilios jų žaizdos veikiai gijo, nors ir nebuvo kaip reikiant prižiūrimos. Šiose apylinkėse medžioklė buvo menka. Maža buvo žvėrių. Arklių daugiau nepasirodė, o elnių niekas nė nematė. Medžiotojai kalbėjo, kad reikią eiti prieš srovę, į aukštumas, kurių viršūnės apaugusios miškais. |
| 304 |
Vadas Stipruolis delsė dar kelias dienas, per kurias beveik ištisai lijo. Jie laimėjo tik kelis vandens paukščius, kuriuos pašovė strėlėmis iš gana netobulų lankų, kelias kurapkas bei kiškius ir kiek žuvų. Šiaip taip apmalšino alkį. Kai išsigiedrijo, Stipruolis įsakė ruoštis naujam žygiui. |
| 305 |
Keliautojai vėl patraukė aukštyn pagal upę. Jie nė nepastebėjo, kad dabar juos veda jau nebe Svratka, bet Svitava. Jiems buvo vis tiek, kokia čia upė. Kiekviena veda į kalnus, kur nėra tiek įkyrių uodų, kaip žemai, slėnyje. Veikiai jie įsitikino, kad kelias nebus lengvas. |
| 306 |
Visas vanduo dingo žemėje! To dar niekas nebuvo matęs. Visi medžiotojai stovėjo apstulbinti to stebuklo. Jie žiūrėjo čia į tekantį upelį, čia vėl į sausus akmenis, tarp kurių vanduo paslaptingai prapuolė. Stebėjosi nepaprastu reiškiniu, o iš lūpų jiems veržėsi nauji nuostabos žodžiai. |
| 307 |
Ir nespėjo dar išmintingesni medžiotojai berniukų įspėti, o jau keli smalsuoliai įlindo į urvo angą. Laimė, jame nebuvo kokio plėšraus žvėries. Berniukų šūksmai aidėjo uolėtame požemyje. Urvo angą kiek dengė tankus lazdynas. Kopčemas, atsistojęs tarpuangyje rankomis siekė urvo lubas ir sienas. |
| 308 |
Berniukai iš pradžių lindo į urvą vis tolyn, bet paskui, pabūgę tamsos ir netikėtos vėsos, atgarmėjo vėl į šviesą. Urvas kiek tolėliau nuo angos suko į šalį kaip koridorius ir nyko tamsoje. Priekinėje šviesiojoje dalyje jis buvo kaip erdvus rūsys, bet toliau, už posūkio, siaurėjo. |
| 309 |
Visi jautė lengvą dvelkimą, iš to galima buvo numanyti, kad urvas veikiausiai jungiasi su kokiais kitais požeminiais urvais. Kopčemas prisėdo ant uolos iškyšulio prie urvo angos ir dairėsi staiga dingusio Voveriuko. Jis nežinojo, kad šis pasislėpė nuo jo lazdyne, čia pat prie urvo. |
| 310 |
Berniukai šį nutarimą tuoj pasveikino džiaugsmingais šūksmais ir mikliai padėjo moterims įtaisyti urve guolius. Ir medžiotojai pritarė Stipruolio žodžiams vieningu murmesiu. Jiems patiko šis patogus urvas klinčių šlaite. Jame turės per ilgą žiemą saugų ir užtikrintą prieglobstį. |
| 311 |
Ji taip puikiai apšviestų ir sušildytų visą urvą! Na, bet ir taip jiems šviesiame urve bus geriau, negu kur šaltyje, sniego pripustytame krūme. Moterys urve sudėjo tuos kelis kailius, kuriuos nešėsi, ir išmetė lauk žvėrių kaulus ir sausas šakas, kurių buvo prisirinkę kampuose. |
| 312 |
Kuo daugiau jie stengėsi pasakyti ir suprasti, tuo aštrėjo jų protas, o jų vidaus pasaulis vis labiau tobulėjo. Voveriukas ir Kopčemas vienas kitą gerai suprato, nors savo mintis reikšdavo įvairiomis grimasomis, visokiais garsais ir kūno judesiais, o daugiausia rankų mostais. |
| 313 |
Tai žinojo ir berniukai, nors kol kas galėjo tik akmenimis medžioti. Kopčemui tereikėjo cyptelėti, ir Voveriukas jau žinojo, ką jis turi galvoje. Abu prisirinko saujas tinkamų svaidyti akmenaičių, nei perdaug mažų ir plokščių, nei perdaug didelių ir apvalių. Tyliai slinko jie šlaitu aukštyn. |
| 314 |
Kuo arčiau prie kiškio pritykini, tuo turi daugiau vilties jį kliudyti. Kopčemas atsidūrė tarp kelių dygaus kadagio krūmų ir paskui turėjo traukti iš kojos aštrius spyglius. Voveriukas buvo kiek aukščiau ir sėlino aplink pliką uolą, apaugusią gervuogėmis. Iki šlaito viršūnės netoli. |
| 315 |
Platėjant akiračiui, matyti keli slėniai, o už jų – kalnai. Tačiau berniukai nekreipė dėmesio į gražų gamtovaizdį. Juos domina žvėrys, mat, vaikams knieti ką užkrimsti. Jie paeina dar tolėliau. Akmenis turi paruoštus. Žengia iš lengvo, nesušlamėdami. Berniukai nė nekrustelėjo, jie įtemptai klausėsi. |
| 316 |
Pora šarkų praskrido netoliese į slėnio miškelį. Po valandėlės vėl kažkas cyptelėjo. Kas tai? Berniukai atsargiai slenka į kalvelę tarp dviejų uolų. Dabar visai gerai girdėti unkščiant ir neramiai kriuknojant. Jaunieji medžiotojai šypsodamiesi susižvalgė ir mirktelėjo vienas kitam. |
| 317 |
Jis dar spėjo pamatyti du ar tris dailius žvėrelius, didumo sulig žiurkėm ir tokius storus, kad net ritosi. Nuo Kopčemo jie greitai pasislėpė. Voveriukas atsistojo šalia savo draugo, laikydamas rankoje gerą lazdinį. Abu berniukai įtemptai laukė, ar dar pasirodys mažieji graužikai. |
| 318 |
Kopčemas paėjo dar kelis žingsnius toliau, ir čia jam tiesiai po kojomis iš olos iššoko papuręs švilpikas. Tuoj be baimės jis įsiręžė prieš berniuką. Gal norėjo ginti savo lindynę nuo priešo. Švilpikas, piktai kriuknodamas, išrietė galvą taip, kad ji beveik rėmėsi į nugarą. |
| 319 |
Tuoj į pagalbą Kopčemui! Voveriukas norėjo prispausti švilpiką prie žemės, bet vos tik prikišo prie jo lazdą, švilpikas sukando ją. Voveriukas ėmė tampyti jį su lazda po žolę. Berniukams tas teikė daug džiaugsmo; jie taip juokėsi iš švilpiko strykčiojimo, jog net ant žolės suvirto. |
| 320 |
Besijuokdamas Voveriukas paleido lazdą, ir švilpikas šast – spruko į landą. Kopčemas sviedė į jį akmenį, bet buvo jau per vėlu – žvėrelis įsmuko į slėptuvę. Berniukus įširdino tas nepasisekimas. Jie tuoj liovėsi juoktis ir vėl dairėsi kokio švilpiko. Pamatė vieną bekaišiojant galvutę iš landos. |
| 321 |
Medžiotojai svaidė akmenimis dar kelis kartus, bet vis dėlto jiems nepavyko kliudyti mažo taikinio. Kai jau nebeturėjo po ranka jokio akmens, Voveriukas prišliaužė prie landos ir, kai tik švilpikas vėl kyštelėjo galvą, tvojo lazda. Bet žvėrelis buvo akylas ir akimirksniu galvą įtraukė. |
| 322 |
Kopčemas net šnypštė iš susijaudinimo ir įniršio. Ta išsigandusi pelė iš jų tyčiojasi! Nesitverdamas pykčiu, Voveriukas daužė lazda landos angą, kol visas paraudo. Bet veltui jis stengėsi. Vos tik atitraukdavo lazdą, švilpikas iškišdavo galvą ir, rodos, tiesiog akyse iš jų šaipėsi. |
| 323 |
Ištraukti buvo ne taip jau lengva. Jis smarkiai timptelėjo, ir švilpikas, įsikandęs į lazdą, atsidūrė lauke. Kai tik jis pasirodė, Voveriukas griuvo ant jo ir abiem rankomis ėmė jį smaugti. Nors švilpikas kandžiojosi aštriais dantukais ir draskė jį, bet Voveriukas jo nepaleido. |
| 324 |
Ir štai negyvas graužikas nusviestas žemėn. Berniukai atsikvėpė. Vis dėlto laimėjo! Pasisekimo paskatinti, jie ryžosi dar pamedžioti. Ir iš tikrųjų vaikai pagavo dar kelis švilpikus. Surišę užpakalines kojas, sumaustė juos ant sulenktos vyties ir išdidžiai pasuko prie urvo. |
| 325 |
Ir dilgėlių buvo visur pilna. Nors berniukai į vieną kitą gervuogę ar dilgėlę nekreipė daug dėmesio, bet kai įgriuvo į dilgėlių prižėlusią duobę, vis dėlto supyko ir nuskubėjo žemyn prie upelio atsivėsinti perštinčių pūslių. Jie apsiplovė gaiviame vandenyje ir sočiai atsigėrė. |
| 326 |
Kopčemas nuvijo Voveriuką po gretima uola ir taip taškė jį abiem rankomis, kad purslai žiro į visas puses, net aukštai ant uolos. Voveriukas, prasitrynęs akis, norėjo savo bendrui atsilyginti tokia pat pirtim, bet kaip tik tuo metu ant uolos pakilo aukštas vyras ir kažką piktai riktelėjo berniukams. |
| 327 |
Jis stovėjo, laikydamas rankoje ietį, užsikišęs už juostos kirvį. Apstulbinti berniukai pažino stiprųjį medžiotoją Peštuką, kuris niekada nesuprasdavo vaikų žaidimų. Jie tuoj iššoko iš upelio. Reikia laikytis kuo toliau nuo karštakošio medžiotojo, kol tas nepradėjo saviškai su jais žaisti. |
| 328 |
Kaip tik vakar Kopčemas paleido savo geriausiąją strėlę į voverę buko medyje. Nepataikė, tik strėlė įstrigo į storą šaką lajos apačioje. Kopčemas ir Voveriukas norėjo įlipti į buką strėlės, bet negalėjo nei apkabinti storo kamieno, nei pasišokėję pasiekti apatinės šakos. |
| 329 |
Peštukas nė nepajudėjo. Jis galėjo pasilenkti ir pasiimti švilpikus, bet nesilenkė. Kopčemas, stengdamasis prisitraukti aukštyn, ranka sučiupo už viršutiniojo uolos krašto. O voveriukas padėjo jam, keldamas aukštyn vytį su švilpikais. Tuo tarpu Peštukas užmynė Kopčemui ant pirštų. |
| 330 |
Berniukai vėl korėsi į uolą. Šį kartą Peštukas pasilenkė ir teikėsi paimti vaikinų laimikį. Bet tuoj pat surištais švilpikais kirto jiems per galvas ir pasileido kvatotis, kai berniukai nukrito ir gerokai apsikūlė. Paskui jis greitai nuėjo, nešdamasis ant peties lengvai įsigytą laimikį. |
| 331 |
Piktai išplūdę Peštuką, berniukai aprimo. Jie pakilo ir iš lėto nukiūtino į urvą. Jie parėjo, kai medžiotojai ant uolos prieš urvą dėliojo tos dienos grobį. Krūvoje guli dvi lapės, du kiškiai, antis, dvi varnos, du starai, stirninas ir penkios žuvytės, pavertos ant vytinio. |
| 332 |
Ir mergaitės šaipydamosi kikeno, kad Kopčemas ir Voveriukas grįžo tuščiomis rankomis. Berniukai pašaipūnus pavaišino keliais smūgiais į nugarą, peštelėjo už plaukų, ir tuo visa baigėsi. Kokia čia kalba patamsiais? Daug triukšmo, o susigaudyti sunku, kai nematai pašnekovo. |
| 333 |
Paskui visi nurimo, ir urve tapo tylu. Motinos jau atsirinko savo vaikus ir suguldė šalia savęs po kailiais. Tik silpnas gretimų medžių ir krūmų gaudesys prasiskverbė čionai. Blanki mėnulio šviesa nušvietė slėnio šlaitus, kuriais kilo lengva migla. Ant apšviestos uolos sukaukė vienišas vilkas. |
| 334 |
Jis budi: žvelgia į mėnulio nušviestą slėnį ir laukia vilkų. Bet vilkai vis dar laikosi gana toli. Aplinkui niekas nešmėžuoja, nieko negirdėti. Tik pelėda kartais ūkteli. Peštukas kažką murma po nosimi, tarsi pats sau ką pasakotų. Jis nepatenkintas nepavykusia šios dienos medžiokle. |
| 335 |
Bet jo nerado – medžiotojai buvo pagulę. Būtų gavęs juos žadinti, o tada tikriausiai kuris būtų jam spyręs į pilvą. Geriau grįžti į sargybą. Užteks jam ir ieties! Ramus miegančiųjų knarkimas sklido urve ir nyko kažkur nežinomų koridorių erdvėse. Vienas medžiotojas kažką šūktelėjo pro miegus. |
| 336 |
Tai buvo geriausia, ką jis begalėjo padaryti. Ir jis matė dangaus fone šmėseliuojant didelį žvėrį ir iš siaubo dabar užsidengė akis rankomis. "Jau nematau šmėklos. Jau jos nebėra", – naiviai galvojo jis ir tūnojo, nė necyptelėdamas. Peštukas prišoko pažiūrėti, kas čia darosi. |
| 337 |
Ietis brinktelėjo jam iš rankos, o akmenų šešėlyje nebuvo matyti, kur ji nukrito. Nėra kada ieškoti tamsoje. Peštukas tik išskėtė rankas, tarsi jomis būtų galėjęs sulaikyti nežinomą pavojų. Per tris žingsnius nuo Peštuko krustelėjo didelis akmuo, kurio anksčiau ten nebuvo. |
| 338 |
Pašokę iš miego žmonės nesusigaudė, kas čia darosi, ir sumišę ieškojo numestų ginklų, trukdydami vienas kitam tamsoje. Vargas, kad nėra ugnies! Jei galingas plėšrūnas įsibraus į vidų, sunku bus su juo grumtis ankštame urve. Vargas, vargas! Moterys aimanuoja, o vaikai išsigandę cypia. |
| 339 |
Atsargiai jie žvalgėsi berniukų. Nematyti nė vieno, tik girdėti kažką dejuojant. Dejonės sklido iš apačios, kur vienas berniūkštis įkrito į gervuoges. Jie nuėjo ton pusėn gelbėti berniuko. Staiga pro debesis pažvelgė mėnulis, ir medžiotojai išvydo lokį. Nedaug betrūko, kad būtų su juo susidūrę. |
| 340 |
Dabar jis prieš save išvydo abu vyrus. Pakilęs visu savo baisionišku ūgiu, palinkęs į priekį ir pražiojęs nasrus, puolė jų link. Narsiajam Mamutaičiui, nepatogiai stovinčiam šlaite, buvo sunku kautis, todėl, tik smogęs per grėsmingą leteną kirviu, jis šoko į tamsų šešėlį. |
| 341 |
Medžiotojas kaip tik užšoko ant ten susigūžusio Vabalėlio. Pačiupęs jį už rankos, kuo greičiausiai tempė berniūkštį į urvą. Bet lokys buvo mitrus ir ištiesė į Vabaliuką savo gauruotą leteną su baisiais nagais. Mamutaitis mėnulio šviesoje tai išvydo ir savo kūnu užstojo berniuką. |
| 342 |
Lokys letena nutrenkė žemėn atkištą medžiotojo kirvį ir nuplėšė vilko kailį, kuriuo Mamutaitis buvo apsigaubęs nakčiai, – nagai nudrėskė beginkliui medžiotojui nugarą. Bet lokys nespėjo parblokšti Mamutaičio ant žemės, nes ištikimasis Vilko Nagas tą pat akimirką smarkiai smogė plėšrūnui brūkliu. |
| 343 |
Baisiomis letenomis jis kirto smūgius į visas puses, ir tuoj keletas medžiotojų parkrito ant žemės. Moterys ir vaikai, apimti siaubo, bėgo tolyn urvo koridoriumi. Jų šaižūs šauksmai ir medžiotojų puldinėjimai dar labiau siutino lokį. Dabar prasidėjo žūtbūtinės grumtynės. |
| 344 |
Tik kai prie urvo angos pasidarė kiek laisviau, čionai įspindo truputis besileidžiančio mėnulio blausios šviesos. Sužeistųjų aimanos stūmė kovojančius medžiotojus į neviltį. Ko gero, šėlstantis plėšrūnas juos visus sudraskys. Sunkūs akmeniniai kirviai urve labai neparankūs. |
| 345 |
Niekas nenori atiduoti savojo – visiems reikia gintis. Prisispaudęs prie urvo sienos, stovi išsigandęs Kopčemas ir beveik be kvapo stebi baisią nakties kovą. Prie jo kojų nusirita sužeistas medžiotojas. Kopčemas pasilenkęs graibo jo rankas. Vienoje rankoje sužeistasis laiko ietį. |
| 346 |
Lokys stipriu letenos smūgiu partrenkė kažkokį medžiotoją, ir beginklis Mamutaitis, statydamas į pavojų savo gyvybę, iš užpakalio puolė lokį ir plikomis rankomis iš visų jėgų ėmė jį smaugti. Milžiniškas plėšrūnas, žinoma, vos tepajuto Mamutaičio antpuolį ir tik grįžtelėjo į jį. |
| 347 |
Vis dėlto jis paleido iš nagų nelaimingąjį medžiotoją. Tamsoje Mamutaitis užmynė kažkokį akmenį. Greitai jį sučiupęs, ėmė kulti juo lokį. Žinia, naudos buvo maža. Vieno kumščio jėgos galingam žvėriui neužtenka, ir įsikarščiavęs medžiotojas gali žūti, lokio letenos sutraiškytas. |
| 348 |
Rodėsi, kad lokys išguldys visus medžiotojus, jei jie nepabėgs iš urvo. O lokys, tarsi žinodamas, kad medžiotojai tik šitaip gali išsigelbėti, stovėjo užtveręs angą, tad niekas negalėjo pasprukti. Bėgdami tolyn stalaktitų koridoriumi, jie taip pat nebūtų išvengę žūties. |
| 349 |
Jau niekas nepuolė lokio. Tik mintis, kad, juos nugalabijęs, lokys užpuls moteris ir vaikus, pasislėpusius urvo gale, skatino vyrus kovoti. Lokiui iš daugelio žaizdų sruvo kraujas, bet visos jos buvo lengvos, ir kol kas žvėris dar buvo gana tvirtas. Bet kova dar nepasibaigė. |
| 350 |
Stipruolis vėl įsakė kitiems medžiotojams slėptis. Jis norėjo turėti daugiau vietos paskutiniam mėginimui nuveikti lokį. Tuo metu Vilko Nagui pasisekė įbesti ietį lokiui į pilvą. Lokys baisiai suriaumojo, net, rodos, urvas sudrebėjo. Įnirtingas baubimas nudundėjo tamsiu koridoriumi kaip audra. |
| 351 |
Lokys atsigręžė prieš Mamutaitį, kuris stovėjo prie angos ir todėl buvo mėnulio apšviestas. Jis išžiojo nasrus ir ištiesė leteną. Mamutaičiui grėsė mirtis. Narsusis medžiotojas, atsirėmęs koja į sieną, abiem rankomis atstatė ietį. O didžiulis lokys jau puolė jį – tuoj tuoj sutraiškys. |
| 352 |
Tą akimirką Mamutaitis suvarė aštrią ietį į atvirus lokio nasrus iš visų jėgų, kiek beturėjo. Jis nepataikė tiesiai į gerklę, bet, negalėdamas laisvai smogti, suvarė smaigalį aukštyn, lokiui į gomurį... Šiaip taip jis prasmuko pagal urvo sieną, kad lokys jo nesudraskytų. |
| 353 |
Nebuvo laiko nė ieties jam iš nasrų ištraukti. Lokys, baisiai riaumodamas, ėmė voliotis žemėje. Mėgindamas letena ištraukti įbestą ietį, ją nulaužė. Ieties galas buvo įstrigęs nasruose taip, kad lokys negalėjo jo sučiupti. Kuo labiau jis čiaupė nasrus, tuo giliau į galvą smigo ietigalis. |
| 354 |
Skausmo siutinamas žvėris daužėsi letenomis ir griuvinėjo ant žemės. Į medžiotojus jis jau nebekreipė dėmesio. Veltui jis stengėsi išsivaduoti nuo įstrigusio nasruose ieties galo. Medžiotojai greitai suvokė, kad laimingas Mamutaičio smūgis nulėmė beviltišką kovą jų naudai. |
| 355 |
Medžiotojai, pasinaudoję atokvėpiu, nunešė sužeistuosius draugus į galinį koridorių ir atidavė juos moterų globai. Mūšis truko dar ilgai. Kartais, kai lokys nutildavo ir nejudėdavo, medžiotojai manydavo, kad jis jau nebegyvas, bet klastingasis plėšrūnas neskubėjo gaišti. |
| 356 |
Vaikai susibūrė prie užmuštojo lokio ir žaidė jo kailiu. Jie laižė kraują iš jo žaizdų. Po jaudi nančio nakties mūšio visi pamažu vėl migdėsi. Nutilo ir sužeistųjų dejonės. Tada lauke pasigirdo silpnas verksmas. Lengvai sužeistas Mamutaitis išlindo iš urvo ir nuėjo balso link. |
| 357 |
Tikrų tikriausiai jie nebūtų sugrįžę. Svetimasis tuntas prie Dyjos stiprus ir, be abejonės, gerai saugoja savo ugnį. Jo vyrai užmuš kiekvieną, kas išdrįs paimti žariją iš jų laužo. Dienos bėgo, artinosi žiema, Tuntas jau priprato prie savo urvo. Stalaktitų koridoriaus galo dar niekas nepriėjo. |
| 358 |
Drąsiausieji medžiotojai sakė, kad koridorius baigiasi pavojingu kriaušiu žemyn. Ten be šviesos negali žengti nė žingsnio. O iš gelmės esąs girdėti upelio šniokštimas. Klausydamiesi medžiotojų pasakojimo, visi nustebę kraipė galvas. Tuntas šiame krašte maitinosi gana gerai. |
| 359 |
Medžiotojai beveik visada parnešdavo kokį laimikį. Prie žiemos atsargų prisidėjo keli kailiai. Tik tas buvo bloga, kad medžiotojai pritrūko titnago. Nebuvo kuo papildyti sudaužytų ir prarastų įrankių. Medžiotojai turėjo tenkintis paprastu putnagu ir kitokiais kietais ir aštriais akmenimis. |
| 360 |
Pagaliau – kuo jie užmokės už vertingąjį titnago gabaliuką? Jų dabartiniai kailiai, sumedžioti vasarą, menki – niekas jų neims. Puikūs, tankūs ir švelnūs žiemos kailiai, kuriuos kadaise turėjo, liko Vestonicų stovykloje... Tuntas dabar turi verstis be ugnies, be titnago. |
| 361 |
Žiemos pradžia atnešė tuntui nelauktą ir didelę staigmeną, pakeitusią jo gyvenimo sąlygas, – ugnį! O įsigijo ją visai paprastai. Kartą vaikai žaidė urve. Į lauką bėgti jie nenorėjo: buvo nemalonus oras, drengė sniegas su lietumi. Išknisę truputį molio, jie nusilipdė mažą lokį. |
| 362 |
Prismaigstė į jį spyglių; gysločio galiukas buvo uodega, kankorėžio žvyneliai – ausys, kadagio uogos – akys. Dantis padarė iš kaulų skeveldrų, o liežuvį – iš erškėtuogės žievės. O paskui su juo kovėsi kaip tikri medžiotojai. Šauksmo ir juoko, šokinėjimo ir lakstymo buvo pilnas urvas. |
| 363 |
Ištraukęs tuoj panaudojo jį kaip kastuvą, – kaulas gerai tam tiko. Varlytė su Gegute rankomis sėmė supurentą molį į viršų. Jau buvo susirinkusi gera krūva molio, todėl Voveriukas jį metė lauk priešais urvą, mat, kupstas prie angos užstojo šviesą, ir Kopčemui buvo tamsu rausti. |
| 364 |
Vadinasi, kažkada čia, šitame urve, buvo laužas. Kas prie jo sėdėdavo? Gal tie žmonės taip pat buvo medžiotojai, – jie čia slėpdavosi ir kepdavo savo grobį. Prabėgo šimtmečiai, apleistą ugniavietę vėjas ir lietus apnešė moliu, ir tik dabar čia įsikūrusių žmonių balsai vėl atgaivino urvą. |
| 365 |
Juk jie buvo laimingieji titnago atradėjai. Visas tuntas juos už tai gyrė. Teisę suskaldyti vertingąjį titnagą turėjo tik tunto vadas. Stipruolis, atidžiai jį apžiūrėjęs, tarėsi su labiausiai patyrusiais medžiotojais, kaip geriausiai riedulį suskaldyti. Jis rado akmenyje kelis plonus įtrūkimus. |
| 366 |
Tai reiškė, kad titnagas kadaise buvo įkaitintas ugnyje ir žėruojantis įmestas į šaltą vandenį. Sitai, tikriausiai, buvo pakartota kelis kartus, kol tvirtas titnago riedulys įskilo. Tai jiems dabar buvo paranku. Stipruolis, paėmęs titnagą, nuėjo tarp uolų. Medžiotojai nusekė paskui ir apstojo jį. |
| 367 |
Taip titnagas suskilo į tris gabalus. Vadas Stipruolis, Gauruočius ir Mamutaitis, pasiėmę kiekvienas po gabalą ir atsisėdę ant uolos iškyšulio, akmeniu skaldė nuo titnago aštrias plokšteles. Medžiotojai įtemptai sekė tą procedūrą, reikalaujančią didelių įgūdžių ir miklumo. |
| 368 |
Kita ranka ji rodė į žemę, kur kyšojo kažkoks aštrus smaigalys. Kopčemas su Voveriuku truputį atkasė molį aplink kyšantį smaigalį, paskui pražėrė kupstelį, iš kurio ant aslos iškrito didelis, panašus į lapą titnaginis prietaisas su dviem smaigaliais galuose. Abu berniukai vienu metu jį pagriebė. |
| 369 |
Tunte buvo nagingų titnagininkų, bet tokio tobulo "lauro lapo" niekas nebūtų sugebėjęs padaryti. Be abejonės, nutašė jį tikras meistras. Jį gaus vadas. Pritaisys jį prie ieties, ir jo ginklui joks kitas neprilygs. Dabar laimingieji atradėjai turėjo gintis nuo pagalbininkų antplūdžio. |
| 370 |
Todėl Kopčemas juos nuvijo, kad nesipainiotų. Tada jie ėmė kasinėti savarankiškai, ir greitai urvo asloje buvo vienos duobės. Moterys grįžo su krepšiais, pilnais buko vaisių, gilių, erškėtuogių ir šermukšnių. Įžengusios į urvą, jos patamsiais vos nesusilaužė kojų, klupinėdamos į išraustas duobes. |
| 371 |
Jie rado dar keletą titnago nuolaužų ir apatinį briedžio žandikaulį. Tai juos dar labiau paskatino, ir jie surausė dar nemažą dalį urvo. Tačiau jau nieko vertesnio nerado. Pagaliau metė darbą ir jie. Vėl prapliupęs lietus suvarė medžiotojus į urvą, kur išraustosios duobės jau buvo išlygintos. |
| 372 |
Geras pasakotojas turėjo būti ir geras vaidintojas. Todėl tamsoje jiems buvo sunku pasakoti. Vienam kitam prastam kalbėtojui neužtekdavo žodžių ir gestų, tada tas, gindamasis nuo pajuokos, skėsteldavo rankomis – atseit, visi klausytojai nesupratingi mulkiai – ir nusispjovęs grįždavo į savo vietą. |
| 373 |
Kopčemas, nesunkiai atlenkęs pirštus, pamatė, kad ji laiko kažkokį spindintį geltoną akmenuką. Jau norėjo kirsti per ranką, kad akmenukas nulėktų, bet keli šviesos spinduliai krito ant akmenuko, ir jis skaisčiai blykstelėjo. Žaisliukas jam patiko, ir jis atėmė jį iš Varlytės. |
| 374 |
Paskui pakirbino Varlytę po pažastimi, ir vėl abu buvo geruoju. Kopčemas iš urvo sienos plyšio išsitraukė paslėptą titnago nuolaužą. Jis norėjo pasimokęs pasidaryti iš jos peiliuką, o dabar ši skeveldra tiks spindinčiam akmeniui perskelti. Pirmiausia reikia pamėginti, ar tvirtas tas blizgutis. |
| 375 |
Kopčemas ėmė greitai greitai kaukšėti akmenį, tarsi užkerėtas spindinčio kibirkščių fejerverko. Tamsiame urve šviečiančios kibirkštys tuoj sužadino visų dėmesį. Medžiotojai pašoko ir išsigandę žiūrėjo į Kopčemo rankas, kurios tik šmėžavo, skeldamos iš ugnies akmens skriejančias kibirkštis. |
| 376 |
Tada Gauruočius pats paėmė titnagą ir ugnies akmenį ir ėmė skelti taip, kad kibirkštys žirte žiro. Po valandėlės iš kailių ėmė rūkti maža dūmų sruogelė, kuri kibirkščių lietuje vis didėjo. Gauruočius padėjo akmenis ir, prikišęs galvą visai arti, ėmė iš lengvo pūsti kailį. |
| 377 |
Tuntas šėlo iš džiaugsmo dėl įsigytos ugnies. Kopčemas ir Gauruočius atsargiai prikišo prie ugnelės kelis sausus lapus, kuriuos vėjas buvo įpūtęs į urvą. Kiškis ir Pelėda išbėgo laukan parankioti kur tarp uolų truputį sausų šakučių ir tuoj grįžo su sauja žolių ir keliais žabarais. |
| 378 |
Šlovė ugniai! Dūmai graužė akis, ir urve buvo sunku kvėpuoti. Iš pradžių į tai niekas nekreipė dėmesio, bet kai buvo primesta daugiau malkų, susitvenkė tiek dūmų, jog negalėjai iškentėti. Žmonėms graužė akis, jie ašarojo ir kosėjo. Vadas įsakė perkelti ugnį arčiau prie angos. |
| 379 |
Dūmai ėjo pro angą laukan, ir oras urve pasidarė grynesnis. Ir uodai dingo. Malkos drėgnos ir todėl taip smarkiai rūksta. Kitą kartą, kai tuntas turės išdžiūvusių malkų, dūmų beveik visai nebus. Šiandien jie mielai paaukos visus kaulus, kuriuos turi atsargoje: kurstys jais brangiąją ugnį. |
| 380 |
Kopčemas iš karto buvo pripažintas ugnies sargu. Juk čia jo nuopelnas, kad tuntas vėl turi ugnį. Jis galėjo nuvyti nuo laužo, ką norėjo. Tiktai Varlytė šildėsi, kiek tik jos širdis geidė: ji rado ugnies akmenį. Bet, žinoma, ji mergiotė, tad neverta ypatingo dėmesio, tuo labiau pagyrimo. |
| 381 |
Šiandien urve buvo šilta. Vėjyje nužvarbę ir nudrengti medžiotojai, įžengę į urvą, mėgavosi šilima ir moterų paduota šviežiai kepta mėsa. Kaip gera, kaip malonu! Jau nereikia bijoti apsilankant lokio. Joks žvėris neįsiverš į jų urvą. Kopčemas sėdi prie traškančios ugnies. |
| 382 |
Įžūlus plėšrūnas ištraukė jam iš rankų kaulą, iki kraujo apdraskė pirštus. Vabaliukas taip suspiegė, kad visas tuntas išpuolė iš urvo. Kai kurie medžiotojai nubėgo paskui akiplėšą, bet jo nebepavijo. Visi ilgai plūdo vilką – tol, kol Vabaliukas verkė. Kitą dieną nutiko dar blogiau. |
| 383 |
Vaikai nuėjo malkų, o kai pasuko namo, juos ėmė sekti vilkai. Jei tik kuris vaikų truputį atsilikdavo, žvėrys tuoj puldavo jį. Tai buvo baimės ir siaubo kelias. Vaikai verkdami bėgo paskui Varlytę, kuri viena ranka tempė per sniegą glėbį žagarų, o kita grasino vilkams lazda. |
| 384 |
Mergaitės jau išbarstė pusę malkų. Vilkai prisibrovė visai arti vaikų būrio, ir berniukai turėjo gintis iš visų jėgų. Mergaitės klykė, tarsi jas vilkai jau būtų draskę. Būrelis staptelėjo. Mažieji vaikai, apimti baimės, prigludo prie žemės kaip kurapkiukai ir rankomis užsidengė galvas. |
| 385 |
Jie drebėjo, net dantys jiems kaleno, ir nenorėjo klausyti, raginami bėgti toliau. Kopčemas ėmė juos plūsti, bet vaikai tik baimingai laukė, kada pikti vilkai ims juos draskyti, ir nesijudino iš vietos. Kai vaikai staptelėjo, sustojo ir vilkai. Iš pravirų jų nasrų karojo raudoni liežuviai. |
| 386 |
Akys godžiai blizgėjo, o liesi šonai lekuojant kilojosi. Tačiau jie nepuolė, ir vaikai truputį atsipeikėjo. Varlytė vėl patraukė į priekį, ir visi kiti nubėgo paskui ją. Berniukai iš šono sergėjo būrį. Bet netoli tenubėgo. Vilkai vėl ėmė juos persekioti ir greitai pavijo. |
| 387 |
Vilkas, taikydamasis įkąsti jai į ranką, nutraukė pirštinę, kuri dirželiu buvo surišta su kita pirštine. Vilkui staigiai truktelėjus, dirželis, apsuktas aplink mergaitės kaklą, parvertė apstulbusį vaiką. Bet akylusis Stiebelis tvojo lazda akiplėšai per pakaušį. Vilkas kauktelėjęs griebė už lazdos. |
| 388 |
Voveriukas kirto per šakas, norėdamas vilką pabaidyti, bet tas nepabėgo, atvirkščiai, įniršęs sugriebė lazdą dantimis ir ištraukė ją berniukui iš rankų. Ji nukrito ant žemės, ir vilkas primynė ją priešakinėmis letenomis. Berniukas pasilenkė lazdos, bet vilkas grasinamai sukaukė ir parodė dantis. |
| 389 |
Vilko antpuolis ir apdraskytos mergaitės verksmas sukėlė vaikų būrelyje nemažą sąmyšį. Jie norėjo bėgti, bet vilkai neleido. Kai tik kuris vaikas pajudėdavo, jie šokdavo jo vytis. Bėglys išsigandęs grįždavo, ir vilkai vėl sutūpdavo. Iš lengvo jie slinko vis artyn ir artyn. |
| 390 |
Vaikų būrelyje kilo išgąstingas šauksmas. Vaikai galvojo, kad berniukai juos palieka vilkams. Klykė visa gerkle, net visas miškas aidėjo. Abu berniukai bėgo labai greitai, bet netrukus atstumas tarp jų ir vilkų vėl ėmė mažėti. Nepadėjo nė lazdos, kuriomis jie bėgdami mojavo. |
| 391 |
Kol vilkai tąsėsi dėl Voveriuko kailio, berniukai galiuką nubėgo. Vis dėlto po valandėlės du vilkai juos pavijo ir nuožmiai puolė. Uždusę berniukai sustojo nugaromis į uolas ir narsiai gynėsi. Jie suprato atsidūrę beveik po urvu ir ėmė šauktis pagalbos. Prie urvo kaip tik budėjo Kiškis. |
| 392 |
Jau kuris laikas vėjas protarpiais atnešdavo iš miško kažkokius tolimus balsus. Jis galvojo, kad vaikai taip linksmai grįžta su malkomis į urvą ir paėjėjo kiek į priekį jų pasitikti. Dabar jam pasirodė, kad vaikų šauksmai skamba lyg išgąstingai. Jis šūktelėjo, ir iš urvo iššoko keli medžiotojai. |
| 393 |
Medžiotojai, supratę, kad kiti vaikai yra kažkur toliau, kuo greičiausiai nudūmė jų pėdomis. Atbėgo dar laiku. Vilkai kaip tik buvo pradėję pulti silpnai besiginantį vaikų būrelį. Sunkūs kirvių smūgiai greitai atšaldė vilkus, ir apsupti vaikai buvo išgelbėti. Keli vilkai krito, kiti išsilakstė. |
| 394 |
Nudaigotus vilkus jie vilko žeme. Nusiverkę vaikai, medžiotojų glostomi, pro ašaras šypsojosi, o, priėję didžiąją uolą, bėgte pasileido namo pramintu takeliu. Urve Stipruolis paskelbė, kad nuo šiol vaikams draudžiama vieniems eiti laukan. Žebenkštis ir Vilkė įmetė į ugnį didelių kaulų. |
| 395 |
Tegu šildosi vaikai! Nuo to laiko vaikai visą laiką būdavo urve. Jie prasimanydavo visokių žaislų. Mergaitės žaidžia su lėlėmis, padarytomis iš medžio, žievės ar kailio, o berniukai mieliau lipdo iš molio visokius žvėris. Molio nereikia toli ieškoti – urve jo yra pakankamai. |
| 396 |
Drabužių jie neišsitepa; juk visi vaikai urve nuogi. Tik kai medžiotojai išveda juos palakstyti, užsimauna kepurę, kojas apsiauna kailiukais, o ant pečių užsimeta kokį šiltą kailį. Nė suaugusieji kitaip nesirengia. Tik per šalčius šilčiau apsisupa ir žiūri, kad rankų nenušaltų. |
| 397 |
Truputį pasvarstė, ir, paėmęs tupinčio vilko figūrėlę, padėjo ją į šoną, bet mergaitei į rankas nepadavė, – būtų save pažeminęs. Varlytė, skubiai čiupdama vilką, nusuko minkštai skulptūrėlei galvą, bet tuoj pat gražiai ją pataisė ir pastatė figūrėlę į mažą nišą gruoblėtoje urvo sienoje. |
| 398 |
Kopčemas su Voveriuku, netardami nė žodžio, su didžiausiu pasimėgimu moliu ir anglimi piešė sienoje visokius žvėris, kuriuos tik žinojo. Kiti vaikai, nusižiūrėję į juos, taip pat margino sienas, ir greitai tarp jų kilo kova dėl vietos. Veikiai visos sienos buvo pripieštos. |
| 399 |
Kopčemas su Voveriuku tuo tarpu patobulino savo atradimą. Iš lauko atsinešė truputį sniego ir juo sudrėkino molį. Iškart pasidarė geriau piešti, ir molis netrupėjo. Grįždamas Kopčemas brūkštelėjo ranka per suodiną sieną prie laužo. Valandėlę jis piešė pirštais, kol nuo jų nusitrynė suodžiai. |
| 400 |
Lokio žandikaulis – labai vertingas daiktas, jis tuntui pravers kaip kūjis ir pleištas kaulams skaldyti. Moterys prie ugnies siuvo vilkų kailius. Būtų nė nepastebėjusios, kad temsta, jei senoji Blindė nebūtų pasiskundusi skaudančiomis akimis. Žiemą diena greitai prabėga. |
| 401 |
Medžiotojai negalėjo eiti medžioti, ir tuntas badavo. Pagaliau sniego pūga liovėsi, suspindo blanki žiemos saulė, ir medžiotojai išėjo pamėginti laimės. Naujai pasnigus, lengviau sekti žvėrių pėdomis. Medžiotojai ilgai negalėjo sutarti, į kurią pusę geriau pasukti. Tada pasidalijo į būrelius. |
| 402 |
Paskui rado pažįstamas ilgų, minkštų letenėlių pėdas. Aha, čia kiškio bėgta! Gauruočius ir Pelėda, nutarę, kad pravers ir kiškis, jei nėra didesnio žvėries, pasileido jo pėdomis. Kiti trys medžiotojai, vadovaujami Mamutaičio, perėjo du slėnius ir, užkopę į kalną, rado kelių elnių pėdas. |
| 403 |
Kad jiems pasisektų sumedžioti kokį elnią! Pėdos visai šviežios, dar nepripustytos, tad banda, matyt, ne per toliausiai. Trys medžiotojai, paglostę savo stebuklinguosius amuletus, nuskubėjo pėdomis. Sniego buvo sulig keliais, kai kur ir aukščiau kelių, tad medžiotojai klimpo ir sunkiai brido. |
| 404 |
Viltis sumedžioti elnią juos varė į priekį. Pėdos vedė įkloniu aplink miškelį, o paskui per akmenuotą kalvelę. Ten, nelabai toli, jie pamatė elnių būrelį. Elnių, matyt, būta išbadėjusių, nes kojomis ir šakotais ragais jie žarstė sniegą, stengdamiesi pasiekti menkas kerpes, samanas ar žolę. |
| 405 |
Netrukus jie pamatė, kad vienas iš sužeistųjų elnių gerokai atsilieka. Nubėgę uolėtu kriaušiu, jie veikiai ji pasivijo ir apsupo, kad elnias, įtempęs paskutines jėgas, nepabėgtų. Nuleidęs galvą, gyvulys su įbesta į kaklą ietimi sunkiai kvėpavo. Jis buvo netekęs daug kraujo. |
| 406 |
Jie taip pat priėjo šiokias tokias pėdas, bet nieko nepešė. Pagaliau aptiko ernio pėdsakus. Šliaužta sniegu – tikriausiai pajuto kokį grobį! Šie pėdsakai geriausiai nuves medžiotojus. Jie pasileido tolyn ernio pėdomis ir iš tikrųjų neilgai ėjo: staiga pamatė nedidelės elnių bandos pėdas. |
| 407 |
Peštuko būrys pėdomis perėjo uolėtąją griovą, o kai užlipo ant kalno, pastebėjo netoli nuo jų gulint ant sniego negyvą elnią. Jo ragai styrojo aukštyn. Vyrai jau norėjo džiūgaudami bėgti prie jo, bet priekyje ėjęs Džganas staiga krito į sniegą. Medžiotojai suprato, kad jiems kažkas gresia. |
| 408 |
Baisusis plėšrūnas, su kuriuo kovoti žmonėms beprasmiška, stovėjo įsiręžęs, plakdamas uodega sniegą. Urvinis liūtas taip suriaumojo, lyg griaustinis būtų nusiritęs per plačią lygumą. Kur dabar pulti? Išsigandę medžiotojai virpėjo iš baimės. Jei liūtas juos pastebės, visiems bus galas. |
| 409 |
Liūtas juos sudraskys... Nepažįstamieji vyrai šmėžavo tarp uolų. Jie bėgo kaip patrakę. Parkritę į sniegą, pašokdavo ir vėl bėgo. Nėra jiems išsigelbėjimo. Liūtas tuoj tuoj juos prisivys. Šit jis jau dingo išsigandusiems medžiotojams iš akių, įsmukęs tarp apsnigtų uolų. |
| 410 |
Atrodo, jie laimingai išsisuko iš baisaus pavojaus. Su nepaprastu palengvėjimu jie svarstė, kad liūtas veikiausiai prisirijo elnienos, o paskui užsnūdo. Kaip gera, kad jie nėjo tiesiog prie jo! Patenkinti medžiotojai glostė savo amuletus. Ramu, sniego lygumoje niekas nejuda. |
| 411 |
Medžiotojai vienas po kito baimingai išslenka iš užuolandos ir ryžtasi prieiti prie negyvojo elnio. Jis gerokai išdraskytas: pilvas visai perplėštas. Džganas, taręs, kad jiems dar nemaža likę nuo liūto puotos, griebė elnią už paskutiniųjų kojų. Sniegu jį lengvai nutempsią į stovyklą. |
| 412 |
Kopčemas ir Voveriukas guli ant pilvų šalia vienas kito, po vienu užklotu: kojos – į sieną, galva – į laužą. Rankomis parėmę smakrus ir išpūtę akis, jie ryte ryja jaudinančius pasakojimus. Norėtų vaikai kada pamatyti tokį liūtą. Bet gerai būtų tuo metu sėdėti aukšto medžio viršūnėje. |
| 413 |
Kepta elnio mėsa kvepėjo urve taip, kad lapės ir vilkai iki ryto lakstė aplinkui. Nakties šaltis papuošė medžius ir krūmus baltu, spindinčiu šerkšnu. Mamutaitis, Vilko Nagas ir Kiškis negrįžo. Tuntas galvojo, kad juos kur toli užklupo naktis ir kad tikriausiai jie grįš įdienojus. |
| 414 |
Džganas ir Ukmasas užkopė ant kalno viršūnės ir ilgai žiūrėjo tolyn. Bet nieko nepastebėjo. Kurgi dingo tie trys vyrai? Visi jie geri, patyrę medžiotojai, nėra ko dėl jų baimintis. Bet kas, jei... niekas nenorėjo sutikti su ta mintimi, kad dingusiems medžiotojams kas atsitiko. |
| 415 |
Juk medžiotojai kelis kartus smulkiausiai nupasakojo savo kelią. Gerai nusiteikę, jie brido per sniegą čia aukštyn, čia žemyn, perėjo kelis kalnus ir griovius. Ilgas kelias visus gerokai išvargino. Gerai dar, kad sušalusio sniego danga juos išlaikė. Pagaliau pamatė elnių bandos ir medžiotojų pėdas. |
| 416 |
Greitai jie aptiko ir ištryptą vietą, kur kruvinas sniegas rodė gulėjus nudobtą elnią. Įžiūrėjo ir gilias didžiojo liūto pėdas. Tik į jas pažvelgus, baimė ima. Berniukai suvirpėjo ir išgąstingai apsižvalgė. Bet nebuvo nė jokio pavojaus ženklo, ir po valandėlės jie nurimo. |
| 417 |
Liūtas jau kažkur toli, nėra ko baimintis. Toliau jie rado ir dviejų vilkų pėdas; vienas jų gulėjo už krūmo baisiai sudraskytas. Čia liūto darbas. Dar aptiko ernio pėdas, iš kurių nustatė, kad jis buvo prisiartinęs prie užmuštojo elnio, bet, matyt, liūtas pabudęs jį nuvijo. |
| 418 |
O kurgi antrasis elnias? Ieškojo, ieškojo ir pagaliau jiems iš tikrųjų pasisekė tą elnią rasti. Jis sustingęs gulėjo sniege, – ten, kur anie medžiotojai jį buvo palikę. Jų, žinoma, nėra ko bijoti – liūtas tikriausiai bus juos sudraskęs. Jaunieji medžiotojai apsidžiaugė parvilksią namo puikų elnią. |
| 419 |
Kopčemas ir Voveriukas pamėgino, ar sunkus elnias. Vilkti bus nesunku – tuo labiau per sniegą. Berniukai iš džiaugsmo spygavo. Patraukę elnią už kojos, apvertė jį ant kito šono. Ir čia akylasis Pelėda tuoj pastebėjo, kad iš elnio šono, arčiau nugaros, kyšo nulaužta strėlė. |
| 420 |
Berniukai nutarė išaiškinti, kaip nelaimingieji žuvo. Tikriausiai netoli tenubėgo, ir jų kaulai guli kur nors čia arti. Pelėda vedė savo draugus liūdnu keliu pagal bėglių pėdas. Jie aptiko jas sniege, taip pat surado ir galingų liūto letenų atspaudus. Staiga tarp uolų subolavo šviesus tarpas. |
| 421 |
Baisi bedugnė žiojėjo prieš juos, gilių giliausia, neįžvelgiama. Kitoje jos pusėje dunksojo aukštos baltos uolos, bet tai jau buvo kitas pasaulis. Jis pasiekiamas nebent tik paukščiui... Jaunieji medžiotojai stovi apstulbę prie baisiosios bedugnės nasrų. Pėdos prieš juos eina tiesiog į bedugnę. |
| 422 |
Medžiotojų pėdos ir liūto pėdos... vadinasi, tamsioje gelmėje dingo medžiotojai ir liūtas. Jaunieji medžiotojai krūptelėjo, Kopčemui ėmė tirtėti dantys. Tik Pelėda įveikė baimę ir išdrįso prieiti prie krašto. Smalsumo pagauti, abu berniukai taip pat keturpėsčiom prišliaužė prie pakraščio. |
| 423 |
Kas ten? Beviltiška dejonė sklido iš bedugnės gilumos. Pelėda paėjėjo pagal bedugnės kraštą. Tarp kyšančių uolų radęs nuolaidesnio kriaušio tarpelį, nusileido šlaitu žemyn prie išsikišusios uolos. Tačiau eiti iki pat to iškyšulio krašto nedrįso, kad nenutrūktų sniego atbraila po kojomis. |
| 424 |
Gerokai paplušėjus, jiems pasisekė padaryti ilgą diržą: vis dėlto vienoje vietoje jį neatsargiai įrėžė, todėl, visai perpjovę, abu diržo galus tvirtai sumezgė. Pelėda pririšo prie galo savo kirvį, o Kopčemas vėl atsigulė prie bedugnės krašto. Jis atsargiai nuleido kirvį žemyn. |
| 425 |
Pelėda ir Voveriukas laiko diržą, iš visų jėgų įsispyrę kojomis. Žino, kad čia gyvybės klausimas. Jie visi išraudę, o akys, rodos, lipa iš akiduobių. Mamutaitis pasiryžo rizikingam žingsniui. Atsispyręs nuo paskutiniojo kuoliuko, jis kabinasi tiesiog dantimis į gretimą uolą. |
| 426 |
Paskui užkopė Kiškis. Jam iškrito iš plyšio išklibintas kuoliukas, ir medžiotojas šiaip taip įsikibo sustingusiais pirštais į suskeldėjusią uolą. Taip sakant, jis kabojo tik ant diržo. Jei diržas būtų trūkęs arba viršuje išslydęs vyrams iš rankų, Kiškis tikrai būtų nusiritęs. |
| 427 |
Pelėda atsargiai tempia diržą, o Kiškis kojų pirštais išgremžia šiokią tokią duobelę, kad galėtų užsikabinti. Pagaliau ir jam pasiseka užsiruopšti ant uolos, kur ilsisi jo draugai. Mamutaitis jau tiek atsigavęs, kad gali atsistoti. Jis po truputį kopia aukštyn. Dabar daug lengviau. |
| 428 |
Mamutaitis ir abu jo draugai tik kažką sumurmėjo. Pelėda nuėjo. Būrys juodvarnių praskrido viršum jų galvų. Kopčemas iš šalčio drebėjo. Jis šalo be savo elnių apdaro, bet nesiskundė. Iki šiol nė šiurpulio nejautė. Apsirengęs jis buvo tik berankove striuke, pasiūta iš voverių kailiukų. |
| 429 |
Pakilo ir išsirengė į kelionę. Ir negyvąjį elnią pasiėmė kartu. Prie jo jau buvo pradėjusi puotauti lapė. Nuviję ją, medžiotojai pasikeisdami nuvilko elnią sniegu. Kopčemas pralinksmėjęs prašė, kad jam taip pat duotų vilkti elnią, – bent sušilsiąs. Tačiau buvo aišku, kas labiausiai šildė Kopčemą. |
| 430 |
Netarė nė žodžio, tik jo akys viską pasakė. Šitaip jis išreiškė dėkingumą už gyvybės išgelbėjimą. Daugiau visą kelią apie tai nekalbėjo. Kiekvieno galvoje buvo pilna minčių. Vyrai skubėjo, nes ėmė temti, ore skraidžiojo mažos snieguolės. Naktį bus pūga. Urve visi jau sumigę. |
| 431 |
Jie čia! Miegūsti žmonės šoka iš po kailių ir jau sveikinasi su grįžusiais. Kiekvieną, kuris tik įžengia į urvą, tuoj pagriebia, išglamonėja, tarsi visi būtų pavirtę mažais, triukšmingais vaikais. Tuntas vėl gali džiaugtis, ir džiūgavimo šūksmams nėra galo. Rodos, visas urvas nuo jų dreba. |
| 432 |
Visi klausosi įdomaus pasakojimo apie baisųjį liūtą ir apie išvadavimą iš bedugnės. Didžiausią susidomėjimą kelia Mamutaičio pasakojimas, kaip įsiutintas liūtas vijosi juos iki pat bedugnės. Klausytojai nenuleidžia akių nuo Mamutaičio, kuris pailsėjęs ir pavalgęs jau beveik visiškai atsigavo. |
| 433 |
Išgelbėti! Dar niekada urve nebuvo pasakyta tokia ilga ir puiki kalba. Pasakotojas nepaprastai gyvai visa pavaizdavo. Nė vienas pasakojimas nebuvo išklausytas su tokiu dėmesiu, kaip šis. Vos Mamutaitis, visų giriamas, baigė, pasipylė daugybė klausimų jam ir jo bendrams. |
| 434 |
Kai kurie medžiotojai, susirinkę pasitarti prie laužo, dažnai primindavo, kad nuo čia į rytus yra plati šalis, slėna ir lygi, kur gali ganytis didelės elnių, arklių ir mamutų bandos. Ta šalis esanti panaši į žvėrių turtingą žemumą prie Dyjos, kurios tuntas vis negalėjo užmiršti. |
| 435 |
Savo žygiuose medžiotojai pasižvalgydavo nuo kalnų tolyn į rytus. Kažkas juos ten stipriai traukė. Tai buvo nesuvokiama medžiotojų nuojauta, nors jie apie tai nekalbėdavo. Čia buvo skurdas ir vargas ankštame urve, rytuose – gero grobio viltis, laisvas klajoklių gyvenimas. |
| 436 |
Jų prireiks kelionei. Jos džiaugėsi pagaliau galėsiančios prasivėdinti. Urve buvo labai blogas oras. Moterys beveik nuolat čia būdavo, todėl jų akys nuo dūmų ir smarvės taip paraudo ir užputo, kad jau buvo beveik aklos. Kopčemas su Voveriuku taip pat pasisiuvo maišelius. |
| 437 |
Kopčemas kone pravirko. Kaip jie kelionėje įkurs ugnį? Visi ieškojo ir rausė po urvą, bet ugnies akmens niekur nebuvo. Tai labai nuliūdino tuntą. Jie atsiminė, kaip sunku gyventi be ugnies ir kaip džiaugėsi, kai buvo rastas ugnies akmuo. Dabar jie graužėsi, kad nepagalvojo apie rytdieną. |
| 438 |
Vieną saulėtą dieną visi ištraukė į kelionę. Vadas priešakyje, medžiotojai paskui jį. Už jų eina moterys su vaikais. Moterys neša visą tunto mantą. Kiekviena ant nugaros turi kūdikį ar kailių ryšulį. Ir mergaitės neša kuprines ar maišelius su džiovinta mėsa. Užpakalyje eina du ginkluoti sargybiniai. |
| 439 |
Be galo daug snieguolių, baltažiedžių plukių ir žibuoklių mirga slėnių šlaituose, o uolų griovose žvalgosi mėlyni palazdžiukai ir geltoni šaukščiai, linkčiodami auksinėms pienių galvutėms, geltonuojančioms saulėtose pievelėse. Puikių mėlynų širdažolių ir baltų čemerių kilimai dengia pietų šlaitus. |
| 440 |
Gėlių nevalgysi, nors jos ir gražiausios. Užtat jie labai džiaugėsi, kad dar nėra uodų. Vakare tuntas apsistojo prie mažo upelio. Iš žarijų, kurias nešėsi aptrešusiame stuobryje, įpūtė ugnį. Medžiotojai prie laužo atnešė tris kiškius ir porą ančių, berniukai – pusę krepšelio kiaušinių. |
| 441 |
Mergaitės pririnko sultingų, gaivinančių jaunų lapelių. Lietutis suvijo visus po kailių priedanga. Trečią kelionės į rytus dieną gamtovaizdis pasikeitė. Pasibaigė kalnai, kalvos pasidarė žemesnės. Tuntas pateko į malonią, kiek banguotą lygumą. Pėdų atspaudai dirvone rodė, kad čia užtektinai žvėrių. |
| 442 |
Tarp jų tiso slėnis su neaukštomis kalvelėmis, sudarąs žemumos vartus, per kuriuos tikriausiai eina gausios bandos. Ten tikriausiai būsią medžioklei tinkamų vietų, kurios prilygsiančios Dyjos pakrantėms Pavlovo kalnų papėdėje. Prie plataus duburio pievoje knibždėte knibždėjo vandens paukščių. |
| 443 |
Jau mums žinomas trejetas – Kopčemas, Voveriukas ir Pelėda – kaip žvalgai nuėjo toli į priekį. Užkopę ant mažos kalvelės, jie dairėsi po apylinkes. Jų dėmesį patraukė keistas gelsvos drumzlinos spalvos debesis, pakibęs neaukštai viršum žemės. Rodėsi, kad jis gana sparčiai artėja tiesiog prie jų. |
| 444 |
Greičiau prie tunto! Reikia pasirengti didelei medžioklei. Netikėta žinia apie elnių bandą sukėlė tunte sąmyšį. Stipruoliui paliepus, medžiotojai bematant pasirengė ir išsisklaidė būreliais. Debesis augo ir greitai artėjo. Jau girdėti duslus bėgančių žvėrių trepsėjimas. |
| 445 |
Didelė pabaidytų gyvulių banda ritasi lyguma kaip smarki audra. Šimtų šimtai laibų, bet tvirtų kojų griausmingai trempia žemę. Pabaidyti elniai, susispietę į krūvą, bėga į priekį. Atrodo, kad jų išsišakoję ragai neišnarpliojamai tankiai susipynę. Vilnija pašėlusiai lekiančių gyvulių rudos nugaros. |
| 446 |
Dulkių debesis, pakilęs labai aukštai, uždengia pusę horizonto. Elnių bandą vedančios patelės priekyje nėra. Ji dingo knibždančioje kaimenėje kaip varnos plunksna, viesulo nunešta į miško gilumą. Bejėgiai elniai bėga, paklaikę iš baimės, kurią įvarė jiems jų priešas – žmogus. |
| 447 |
Apimti medžiotojiškos aistros, jie šūkaloja, išviepę žvilgančius, tvirtus dantis. Du elniai užmušti, keli smarkiai sužeisti, o vienas, gavęs Vilko Nago strėlę, pribaigtas akmeniniais brūkliais. Pasisekimas skatino toliau persekioti bandą. Bet šit priekyje bėgą elniai sustoja. |
| 448 |
Medžiotojai iššoko iš užuolandos, kai elniai pribėgo prie pat jų, ir dabar, šaukdami ir visaip triukšmaudami, gena apkvaišusią bandą atgal. Tai bent šauni didžiosios medžioklės diena! Tuntas nudobė daug žvėrių. Rūpestingai nugludintos uosinės ietys apdegintais smaigaliais tik švytruoja ore. |
| 449 |
Bet čia prilekia moterys ir vaikai. Mojuodami šakomis ir šaižiai rėkaudami, jie vėl varo išsigandusius ir apkvaišusius elnius tiesiai į įsikarščiavusių medžiotojų ietis ir brūklius. Nuvaryti elniai vis dėlto netrukus išsilaksto po plačius tolius. Jų dundantis trypimas tilsta. |
| 450 |
Lygumoje renkasi medžiotojai ir, pergalingai džiūgaudami, neša savo vadui šiandieninį laimikį. Godusis Stipruolis, pasirėmęs sukruvinta ietimi, su šypsena žiūri į nudobtus elnius. Kokia daugybė mėsos visiems! Dabar prasidės nepaliaujamo valgymo dienos, gerovės ir džiaugsmo dienos. |
| 451 |
Stipruolis griausmingai sušuko tunto šūkį ir ietimi parodė laimikį. Sulig tuo ženklu visi puolė prie grobio. Medžiotojai mikliai lupa riebius elnius. Nors jų peiliai – tik aštrios titnago skeveldrėlės, bet mėsą jos labai gerai pjausto, skuta ir dalija. Moterys ir vaikai nubėgo malkų. |
| 452 |
Senasis Gauruočius, lokio nagų sudarkytu ir todėl visad tarsi išsišiepusiu veidu, įpučia ugnį iš smilkstančios kempės. Ją atidavė jam Kopčemas, kuris saugo ugnį išpuvusio medžio kamiene kaip brangiausią lobį. Miklūs medžiotojai keliais pjūviais išdarė pirmąjį elnią. Dar šiltas kepenis padavė vadui. |
| 453 |
Kiekvienas atsipjovė po gabalą. Gauruočiui, tuo metu darinėjančiam elnią, iš nekantrumo net seilė per barzdą varvėjo. Kreivasis Ragas aštriu akmeniu gramdė nuluptą odą. Vilkė ir Lapė jam padėjo. Nuostabiai mitriai, prilaikydamos odą kojomis, jos gremžė plačia elnio mente mėsos ir riebalų liekanas. |
| 454 |
Niekas nesugebėjo nupjauti ragų ir kaulų kaip jis. Jis išrado naują, greitą būdą. Anksčiau, kai valdė senasis vadas, medžiotojai vargingai pjaudavo ragus paprastomis titnago skeveldromis. Kartą, stojęs prie šio darbo, Mamutaitis vietoj akmens su lygiais ašmenimis paėmė špukėtą skeveldrą. |
| 455 |
Ir štai! Rage atsirado pjūvis. Mamutaitis dar kurį laiką braukė ragą dantytu peiliu ir apstulbęs stebėjo, kad jo įrankis įsirėžia vis giliau ir giliau. Tada, šūktelėjęs iš džiaugsmo, jis taip ilgai šokinėjo aplink laužą, kad visi galvojo jį pamišus. Taip Mamutaitis išrado pjūklą. |
| 456 |
Jie grįžo su pririnktais žagarais. Mamutaitis, numetęs į šalį elnio galvą, pašoko ir atidžiai pažvelgė į artėjantį būrį. Jį apėmė nerimas. Medžiotojui pasirodė, kad moterys pernelyg skuba ir ragina vaikus. Jos nenešė ant galvos žagarų ryšulių, kaip paprastai, tik laikė rankose po kelis pagalius. |
| 457 |
Gal kas atsitiko, kad jos staiga liovėsi rinkusios kurą? Jau ir kiti medžiotojai pastebėjo neįprastą moterų grįžimą. Greitasis Kiškis nubėgo joms priešais. Jau girdėti, kaip moterys rėkaloja tunto pavojaus šūkį. Medžiotojai iš karto meta savo darbus ir griebiasi ginklų. |
| 458 |
Mamutaitis su ietimi rankoje ir su kirviu už juostos stovi, pasirengęs atremti plėšraus žvėries ar pikto priešo puolimą. Nuo įtampos jam ant kaklo ir nugaros išburko dideli randai. Tai buvo vos užgiję lokio nagų pėdsakai. Jie rodo Mamutaičio drąsą kovoje su nepaprastu plėšrūnu. |
| 459 |
Vadas Stipruolis laikėsi kažkur užpakalyje. Jis labiau rūpinosi maistu ir kailiais. Uždususios moterys pagaliau prisiartino prie medžiotojų. Išsigandusios jos šaukė, kad mačiusios kažkokius svetimus žmones. Jos pastebėjusios kelis nežinomus medžiotojus slenkant krūmais. |
| 460 |
Mamutaitis, sušukęs taip galingai, kaip riaumoja sužeistas dramblys, dideliais šuoliais apibėgo stovyklą. Čia dar nematyti nė jokio priešo. Moterys ir vaikai susispietė prie nudobtų elnių, o medžiotojai sustojo aplink juos. Vos spėjo susirikiuoti, pasirodė ir svetimieji medžiotojai. |
| 461 |
Išlindę iš tankmės, jie artinosi prie apstulbusio tunto. Kiekvieno plaukuose įsmeigta ilga plunksna. Svetimųjų medžiotojų vis daugiau ir daugiau. Jau jų antra tiek, kiek turi kovotojų Stipruolio tuntas. Jie mojuoja ginklais, grėsmingai raukosi, murma, spiegia, kvarkia ir piktai varto akis. |
| 462 |
Peštukas pačiupo akmenį, bet nespėjo jo sviesti į priešų vadą – Mamutaitis sugriebė jį už rankos. Išmintingasis medžiotojas, davęs ženklą, įsakė trauktis nuo neįveikiamo priešo. Išsigandęs Stipruolis tik sumišęs lakstė po stovyklą, nešiodamas kailius iš vienos vietos į kitą. |
| 463 |
Niekas jam neprieštaravo. Viską palikę, tunto žmonės nedelsdami susirikiavo trauktis. Moterys ir vaikai – viduryje būrio, kovotojai – iš šalių. Mamutaitis eina pats paskutinis, atsigręžęs veidu į užpuolikus, – šitaip jis veda besitraukiantį nuo daug stipresnio priešo tuntą. |
| 464 |
Jų vadas piktai šaukia ir, mosikuodamas rankomis, rodo, kad besitraukią medžiotojai paliktų jiems elnią. Mamutaitis mostelėjo, ir medžiotojams neliko nieko kito, kaip palikti elnią priešams. Tuntas traukėsi vis greičiau ir greičiau. Kai tik pasiekė pirmuosius krūmus, ėmė bėgte bėgti. |
| 465 |
Priešai taiso turtingą puotą. Jie daugiau nepersekiojo Stipruolio tunto. Pasitenkino paliktu grobiu. Bėgantis tuntas sulėtino žingsnį, o paskui ėmė eite eiti. Visi buvo pavargę ir sunkiai kvėpavo. Persigandę vaikai patyliukais kniurkė; jie negalėjo spėti su suaugusiais. |
| 466 |
Tačiau didesnieji vaikai stengėsi iš paskutiniųjų jėgų. Bėgliai perbrido upę, susirado vietą nakties poilsiui. Tuntas nusiminęs ir alkanas, negali nė ugnies užsikurti. Vaikai glaudžiasi prie savo motinų, lindėdami užuovėjoj, tankumyne. Kopčemo čia nėra; niekas nežino, kur jis dingo. |
| 467 |
Plokščia, vos banguota lyguma tęsiasi labai toli. Ji apaugusi žole ir samanomis, o šen bei ten – karklų, alksnių ir beržų krūmynais. Vietomis tarpsta neaprėpiami plotai žemuogių, viržių ir bruknių. Visose įdubose spindi didesnių bei mažesnių ežerų ir upelių sidabriniai veidrodžiai. |
| 468 |
Nuo uodų dūmė ir keliaujanti elnių banda, patykota Stipruolio vadovaujamo medžiotojų tunto. Ir Kopčemas dalyvavo toje nelaimingoje medžioklėje, suprantama, su savo neperskiriamuoju Voveriuku. Abu berniukai po šauniojo medžiotojų išgelbėjimo bedugnėje gana dažnai medžiodavo su suaugusiais vyrais. |
| 469 |
Apsuko kelias tankmes ir ežerėlius, bet niekur nieko iš tunto nepastebėjo. Nuo mažens jis mokėsi medžiotojų meno eiti pėdomis, bet šiandien čia nebūtų atsekę pėdų net Mamutaitis ar Gauruočius – patys akylieji pėdsekiai tunte. Išsigandusi elnių banda visiškai sulygino ir sutrempė žmonių pėdas. |
| 470 |
Jis net nežinojo, į kurią pusę eiti. Bėgo šen, bėgo ten, bet nieko neaptiko. Nesitverdamas troškuliu, jis atsigėrė iš upelio. Pažiūrėjo į dangų. Saulė slenka į vakarus. Tad negalima gaišti, iki tamsos reikia surasti tuntą. Kopčemas leidosi bėgti, nors kojos buvo sunkios ir trūko kvapo. |
| 471 |
Štai ten kyla aukštyn laužo dūmai. Suspiegęs berniukas leidosi bėgti toliau. Dėl visa ko pasiėmė pagalį nuo vilkų atsiginti. Kopčemas vilkų nebijojo. Jis žinojo, kad, apsvaigę nuo elnių kraujo kvapo, jie nepuls jo. Virsdamas iš nuovargio, Kopčemas pribėgo prie stovyklos. |
| 472 |
Jie tuoj kvatodami apstojo išsigandusį berniuką, o vienas jų, ištraukęs Kopčemui iš rankos lazdą, užsimojo su ja smogti uždususiam vaikinui. Kopčemas nelaukė, kol gaus smūgį, šmėkštelėjo kaip driežas ir nėrė tarp priešo medžiotojų. Jis bėgo, norėdamas ištrūkti iš piktų persekiotojų. |
| 473 |
Sučiupę jį, vyrai atvilko atgal prie laužo pas tunto vadą. Vadas sėdėjo ant akmens ir graužė keptą elnio karką. Kopčemas tik į jį žvilgtelėjo ir išsigando. Vadas buvo didelis, piktų akių, ilgais suveltais plaukais. Ilga plunksna, įsmeigta pakaušyje, lingavo sulig kiekvienu krustelėjimu. |
| 474 |
Kažkas taip stumtelėjo Kopčemą, jog berniukas pargriuvo žemėn. Jis mikliai atsigręžė nelyginant gyvatė ir vienu aki mirksniu įkando į ranką jį pastūmusiam vyrui. Vyrai turėjo vargo, kol jį vėl paklupdė ant žemės. Vadas juokėsi net užsirydamas. Jam labai patiko berniuko narsumas. |
| 475 |
Paskui, įsakęs sugauto berniuko neskriausti, numetė Kopčemui nebaigtą graužti kaulą. Tačiau kaulas liko gulėti priešais alkaną berniuką. Kopčemas prie jo nė neprisilietė. Aplink jį grūdosi svetimo tunto berniūkščiai ir smalsiai jį apžiūrinėjo. Jie kažką kalbėjo, bet Kopčemas nieko nesuprato. |
| 476 |
O kai jį koks berniukas norėdavo patraukti už kojos arba pešte lėti už plaukų, grėsmingai suurgzdavo, rodydamas dantis. Ir tat berniukams keldavo didelį juoką. Puota truko ilgai ilgai, iki pačios nakties. Kopčemas pagaliau koja prisitraukė pamestą kaulą ir jį nugraužė. Paskui nusviedė toli į šalį. |
| 477 |
O kad jie ateitų išvaduoti mažojo Kopčemo iš piktųjų priešų! Pusnuogis berniukas, susirietęs į kamuoliuką, tyliai pravirko. Ugnis tamsoje blėsčiojo jau be liepsnos. Tik kai pūstelėdavo nakties vėjelis, sužėruodavo sužertos anglys ir kibirkštys nulėkdavo beveik iki miegančio berniuko. |
| 478 |
Dar prieš aušrą kažkas į laužą įmetė storų malkų. Kopčemas prišliaužė arčiau ugnies ir vėl užsnūdo. Kai jis nubudo, saulutė kopė viršum nutolusių kalnų. Primerkęs akis, berniukas stebėjo, kas dedasi stovykloje. Visi jau kėlėsi, tik mažiausi vaikai dar miegojo. Vyrai tuoj ėmė tvarkyti likusią mėsą. |
| 479 |
Lupo elnius, darinėjo ir pjaustė. Kopčemas žinojo, kad čia šiandien, taip pat rytoj ir poryt, ištisą dieną bus valgoma, kol visi prisivalgys ir negalės nė pažiūrėti į mėsą. Po geros medžioklės taip visada esti. Paskui tuntas kraustosi toliau ir dažnai po kelias dienas nesugauna jokio laimikio. |
| 480 |
Kopčemas mažas berniukas, bet žino, kas yra tuntui badas. Brrr! Jis net pasipurto, prisiminęs didįjį badą tą žiemą, kai žuvo pusė tunto. Nuo to laiko tuntas nusilpo. Kopčemas tada buvo visa galva, o gal ir dar mažesnis, negu dabar. Kartą jis ėjo su motina patikrinti žabangų, bet nieko neaptiko. |
| 481 |
Nepastebėjo juodu nė jokio žvėries pėdų. Lygiai taip buvo ir prie antrųjų žabangų. Trečiųjų žabangų rąstas gulėjo ant žemės pusiau užpustytas. "Po juo tikriausiai guli sugniužinta stirna arba kiškis", – pagalvojo šį kartą Kopčemas ir patenkintas ėmė graibyti sniege grobio. |
| 482 |
Kai Kopčemas su motina grįžo į stovyklą, rado sniego lindynes tuščias. Kol jie tikrino žabangas, tuntas išsikraustė... Tada jie ėjo sniege įmintomis pėdomis. Jie žinojo, kad tuntas turėjo skubiai išeiti, jei žvalgai kur nors aptiko elnių ar stepių arklių. Bet vakarop ėmė snigti. |
| 483 |
Pėdas uždengė sniego sluoksnis. Jie leido naktį, prisidengę kailiu, po apipustytu krūmu. Kitą dieną taip siautė audra, kad jie negalėjo eiti. Alkis suko vidurius. Kopčemas tada graužė alksnio žievę kaip kiškis per didžiausią badą. Kai audra liovėsi, Niana išsvyravo iš miškelio. |
| 484 |
Kopčemas žinojo, kad motina neturi jokio ginklo, nieko, kuo galėtų sumedžioti kokį žvėrį. Bet mama pasakė atnešianti mėsos, vadinasi, taip ir bus. Tuo tarpu Kopčemas čiulpė sustingusius pirštus. Oi, kaip ilgai tąkart jis laukė mamos! Iš bado verkdamas, kramtė senus diržus. |
| 485 |
Niana pakėlė galvą ir liūdnai nusišypsojo. Kopčemas niekada neužmirš, kaip motina tada į jį pažiūrėjo. Blizgančiose nuo ašarų jos akyse buvo kažkas neaprėpiama, kone milžiniška, – jis net sudrebėjo, į jas pažvelgęs. Niana ištiesė sustingusią, pamėlusią ranką ir iškėlė vytį. |
| 486 |
Ir motina padrikais ir skurdžiais žodžiais jam papasakojo, kad savo kailinių siūlėje radusi įsmeigtą kabliuką. Kabliukas iš žuvies atšakos ir titnaginis peilis buvę jos vieninteliai įrankiai. Bet ji būtų kovojusi ir su lokiu! Nuėjusi prie ežerėlio, nužėrusi sniegą ir sunkiu akmeniu pramušusi ledą. |
| 487 |
Jis įsikniaubė mamai į glėbį ir verkė verkė – kol užmigo. Čia jie išbuvo dar kelias dienas, maitindamiesi žuvimis, kurias pagaudavo motina. Pagaliau tuntas grįžo, ir jie vėl susitiko su savaisiais. Sunkios tat buvo dienos! Kopčemo prisiminimai nutrūko. Jis turėjo trauktis nuo laužo. |
| 488 |
Visų veidai blizgėjo, o riebalai tekėjo per smakrus. Vadas, vardu Nunukas, pats pjaustė gabalais mėsą, o moterys kepė ją ant įkaitintų akmenų. Medžiotojas Uminkas išsikasė žemėje duobę sulig keliais ir įkūrė joje ugnį. Kai duobė prikais, troškins joje mėsą, uždengę lapais ir akmenimis. |
| 489 |
Kitas medžiotojas viršum rūkstančio laužo rūkino mėsą, suvertą ant smaigų. Ją medžiotojai pasiims, kai išsirengs į tolimesnę kelionę. Vienas aukštas medžiotojas trupino ant akmens apgraužtus kaulus ir padavinėjo juos vadui. Nunukas iš kiekvieno iščiulpdavo smegenis, apsilaižydavo ir numesdavo juos. |
| 490 |
Po juos rėplinėja musės. Storoji moteris liežuvius kiek apvalo, o paskui švariai nulaižo ir deda juos ant didelio varnalėšos lapo – ji labai švari ir žino, kaip dera patiekti vadui valgį. Vadas paima liežuvius ir, nukandęs jų galiukus, duoda šalimais sėdinčiam medžiotojui. |
| 491 |
Kiekvienas, atsikandęs gabaliuką skanėsto, paduoda jį kitam. Pačiame puotos įkarštyje pasigirsta riksmas. Arti pasirodęs kažkoks naujas medžiotojų tuntas. Jį priviliojusi liepsnojanti ugnis, skardūs balsai ir kepinamos mėsos kvapas. Nunukas ir jo medžiotojai stovi sustingę parengtais ginklais. |
| 492 |
Nunukui nušvito akys. Jo ranka su ginklu nusileido. Jis labai džiaugtųsi, įsigijęs titnago savo tuntui. Jo iš tikrųjų trūksta. O medžiotojai be titnago ginklų silpni kaip avys. Nunukas įsakė nunešti vieną elnią mainais už patiestą kailį su titnago gabalais. Svetimasis vadas numojo ranka. |
| 493 |
Tai reiškė, kad vieno elnio per maža už brangųjį titnagą, atgabentą iš tolimų šalių, net nuo jūros. Nunukas įsakė pridėti dar vieną elnią. Svetimasis vadas vėl numojo ranka. Nunukas rūškanai apsižvalgė po stovyklą. Jokiu būdu negalima palikti tuntui taip mažai mėsos atsargų. |
| 494 |
Nunukas, matydamas akmenis dingstant maiše, net sudrebėjo iš įpykio. Jo tuntas turi gauti titnago! Nunuko žvilgsnis užkliuvo už belaisvio berniuko, sėdinčio atokiau ant žemės. Nunukas kažką šūktelėjo, ir du medžiotojai, pagriebę Kopčemą, nunešė jį prie anų dviejų elnių. |
| 495 |
Svetimieji medžiotojai pasiėmė abu elnius ir Kopčemą, o Nunuko tuntas džiaugdamasis nešėsi į stovyklą brangųjį titnagą. Kopčemas išsigandęs žiūri, kas čia jam dabar bus. Nė atsikvošėti nespėjo, ir jau buvo parduotas svetimam tuntui už titnagą. Jis baimingai dairosi į savo naujuosius šeimininkus. |
| 496 |
Tik iš jų mostų numano, kad turi eiti su jais. O jei mėgins bėgti, medžiotojai jį nugalabys! Ateiviai skubėjo, norėdami toliau pasprukti nuo galingo Nunuko tunto. Nors mainų prekyba buvo draugiška, bet, žinoma, po valandėlės tarp abiejų tuntų galėjo įsiliepsnoti įnirtingas mūšis. |
| 497 |
Medžiotojai, surišę elniams kojas ir perkišę tarp jų ilgas kartis, pasikeisdami neša juos ant pečių. Lygumoje, beveik ištisai apaugusioje krūmais ir jaunuolynais, tuntas pagaliau sustoja. Nešikai braukiasi prakaitą, o vado įsakyti, su malonumu numeta sunkią naštą į žolę. |
| 498 |
Tunte kyla sąmyšis! Dar niekas nespėja atsipeikėti, o į lygumėlę, aukštai iškėlęs straublį, įbėga didžiulis mamutas. Paskui jį, laužydami medžius ir krūmus, traškindami šakas, suvirsta dar du dideli straublėti gauruočiai su jaunikliais, kurie dar neturi ilčių. Mamutai prunkščia, trypia, trimituoja. |
| 499 |
Matyt, juos kažkas smarkiai išgąsdino. Jų ilgos, užriestos iltys skina platų kelią per krūmus. Jie mala viską, kas pasitaiko jų kelyje. Pašėlusiai veržiasi į priekį, nebijodami jokių kliūčių. Kopčemui iš baimės net kvapą gniaužia. Įniršę mamutai veržiasi tiesiog čionai, į tunto stovyklą. |
| 500 |
Bet paskutinę akimirką iš krūmų iššoko didžiulis tigras ir suvarė savo dideles riestas kaip kardas iltis mamutų jaunikliui. Seniai mamutai pasuko pro išsigandusį, prisispaudusį prie žemės tuntą ir didžiausiais šuoliais leidosi bėgti nuo baisiojo plėšrūno į želiantį jaunuolyną. |
| 501 |
Baisus riaumojimas nelyginant griaustinis paskelbė pasauliui jo pergalę. Kopčemas, mamutams pasukus į šalį, taip pat spruko iš pavojingos vietos ir dabar bėgo tarp krūmų, neatgaudamas kvapo. Jis klupo ant šaknų, vertėsi kūlio, bet vėl kilo ir bėgo, kad tik baisusis tigras jo neimtų vytis. |
| 502 |
Po geros valandos, sunkiai kvėpuodamas, krito ant žemės. Galva plyšte plyšo, kūnas buvo kaip sudaužytas, visas jis virpėjo iš išgąsčio ir siaubo. Pagaliau atsikvapstęs, jis vėl atsistojo ir apsidairydamas leidosi toliau. Jau nebebėgo, nes bijojo pakliūti į dar didesnę bėdą. |
| 503 |
Jis mielai pailsėtų. Bet gerai žino, kad atsisėdęs neatsikeltų. Na, gal dar galiuką išlaikys. Nors ten, iki tų tamsiųjų pušų, nueis. Čia, be to, drėgna, pati bala. Kopčemas kartais net iki kelių įklimpsta, vos kojas ištraukia. Va ta sužėlusią velėna bus daug geriau eiti. |
| 504 |
Ai, kiek čia mėlynių! Jos dar neprisirpusios, bet alkanas berniukas prisibraukia jų kelias saujas. Į blauzdą įkando uodas, ir Kopčemas, kaip visad vasarą darydavo, patepė tą vietą sutraiškyta mėlyne. Blauzda liko švari. Tik dabar jis suprato, kad iš tikrųjų valgo ne mėlynes, bet girtuokles. |
| 505 |
Kai po valandėlės jis stabtelėjo, panūdęs ištiesti nugarą, pastebėjo, kaip netoliese suvilnijo žolė, nors vėjas ir nedvelktelėjo. "Koks nors žvėrelis ten slenka!" – pagalvojo sumanusis berniukas ir nejudėdamas laukė, kas bus. Tuoj pamatė, kaip pašoko lapė ir iš žolės purptelėjo kurapkų pulkelis. |
| 506 |
Kopčemas, įsidėjęs į burną kelias uogas, ėjo toliau. Ant nedidelio, nendrėmis apaugusio ežerėlio kranto sustojo. Jis stebėjo antis, vandens višteles ir kragus. Jie plūkavo vandenyje su jaunikliais, kartais ir visai pasinerdami po vandeniu. Kopčemas susidomėjo paukščiais. |
| 507 |
Žiūrėdamas spėliojo, kada koks kragas iškils į paviršių. Jis taip pat gali panerti po vandeniu, bet išbūna visai mažai. Viena antis praskrido pro pat jį ir nutūpė į alksnį. Tiktai dabar Kopčemas pastebėjo, kad alksnyje yra varnos lizdas. Jam buvo nuostabu, ką antis veikia varnos lizde. |
| 508 |
Alksnis iš apačios buvo šakotas, todėl buvo lengva lipti. Kai jis užsikabarojo beveik prie pat lizdo, antis kažko subruzdo – ir mažieji ančiukai ėmė kristi žemyn. Antis juos geriau išmeta iš lizdo, negu leidžia paimti. Kopčemas išlipęs susirinko ir suskaičiavo ančiukus. |
| 509 |
Niekas tunte nemoka daugiau suskaičiuoti. Dalį ančiukų jis suvalgė. Apsilaižė – dabar jam buvo gera. Pavakare priėjo uolėtą tarpeklį. Berniukui tuoj kilo mintis, kad čia, kokioje oloje, būtų galima pernakvoti: šilta, saugu ir vėjas neužpučia. Kopčemas leidosi ieškoti urvelio, kol dar nesutemo. |
| 510 |
Urvelio gilumoje subliksėjo dvi žalsvos kibirkštys. Paskui kažkas suprunkštė, sukriokė ir ilgai maurojo... Bet išsigandęs berniukas jau buvo nušokęs ant smėlio po uola. Kopčemas nė nesužinojo, koks žvėris buvo įsikūręs urve. Jis kiek įkabindamas bėgo pasislėpti už kokio krūmo. |
| 511 |
Bet kadangi niekur nieko nebuvo girdėti, Kopčemas vėl leidosi ieškoti, ir jam pasisekė rasti kitą olą. Pirmiausia jis įmetė į ją keletą akmenų, o kai niekas neatsiliepė, įlindo į vidų. Oloje iš tikrųjų buvo šilta. Prie įėjimo sukrovęs kelis akmenis ir šakų, Kopčemas užtaisė angą. |
| 512 |
Trys vilkiukai žaidžia prieš lindynę. Voliojasi ir stumdosi letenėlėmis. Jų puikūs kailiukai geltoni, gauruoti, akys linksmos, o nosys ir snukučiai smailūs. Kopčemas, gulėdamas už krūmo, įdėmiai stebi. Vilkiukai pešasi dėl slieko. Vienas jį suėdė, kiti, parsivertę peša broliuką už ausų. |
| 513 |
Taip jį pagavo ta mintis, kad net prakaitas išpylė. Širdis smarkiai plakė. Mėgino dar arčiau prislinkti prie žaidžiančių jauniklių, bet šliauždamas truputį sušlamėjo. Vilkiukai tuoj liovėsi žaidę ir laukė, kas bus. Jie galvojo, kad mama vilkė grįžta iš medžioklės ir atneša jiems kokią pelę. |
| 514 |
Kopčemas matė, kad jau nepritykins nepastebėtas. Tad šoko iš krūmų ir puolė prie vilkiukų. Vieną vis dėlto sučiupo, bet kiti įbėgo į urvą. Jis laikė vilkiuką, bet tas, staiga kirtęs letena, išsprūdo jam iš rankos ir šmurkštelėjo į urvą. Kopčemas jam iš paskos parodė liežuvį ir nusigręžė. |
| 515 |
Tai bus kepsnys! Suradęs tuntą, jis išsikeps kiškį ant laužo. Kad tik pamatytų, kur tuntas klajoja. Berniukas dairosi nuo kalno į visas puses, bet niekur nematyti dūmų, niekur nėra gyvo žmogaus... Liūdnas atsisėdo miškelyje po pušimi, pasidėjęs šalia savęs kiškį, ir mąsto, ką daryti. |
| 516 |
Kai vakare gulė su alkanais pilvais, dar ilgai, iki nakties, jie plūdo stiprų svetimą tuntą, kuris išplėšė jiems visą laimikį. Kai kurie medžiotojai murmėjo ir ant Mamutaičio. Jie sakė, kad nereikėję nusileisti, kad geriau būtų buvę kovoti su svetimuoju tuntu. Bet senasis Gauruočius juos tramdė. |
| 517 |
Šiandien tuntas turėjo pasitenkinti keliomis žuvimis, kurias pasigavo ežere kauliniais žeberklais. O Voveriukas su kitais berniukais sučiupo kelias peles ir vieną starą. Tai buvo viskas. Stovyklą Įsirengė ant kranto, stačios uolos papėdėje. Maža ugnelė rodė, kad tuntas beveik neturi ko valgyti. |
| 518 |
Tuntas rengiasi į tolimą kelionę ieškoti maisto. Vyrai patikrina titnagines ietis ir akmeninius brūklius, moterys taisosi už nugarų ryšulius su vaikais. Visi šiandieną paniurę, niekam nerūpi kalbos. Nė linksmoji Varlytė nieko neprajuokina, o Voveriukas sėdi nuošalyje ir tik barbena lazda į žemę. |
| 519 |
Ir moterys dalyvauja netikėtoje medžioklėje. Vaikai spygauja ir šokinėja iš džiaugsmo. Atėjo geros dienos – bus mėsos, bus visko gana! Po valandėlės skardžio papėdėje gulėjo bene penkiolika arklių ir kumeliukų. Gal tiek pat arklių bėgo tolyn ežero pakrante. Tunte skamba džiūgavimo šūksmai. |
| 520 |
Suvargusius medžiotojus dabar būtų sunku beatpažinti – taip jie pasitaisė. Pagaliau jiems net pilvai užaugo. Bet čia dar niekniekis, palyginus su moterimis. Kaip jos nutuko! Veidai net spindi, eina liulėdamos, o pabėgti vos bepajėgia. Pabėgėjusios ilgai šnopuoja, pūtuoja. |
| 521 |
Vaikai tikri rubuiliai. Mėsos jau iš tolo nenori ir tik kramto kaip skanėstą visokius rūgštokus ir karčius lapus, rūgštynes ir keptus girinukus obuolius. Rūkytos ir džiovintos mėsos dar yra visa krūva. Medžiotojai tik vangiai kraulinėja ir saugoja atsargas nuo lapių, vilkų ir ernių. |
| 522 |
Berniukai išrado švilpynę. Voveriukas ir Kopčemas čiulpė smegenis iš suskaldytų kaulų ir, netikėtai papūtę į kaulą, sušvilpė. Tai, žinoma, buvo jiems nemažas atradimas. Jie švilpė ir švilpė be atvangos. Ištyrinėjo, kodėl šonkaulis nešvilpia, o blauzdikaulis arba kiauras kulnikaulis švilpia. |
| 523 |
Jie aptiko daug žmonių pėdų. Kažkoks svetimas tuntas ėjo pirma jų pagal Bečvą ta pačia kryptim. Pėdos buvo visai šviežios, vadinasi, svetimieji ne per toliausiai nuo jų. Žvalgai sugrįžę tuoj pranešė, ką radę. Žinia tuntui buvo nemaloni. Artima svetimų medžiotojų kaimynystė niekada nėra miela. |
| 524 |
Paprastai abu tuntai susiremia kruvinoje kovoje. Tad reikia gerai išsiaiškinti, ar naujasis tuntas stiprus. Pelėdos būrelis vėl nuėjo į priekį, be to, į žvalgybą buvo išsiųsti dar du medžiotojai; kiekvienas jų pasuko skirtinga kryptimi. Pelėda su savo berniukais patraukė toliau nuo upės kranto. |
| 525 |
Jis tarėsi užbėgsiąs svetimiesiems už akių, eidamas per kalną, kurį buvo aprietusi Bečva. Visi trys atsargiai, be mažiausio šlamesio, slinko per žemą jaunuolyną. Išsiduoti negalima. Anksčiau, negu patys tikėjosi, jie išgirdo garsiai kalbant. Tankumyne tarp šakų pastebėjo svetimus žmones. |
| 526 |
Jis pažino medžiotojus, kurie neseniai jį laikė nelaisvėje. Va tas, kur arčiausiai stovi, tai juk Uminkas, o anas, aukščiausias iš viso būrio, – vadas Nunukas su siūbuojančia plunksna plaukuose! Pelėda taip pat iškart pažino žmones, atėmusius jų nudobtus elnius – tada, kai jie sutiko didžiąją bandą. |
| 527 |
Reikia įspėti tuntą! Pelėda įsakė abiem berniukams pasislėpus laukti ir toliau stebėti svetimuosius medžiotojus. Pats, pašliaužęs galą, nubėgo prie tunto kaip alkanas vilkas, pamatęs sužeistą elnią. Jis atnešė žinią, kad svetimieji žmonės – tai tas pats tuntas, atėmęs iš jų puikųjį laimikį. |
| 528 |
Juos apėmė kovos įniršis, keršto troškimas. Veikiai jie išgirdo kovos triukšmą. Šaižūs šauksmai, dejonės, sužeistųjų aimanos ir kovotojų riksmai medžiotojams rodė tiesų kelią. Grėsmingai staugdami, jie kaip netikėta vėtra įpuolė į kovos lauką, kur kaip tik virė negailestingas mūšis. |
| 529 |
Daug sužeistųjų ir žuvusių gulėjo pievoje ir tarp krūmų priešais palapinių stovyklą. Kaip alkani vilkai puola įnirtingai kovojančius jaučius, griebdami juos už kojų, kandžiodami jiems gerkles, – nežiūrėdami, ar jie trypia, ar badosi, – taip ir mūsų medžiotojai įsiveržė į žūtbūtinį mūšį. |
| 530 |
Remiami iš dviejų pusių ir pamatę, kad toliau kautis beviltiška, jie leidosi bėgti. Susijungę nugalėtojų tuntai juos ginė iki Bečvos, ir dar nuo jos kranto įsikarščiavę vyrai svaidė į grobikus akmenis ir siuntė prakeiksmus. Paskui abu tuntai grįžo į kovos lauką ir tik čia kaip reikiant susipažino. |
| 531 |
Vietos tuntas tuoj atnešė dovanų savo išvaduotojams ir vaišino juos, kaip tik mokėjo ir kuo turėjo. Jie atvilko iš savo palapinių kailių, puikių titnago gabalų ir ginklų ir visa klojo Stipruoliui po kojų. Juk be jo kovotojų pagalbos jie būtų neapsigyne. Ir vis dėlto daug stovyklos gynėjų žuvo. |
| 532 |
Raudodami jie apsakė šlovingus jų darbus ir plūdo žudikus. Daugiausia aimanavo prie negyvo vado, kuris didvyriškai žuvo savo kovotojų priešakyje. Susėdę aplink jo lavoną, įspraudę jam į ranką jo kirvį, linguodami į taktą galvomis, tęsiamais balsais jie traukė ilgą giesmę be žodžių. |
| 533 |
Moterys kaip įstengdamos gydė sužeistuosius kovotojus. Dėjo jiems prie žaizdų sukramtytus gysločius, tvėrė dideliais vėsiais lapais ir vyturiavo jaunų medžių karnelėmis. Jie per daug nė neaimanavo dėl žaizdų, nors kai kurie buvo gana smarkiai sužaloti. Kentė jas abejingai, pasidavę likimo valiai. |
| 534 |
Kitą dieną buvo visų aštuonių užmuštų kovotojų, liemeningų, aukštų vyrų, laidotuvės. Jie žuvo garbingai, ir jų vėlės, iškvėptos iš krūtinių, dabar nematomos plazdena viršum nejudančių kūnų. Mirusieji kovotojai iš tikrųjų tik miega. Todėl jie bus paguldyti ilgo ir netrukdomo miego. |
| 535 |
Veikiai mirusiųjų nebuvo nė matyti. Pagaliau kapą apkasė moliu. Prie Bečvos, juosiančios stataus klinčių kalno pašlaitę, dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių metų miegojo dvidešimt medžiotojų tunto narių, apsaugotų nuo šiaurės pūgų... Naktį prie kapo atėjo drąsi lapė ir ėmė rausti purų kapą. |
| 536 |
Gulėjo ji vos matoma savo išraustoje duobėje. Niekas jos nelietė. Užvertė ją akmenimis ir moliu. Tad lapė buvo palaidota su mirusiais. Priešų niekas nelaidojo. Jie nebuvo to verti. Užmuštuosius plėšikus suvilko į vidurį stovyklos, o jų kūnai buvo suvalgyti bendroje puotoje. |
| 537 |
Narsiausieji abiejų tuntų kovotojai buvo ypatingai pagerbti – jie gavo užmuštųjų priešų širdis. Nugalėtųjų vyrų jėga pereisianti į nugalėtojų kūnus, ir jie dabar būsią dvigubai stipresni. Po puotos dar ilgai buvo šnekama apie smarkų mūšį. Kovotojai prisiminė vis naujų ir naujų smulkmenų. |
| 538 |
Iš tiesų Stipruolis mūšyje visai neparodė drąsos. Todėl Peštukui daug kas pritarė. Stipruolis atsistojo ir mikčiodamas ėmė neryžtingai teisintis, bet, tuoj pat išgirdęs pašaipas, apsigręžė ir nuėjo. Po valandėlės jis grįžo ir ryžtingu balsu pareiškė, kad nebūsiąs tunto vadu. |
| 539 |
Rimtai jis priėmė lokio kailį, kurį iki šiol nešiojo Stipruolis. Susijuosė jį diržu per petį – ir tapo vadu. Kalbos čia buvo nereikalingos. Įvyko tai, kas turėjo įvykti. Peštukas po valandėlės atsigaiveliojo. Nuėjęs prie upelio, atsigėrė vandens, apsiplovė galvą ir grįžo prie tunto. |
| 540 |
Iš pažiūros ramus atsisėdo tarp kitų ir klausėsi, ką šneka naujasis vadas. Ginčytis nebuvo galima... Jeigu Peštukas nebūtų paklusęs, tuntas jį būtų išvaręs iš savo tarpo. O išvarymas iš tunto – tai tas pats, kas mirtis. Kovą stebėjo ir daug vietinio tunto narių. Mamutaitis jiems patiko. |
| 541 |
Visi ėmė spausti vienas kitam rankas ir trinti nosį į nosį. Tai buvo visiškos draugystės ir susijungimo įrodymas. Visi triukšmingai džiūgavo ir linksminosi kaip maži vaikai. Žymiausieji vietos tunto medžiotojai atvedė Mamutaičiui juodbruvę Diargą, savo didvyriškojo vado dukterį. |
| 542 |
Kartu lengviau prasimaitinti, lengviau gintis. Ant vienišos uolos viršum Bečvos klonio smagiai liepsnoja dviejų susijungusių medžiotojų tuntų stovyklos ugnis. Jungtinis tuntas nuo to laiko viešpatavo plačiame Moravijos vartų slėnyje. Nuo savo uolos viršum Bečvos medžiotojai matė toli toli aplinkui. |
| 543 |
Dabar jie laiku pastebėdavo ne tik kiekvieną žvėrių bandą, bet ir kiekvieną besiartinantį medžiotojų būrį. Nė vienas tuntas, keliaujantis pro šalį, nesiryždavo užpulti galingos jų stovyklos, o, atvirkščiai, reikšdavo savo draugiškumą dovanomis arba siūlydavo mainais titnagą ir kiaukutus. |
| 544 |
Medžiotojai dabar turėjo puikiausių ginklų ir daugybę aštrių įrankių. Tuntui Hradiske buvo gera gyventi. Žvalgai gana dažnai užmatydavo mamutų bandas. Čia, pro Moravijos vartus, ėjo didysis jų kelias. Tuntas juos apsupdavo ir dažniausiai laimingai nudobdavo kokį mamutą. |
| 545 |
Šitaip medžiotojai apsirūpindavo valgiu daugeliui dienų. Mamutų kaulų, dantų ir ilčių stovykloje buvo suverstos krūvos. Svetimieji medžiotojai, atvykę čia mainų, apstulbdavo, išvydę tokią daugybę turto. Medžiotojai turėjo užtektinai laiko pasidirbdinti iš kai kurių kaulų įrankių. |
| 546 |
Atsirado ir menininkų, kurie aštriu titnagu išraižydavo lygiuose kauluose piešinių – dažniausiai medžiojamų žvėrelių. Kartais taip pat stropiai išpjaustydavo kokią figūrėlę ir saugodavo ją paskui kaip savo akį. Ramiai bėgo dienos gyvenvietėje prie Bečvos. Tik vieną rytą stovykloje kilo sąmyšis. |
| 547 |
Medžiotojai kailyje atnešė vandens ir apliejo gulinčią moterį. Diarga atsiduso ir veikiai atsigavo. Po valandėlės ji su pertraukomis papasakojo, kad Peštukas ją išviliojęs iš stovyklos, o paskui privertęs eiti su juo ir su jo būriu. Ji priešinosi, supratusi jų išdavikiškus kėslus. |
| 548 |
Priėjusi iki čia, ji bandžiusi pabėgti, bet nenaudėliai ją sugriebę. Tada ji įsikibusi į medį, bet Peštukas iš įniršio smogęs jai į galvą ir parbloškęs žemėn. Kas buvo vėliau, nežinanti. Gauruočius tuo tarpu nustatė, kad Peštuko būrys toliau nubrido upe, matyt, bijodamas palikti pėdas. |
| 549 |
Daugiau apie Peštuką nebuvo kalbama, ir tunto gyvenimas toliau plaukė ta pačia vaga. Kad ir neblogai čia tuntas gyveno, vis dėlto žmonės nebuvo visiškai patenkinti ir ramūs. Medžiotojus vargino nuolatinis įtempimas, – pernelyg dažnai pro jų stovyklą keliaudavo svetimi tuntai. |
| 550 |
Daugybė besimėtančių pūvančių maisto liekanų, žarnų ir kaulų nepakenčiamai dvokė. Ir palapinėse buvo labai nešvaru, o smirdėjo ten nelyginant mėsėdžių plėšrūnų urvuose. Stovykloje siautė vidurių šiltinė, žmones kankino išbėrimai, piktvotės, krito dantys. Visi buvo apnikti parazitų. |
| 551 |
Veltui jie tepėsi moliu – maža tas tepadėjo. Nenuostabu, kad žvėrys iš tolo jautė dvokiantį medžiotoją. Daugiausia sirgo mažų vaikų. Kai kurie iš jų net mirė. Apie tai buvo kalbama vakare prie laužo, ir vyresnieji medžiotojai nutarė, kad tuntas turįs iškeliauti, – gal tada išsigelbėsią nuo ligų. |
| 552 |
Kelią jiems rodė Morava. Jei kur tuntui pavykdavo daugiau sumedžioti, sustodavo kelias dienas, o paskui vėl traukdavo toliau. Nors žvėrių jau nebuvo tiek, kiek prie žemutinės Bečvos, vis dėlto bado nekentė. Žmonių sveikata gerokai sustiprėjo. Taip jie traukė jau kelios savaitės. |
| 553 |
Ji traukė plačiu, lėkštu slėniu pagal upelį. Iš šonų tęsėsi tik žemos kalvos. Elniai, matyt, ieškojo aukštesnių atvirų vietų, kur jų taip nekąstų uodai ir musės, kaip šiltoje Moravijos lomoje. Ten per uodus jau nebuvo galima kęsti. Tamsūs jų debesys plazdeno, zirzė, zyzė ir kandžiojo visa, kas gyva. |
| 554 |
Medžiotojus jie spiste apspito: kandžiojo votis, kurių buvo jiems prikilę ant veidų ir kaklų, lindo į akis ir burnas. Ranka pliaukštelėjęs, užmuši jų šimtą, bet tuoj į jų vietą nutupia du šimtai naujų. Uodai – didžiausi medžiotojų tuntų kankintojai, o jų vaikymas be galo nuvargina žmogų. |
| 555 |
Veltui kovosi su jais! Žvėrys ir žmonės bejėgiškai kenčia skausmą, tik ištepus kūną purvu, pasidaro lengviau. Geriausia kraustytis į kitas vietas. Po kelių dienų elniai, pasileidę bėgti nuo puolančių gylių ir aklių, išnyko tolumoje. Tuntas dabar laikėsi naujos upės, kuri tekėjo į vakarus. |
| 556 |
Gauruočius, kuris greičiausiai todėl gavo tokį vardą, kad jo kūnas buvo dar labiau apžėlęs, negu kitų medžiotojų, pasilenkęs bėga nuo vieno krūmo prie kito ir, pasislėpęs po tankiomis šakomis, įtemptai stebi nerimaujančius gyvulius. Medžiotojo rankose virpa akmens brūklys. |
| 557 |
Tai prisiminimas apie mirtiną kovą urve su lokiu, kuris kone nuplėšė drąsiajam medžiotojui smakrą. Gauruočius čepsi lūpomis, tarsi jau kramtytų sultingą geidžiamo laimikio mėsą. Šiandien dar niekas neturėjo kąsnio burnoje... Elniai buvo aiškiai pabaidyti. Tik valandėlę pasiganė ir vėl nuėjo tolyn. |
| 558 |
Ką jie veikia, slunkiai? Jei laiku neateis, šakotaragiai nusigaus už netolimos upės, ir tuntas vėl badaus... Vos prieš kelias dienas, prisimena Gauruočius, tuntą užgriuvo tikras lobis. Iš žemumos slinko didelė elnių banda, kurią lydėjo vis didėjantys įkyrių uodų ir musių debesys. |
| 559 |
Gauruočiui pasisekė užtikti bandą ir tuojau prisišaukti tuntą į šaunią medžioklę. Bet atbėgo kažkoks daug stipresnis svetimas medžiotojų tuntas. Mamutaičio tunto žmonės veidus dažėsi raudonai, o svetimo tunto vyrai buvo nusidažę geltonai. Jie nuvijo Gauruočių ir jo draugus, o du net sunkiai sužeidė. |
| 560 |
Negalima gaišti. Jeigu elnių būrelis vėl susijungs su pagrindine banda, tai tuntas jo neteks. Tuntas vis dėlto negalėtų ryžtis stoti į nelygią kovą su svetimaisiais medžiotojais. Greitai apsisprendęs, Gauruočius ėmė brautis pro krūmus. Slapstydamasis jis bėgte bėgo vėluojančiam tuntui priešais. |
| 561 |
Nors lenkėsi liūnų, bet vis dėlto kai kur slėnyje įklimpdavo iki kelių vandens primirkusioje žemėje. Todėl ten, kur galėjo, šokinėjo nuo kupsto ant kupsto. Vietomis turėjo brautis pro karklynus, sužėlusius jam sulig pečiais. Jų liaunos šakutės jį čaižė kartais net iki kraujo. |
| 562 |
Kitur plytėjo dideli plotai žemų alksnynų; bet tarp jų šen bei ten švietė pliki lapai ir didesnės proskynos, apaugusios samanomis. Jis visai neatkreipė dėmesio į voveraitę, kuri priešais jį nušoko nuo pušies žemėn. Dėl jos nevertėjo stabtelėti, ir Gauruočius leido jai pabėgti. |
| 563 |
Užlėkęs ant nedidelės kalvos, jis pamatė draugus šmėžuojant miško jaunuolyne. Sušukęs taip, kad toli nuaidėjo, ėmė sukti viršum galvos akmeninį brūklį. Po valandėlės tuntas sulėkė pas Gauruočių. Medžiotojams daugiau pasakė pėdsekio gestai, negu jo šiurkštūs, padriki žodžiai. |
| 564 |
Mergaitės, vadovaujamos Žebenkšties, varys juos į medžiotojų pusę, todėl jos turi paskubėti ir apeiti elnių būrį iš užpakalio. Po kelių minučių būrys dingo už krūmų. Likusios moterys su mažaisiais vaikais nužiūrėjo netoli upelio poilsiui tinkamą vietą. Čia jos lauks sugrįžtant medžiotojų. |
| 565 |
Kad tik grįžtų su geru grobiu. Kiekviena moteris buvo užsimetusi kokį kailį, surištą grubiu diržu. Kai kurios nešėsi ant nugaros vaikus. Paskelbtą poilsį jos sutiko su pasitenkinimu. Vaikai, visi nuogi, po mažos poilsio valandėlės ėmė linksmai šokinėti ir apžiūrinėti stovyklą. |
| 566 |
Su moterimis ir vaikais pasiliko ir jaunasis Pelėda. Vaikinas negalėjo eiti su draugais į medžioklę, nes šlubavo. Jis susimušė kelį ir vado įsakymu buvo paskirtas prižiūrėti ugnies: turėjo nešti smilkstančią kempinę ir rūpintis, kad ji neužgestų. Kaip tik dabar Pelėda su moterimis įpučia laužą. |
| 567 |
Po valandėlės liepsnos traškėdamos šoko į viršų. Vaikai pririnko daug žabų ir kankorėžių. Kai kurios moterys išsivaikščiojo po miškelį paieškoti ko valgomo. Netrukus jos jau šaukė radusios žemuogių. Vaikai šlamštė viską, ką nutverdami: rūgštynes, žoles, dygių žiedynų žiedsosčius ir grybus. |
| 568 |
Kartą jo numylėtinę buvo bečiumpąs lapinas, bet apdairus berniukas laiku paleido į jį lazdą. Ne, ne, jis niekam neduos savo žąsies! Kopčemas iš jo dažnai pasijuokia, kad tas tamposi su žąsimi, ir sako Voveriukui, kad kada nors jo žąsį, aplipinęs moliu, iškepsiąs žarijose. |
| 569 |
Išsimaudžiusi žąsis džiovinasi ant kranto. Snapu ji lygina savo spindinčias, skaisčias plunksnas. Voveriukas duoda jai kiaulpienių; žąsis čiumpa jam už piršto, ir berniukas juokiasi, kad jo žąsis norinti jį sulesti. Moterys grįžo prie laužo ir taiso nakčiai laikinus guolius. |
| 570 |
Vėl kartą iki soties prisivalgytų! Žąsis prie upelio išskėtė sparnus ir, smarkiai jais mojuodama, garsiai sugirgsėjo. Diarga su Vilke, kurios tuo metu kabino ant medžio šakos iš kailio pataisytą kūdikio lopšį, pakėlė galvas ir tarė, kad toji Voveriuko žąsis jau tiktų kepsniui. |
| 571 |
Niekas tą minutę stovykloje nenujaučia, kad netoli krūmuose tūno svetimas žvalgas. Tai stiprus jaunuolis, išsidažęs kaktą, veidus ir visą kūną geltonu moliu: tai ne tik puošmena, bet ir gera priemonė apsisaugoti nuo uodų. Jis guli prigludęs prie žemės ir atidžiai stebi žmones aplink laužą. |
| 572 |
Jo vardas – Žaltys. Tai jaunas, bet daugelyje kovų patyręs medžiotojas iš galingo tunto, kuris prieš kelias dienas nuvijo Mamutaičio medžiotojus. Žaltys, žvalgydamas šias apylinkes, pastebėjo daug žmonių pėdų. Jis ėjo jomis tol, kol rado stovyklą, ir po valandėlės žinojo viską, ką reikia žinoti. |
| 573 |
Žebenkštis, pasiklausiusi ir daugiau nieko nenugirdusi, nurimo ir paėjo kelis žingsnius. Žaltys matė, kad ji šlubuoja: matyt, mergaitei kažkas atsitiko. Iš tikrųjų – ji atsisėdo ant išvirtusios pušies kamieno, pasidėjo kraitelę su uogomis ant žemės ir ėmė traukti iš kojos rakštį. |
| 574 |
Staiga ji krūptelėjo, išgirdusi kažkokį įtartiną krebždesį. Lyg būtų spygliai po kojomis trakštelėję... Mergina apsidairė, pasiklausė – netoli medį kaleno genys. Niekas nė krust. Žebenkštis nurimo, paskui skausmingai aiktelėjo, bet rakštis buvo ištraukta! Vėl kažkas sutraškėjo. |
| 575 |
Mergina nespėjo nė pašokti, o ją kažkas jau parmetė ant žemės ir įbruko į burną kailį, kuriuo ji buvo prisidengusi. Svetimos genties žvalgas, jaunasis Žaltys, stovėjo pasilenkęs prie mergaitės ir grasė jai akmens kirviu, kurį nešiojosi užsikišęs ui juostos. Jis grasė jai, kad nedrįstų šūktelti. |
| 576 |
Jaunasis medžiotojas, ištraukęs kailį gulinčiai mergaitei iš burnos, stuktelėjo ją koja, ragindamas keltis. Išsigandusi mergina atsikėlė ir tik dabar kaip reikiant pasižiūrėjo į rūstųjį medžiotoją. Jaunuolis iškeltu kirviu vėl pagrasė merginai, kad tylėtų, kitaip ją užmušiąs. |
| 577 |
Bet miklus Žaltys ją greitai pavijo ir, trenkęs į galvą, apsvaigino. Mergina suklupo ir pargriuvo į samanas. Medžiotojas, nutraukęs nuo jos kailį, pasėmė juo vandens iš upokšnio. Apliejo merginą ir pajudino jos galvą. Žebenkštis pramerkė akis ir, padedama medžiotojo, atsistojo. |
| 578 |
Mėgino pasigauti ir mažų žuvyčių. Baisiausiai išsiterliojęs Cebikas begaudydamas įkrito į tvenkinį ir dabar bliauna, taškydamas vandenį. Gegutė jį ramina, rodydama gražius akmenėlius upelio dugne. Vaikai čia, smėlyje, randa puikių spindinčių grūdelių, o vietomis ir didesnių geltonų gabaliukų. |
| 579 |
Jie gražiai blizga, ir vaikai per trumpą valandėlę prisirenka jų visą krūvelę. Ir akmenyse, iš kurių jie stato užtvanką, blykčioja spindinčių grūdelių. Moterys abejingai pažiūrėjo į aukso grūdelius – juk jie nevalgomi! Pasijuokusios iš vaikų, jos nuėjo parankioti malkų nakčiai. |
| 580 |
Ugnį kurstančiam Pelėdai vaikai taip pat parodė, ką radę upelyje. Vaikinas, paėmęs spindintį metalą, pakratė grūdelius saujoje, pauostė juos, didesnį akmenėlį krimstelėjo, išspjovė jį, paskui viską numetė žemėn. Jis vėl ėmėsi pradėto darbo: aštriu akmeniu raižo elnio kaule kažkokius brūkšnius. |
| 581 |
Nusivylę vaikai grįžo prie upelio. Jie jau neberankiojo aukso grūdelių, tik didesniais jo gabaliukais stiprino pradėtą statyti pylimą. Jie džiaugėsi, kad užtvanka pakėlė vandenį ir dabar jiems čia giliau braidyti. Vandens upelyje vis daugėjo ir daugėjo. Ir triukšmas didėjo. |
| 582 |
Bėgdama ji perkando žuvies galvą ir godžiai iščiulpė iš jos smegenis. Bet turėjo kurti toliau nuo supykusio Voveriuko. Pašaipiai žvilgtelėjusi, ji šoko slėptis už kitų vaikų. Čia Šaipūnas užmatė netoliese ežį. Paspyręs aukso rūdą, kurią ketino nešti prie užtvankos, nubėgo paskui ežį. |
| 583 |
Kol visa tai dėjosi stovykloje, Mamutaičio tunto medžiotojai labai sėkmingai baigė medžioklę. Nukovę du elnius, jie vilko juos į stovyklą. Surišę jiems kojas, prakišę pro jas ilgas kartis, du ketvertai vyrų nešė laimikį. Galas bado dienoms tunte! Miško įklonėje vyrai nutarė pailsėti. |
| 584 |
Mintyse jie jau regėjo artimą puotą. Mamutaitis pakilo apsižiūrėti, kur būtų patogiausia eiti. Žengęs kelis žingsnius, jis staiga išgirdo traškant šakas. Mamutaitis tyliai šūktelėjo tunto medžioklės šūkį, ir visi vyrai viena akimirka su ginklais rankose pasirengė kovai su lokiu ar kuo kitu. |
| 585 |
Šlaitas buvo tankiai apaugęs medžiais ir krūmais, todėl nebuvo matyti, kas prie jų artėja. Vėl sutraškėjo šakos, ir staiga iš tankmės iššoko... geltonai išsidažęs medžiotojas, o paskui jį Žebenkštis! Žaltys nepaprastai nustebo, staiga išvydęs ginkluotą vyrų būrj. Tarsi perkūnas būtų čia pat trenkęs. |
| 586 |
Bet šis ne veltui buvo pramintas Žalčiu. Jis greitai lipo stačiu šlaitu, mikliai spraudėsi pro susipynusias šakas ir taip sparčiai skynėsi sau kelią, kad Mamutaitis vos spėjo. Kai kurie medžiotojai puolė paskui vadą, kiti dūmė užuolankom bėgliui už akių. Žalčiui buvo maža vilties pasprukti. |
| 587 |
Apačioje pargriovė belaisvį šalia užmuštų elnių ir pagrasino jam kirviu. Žaltys tik niūriai vartė akis ir, sukandęs dantis, tylėjo. Išvaduotoji Žebenkštis tuo tarpu stovėjo prie medžio, laukdama, kuo baigsis bėglio gaudynės. Dabar ji papasakojo vyrams, kas jai atsitiko. |
| 588 |
Nešikai pakėlė elnius ant pečių, o kiti vyrai, su lazdomis rankose apstoję belaisvį, ragino jį greičiau lipti šlaitu aukštyn. Tai džiūgavo tuntas, kai pavargę medžiotojai parnešė laimikį. Bus puota! Kelias dienas visi puotaus! Belaisvis buvo paguldytas toliau nuo stovyklos, kad nekliudytų. |
| 589 |
Diržu surišę jam kojas, kad nepabėgtų, medžiotojai pavedė paaugliui Onašui jį saugoti. Paskui visi jį pamiršo ir puolė prie nudobtųjų gyvulių, skubėdami kuo greičiau numalšinti alkį. Jie nunėrė kailius, mikliai darbuodamiesi aštriomis titnago šukėmis, įtaisytomis į ragines rankenas. |
| 590 |
Vienas elnias jau ketvirčiuotas, ir gabalai mėsos, užmaustyti ant šakų, kepa prie ugnies. Visas tunto dėmesys nukreiptas į pasirengimą puotai. Vyrai jau ramiai pasakoja apie šiandieninę elnių medžioklę ir apie pasižymėjusius medžiotojus. Bet taip pat ir pasijuokia iš nerangiųjų. |
| 591 |
Žebenkštis pirmoji iš moterų gavo gabalą keptos mėsos. Greitai jį prarijusi, mergina nuėjo prie upokšnio atsigerti. Ji turėjo kiek paėjėti prieš srovę, nes vanduo čia buvo gerokai užterštas. Grįždama į stovyklą, ji sustojo tarp krūmų netoli gulinčio belaisvio ir valandėlę jį stebėjo. |
| 592 |
Belaisvis iš lengvo atsigręžė ir pasižiūrėjo į krūmus. Jis pamatė ten užsislėpusią Žebenkštį. Mergina greitai prišoko prie Žalčio ir atsineštu titnaginiu peiliu ėmė pjauti pančius ant jo rankų. Jai sunkiai sekėsi, ir mergina, bijodama, kad jos kas neužkluptų, šoko vėl į krūmus. |
| 593 |
Sumišusi mergina purto galvą. Žaltys atsisėdo, jis pasirengęs šuoliui. Žebenkštis vis dar jam ranka rodo, kad ji pasiliksianti čia. Onašas vėl atsigręžė ir žiūri į belaisvį. Žalčio laimė, kad ugnis sargybiniui apžilpino akis: kitaip jis būtų pamatęs, kad belaisvio rankos laisvos. |
| 594 |
Bet jo jau čia nebėra... Onašas šūktelėjo pavojaus ženklą. Medžiotojai pašoko nuo laužo ir griebėsi už kirvių ir iečių. Tikriausiai koks plėšrus žvėris puola tuntą! Onašas dar kartą sušuko, ir visi medžiotojai subėgo prie jo. Vaikinukas rodė suvoliotą žolę ir mikčiojo, kad belaisvis pabėgęs. |
| 595 |
Visi apstulbę susižvalgė, dairydamiesi, kurios moters trūksta. Bet vadas neleido ilgai gaišti – jis ragino visus vytis toliau. Greitakojai medžiotojai jau užmiršo nutrauktą puotą ir kiek įkabindami bėga paskui Gauruočių, kuris, nustatęs pėdas, dingo su keliais medžiotojais miške. |
| 596 |
Net vaikai lekia pasižiūrėti įdomių gaudynių, bėga ir moterys su kūdikiais glėbiuose arba ant nugarų... Voveriukas pagriebė prie guolio besivoliojantį kailį ir juo užklojo savo žąsį. Bet ji nepatenkinta išlindo laukan. Berniukas ją vėl uždengė, o kai ši iškišo galvą, greitai vėl pakišo ją po kailiu. |
| 597 |
Reikia jį pavyti. Visi norėjo pamatyti, kaip bus pagautas pabėgęs belaisvis. Ugnis blėso, niekas jos nekurstė... Įžūli hiena atbėgo į stovyklą ir pačiupo paliktą gabalą mėsos. Užtvenkto upelio vanduo vis kilo ir pagaliau plūstelėjo į stovyklą. Elnių kailių krūvelė ėmė judėti. |
| 598 |
Sugagenusi ji išlindo laukan. Pavaikščiojo aplinkui ir ėmė skabyti žolelę. Žaltys ir Žebenkštis bėga ir bėga be kvapo. Jie žino, kad jiems gresia žiauri mirtis. Todėl nejaučia nei erškėčių ar gudobelių dyglių, nei nuovargio, nepaiso, kad širdis taip plaka, jog net skauda. |
| 599 |
Jie perbrido negilią upę, o kai pasiekė priešingą krantą, Žaltys parodė savo draugei eiti paskui jį pasroviui. Be abejo, jis taip darė, kad pakrantėje neliktų pėdų. Pabėgėlis vis dairėsi atgal, ar vijikai dar nepasiekė upės, bet kol kas jų dar nebuvo matyti, tik iš miško aidėjo riksmai. |
| 600 |
Tirštėjanti tamsa neleido toliau vytis bėglių. Mamutaičio tuntas nuvargęs grįžo į stovyklą. Balkšva migla kilo viršum klonio, paukščiai čiulbėjo savo vakarines giesmes, o šikšnosparniai negirdimai skraidė aplink medžių guotus. Sausos šakutės traškėjo po grįžtančių vijikų kojomis. |
| 601 |
Pusiaukelėje į stovyklą jie pasivijo būrelį moterų ir mažų vaikų, kurie pirma jų pasuko atgal iš nesėkmingų gaudynių. Po valandėlės dar pasivijo nuilsusią Ūbautoją, nešančią kūdikį ant nugaros, o kitą vaiką tempiančią už rankos; mažylis graudžiai verkė. Tikriausiai, jam skaudėjo kojytes. |
| 602 |
Palauk dar su bausme! Aš eisiu ieškoti naujos ugnies ir atnešiu ją, tegu mane lokys sudrasko. Maisto jums užteks dar kokioms trims dienoms – palaukite čia manęs, kol grįšiu! Neįprastai ilga Gauruočiaus kalba, lydima šūktelėjimų ir kitokių padrikų garsų, padarė didelį įspūdį. |
| 603 |
Savo žodžius jis parėmė gyvais mostais, tad visi jį suprato, ir, palankiai murmėdami, pritarė jo pasiūlymui. Mamutaitis apžvelgė visą susirinkusį tuntą ir pastebėjo, kad Kopčemas ir Voveriukas užstoja vargšą vaikiną. Staiga jis prisiminė rūsčiąją bedugnę ir baisųjį liūtą. |
| 604 |
Senasis Gauruočius pagyrė berniuką, bet atsisakė imti jį su savimi į pavojingą kelionę. Moterys sunešė mėsą, kurios vilkai nespėjo išnešioti – buvo likęs beveik visas elnias – ir davė abiem išvykstantiems medžiotojams pasirinkti. Gauruočius ir Kiškis pasiėmė po gabalą, ir abu išėjo į kelionę. |
| 605 |
Tavo žąsimi jau seniai gardžiuojasi lapė! – šaukė vyrai Voveriukui. Berniukas pravirko. Susikrimtęs jis bėgiojo aplink stovyklą, išlandžiojo visus krūmus, norėdamas surasti pabėgusią žąsį. Atrodė, kad naktis bus giedra. Tai gerai, nes tuntas neturėjo pasistatęs šakų pastogės nuo lietaus. |
| 606 |
Tik du vyrai budėjo. Šią naktį jie ėjo sargybą. Voveriukas per miegus mojavo rankomis ir kelis kartus šaukė žąsį. Kopčemas jį įžnybo, kad atsibustų. Kažokie šviečiantys taškai artėjo nuo miško. Tai grįžo vilkai, tikėdamiesi paliktoje stovykloje nutverti kokį pamirštą kąsnį. |
| 607 |
Dar žemiau tekėjo Sazava, o už jos tįsojo bekraštė lyguma. Kiškis susirietė į kamuoliuką, užsiklojo kailiu ir su kąsniu mėsos burnoje užmerkė akis. Nebegalėdamas įveikti nuovargio, jis užsnūdo. Gauruočius taip pat buvo nuvargęs, bet nesigulė, o, atsisėdęs ant akmens, atidžiai žiūrėjo į tolį už upės. |
| 608 |
Po valandėlės jis patenkintas prisiglaudė prie Kiškio ir, užsitraukęs ant savęs kailį, kietai užmigo. Nė neišgirdo, kad nakties tyloje pasigirdo tarsi katės kniaukimas. Tai suopiai grįžo medžioję. Apskridę bukų giraitę, jie leidosi į tamsų slėnį. Vos išaušus, abu medžiotojai pabudo. |
| 609 |
Juk jis žino, kad niekas geriau už Gauruočių nepažįsta šio krašto. Gauruočius kol kas nė žodžiu neužsiminė savo draugui apie tai, ką matė naktį, tik rūpestingai stebėjo apylinkę ir laikėsi pasirinktos krypties. Juo toliau jie ėjo, juo atsargesni buvo – žengė kuo tyliausiai. |
| 610 |
Gauruočius šoko iš duobės prie Kiškio, ir abu medžiotojai susijaudinę stebėjo baikščius žvėris, kurie jų neužuodė, nes vėjas pūtė ne nuo žmonių pusės. Antilopės tarsi šokdamos nerūpestingai straksėjo po žolę. Neįsibėgėjusios jos lengvai iššokdavo aukštai viršum žolės – aukščiau savo ūgio. |
| 611 |
Mirktelėjęs jis pasiūlė Kiškiui šliaužte prišliaužti ir užvaryti eikliakojus gyvulėlius. Koks malonumas nudobti antilopę mikliu kirvio smūgiu! Kiškis jau taip pat užmiršo, kur ir ko jie keliauja, ir visiškai įsitraukė į medžioklę. Jis šliaužė užuolankom prie besiganančių žvėrelių. |
| 612 |
Viena antilopė jau buvo per kelis žingsnius nuo jo. Jis gulėjo žolėje nekvėpuodamas. Iš arti matė, kaip antilopė, kažką uosdama, trūkčioja šnervėmis. Staiga iš netolimo krūmo švystelėjo kažkoks didelis, panašus į katę žvėris. Baisus leopardas šoko ant išsigandusios antilopės. |
| 613 |
Kiškis matė pražiotus alkano plėšrūno nasrus, kuriuose baltavo stiprūs, aštrūs dantys, ir išsigandęs prisispaudė prie žemės kaip paukštelis, iškritęs iš lizdo. Tačiau bematant atitoko ir žole nušliaužė iš pavojingos vietos. Jis jau nebematė, kaip leopardas draskė vargšę antilopę. |
| 614 |
Jis greitai šmurkštelėjo į artimiausius krūmus ir ten laukė savo draugo. Tolumoje dingo pabaidytos antilopės. Atrodė, kad jos skriste skrenda viršum stepių žolių. Gauruočius, kiek lukterėjęs, tris kartus cyptelėjo kaip pelėnas. Netoliese sujudėjo žolė, ir Kiškis atsidūrė šalia jo. |
| 615 |
Dūmai! – nustebęs tarė Kiškis. Už miškelio, menkai užžėlusiame klonyje, viršum medžių viršūnių kilo melsvi dūmų stulpai. Nepaprastai atsargiai medžiotojai skverbėsi į priekį. Jie bėgo nuo medžio prie medžio, užsislėpdami už kiekvieno krūmelio. Šit jau jie visai arti prie svetimojo tunto stovyklos. |
| 616 |
Bijodami išsiduoti, Gauruočius ir Kiškis įlipo į didžiulį buką ir pasislėpė aukštai jo lajoje. Iš ten jie stebėjo svetimąją stovyklą. Čia būta stipraus tunto. Jei Gauruočius būtų mokėjęs skaičiuoti, būtų pasakęs, kad šiame tunte, be moterų ir vaikų, yra vienas ir pusė tuzino medžiotojų. |
| 617 |
Jaunasis medžiotojas, išsidažęs geltonu moliu, jai įsakinėjo, o Žebenkštis jam patarnavo. Abu medžiotojai, sėdėdami buke, ilgai stebėjo svetimos stovyklos gyvenimą. Bet jie nieko negalėjo imtis, nes buvo tik du prieš gausingą tuntą. Kai kurios moterys nuėjo rauti valgomų žolių. |
| 618 |
Eidama miško pakraščiu, ji prisiartino prie buko, kuriame buvo pasislėpę medžiotojai. Gauruočius pasislinko, kad geriau matytų merginą. Jis pasilenkė į priekį, bet šaka po juo pavojingai siūbavo. Tada jis nusitvėrė viršutinių šakų, o kojomis prilaikė žemutinę, kad ji nejudėtų. |
| 619 |
Medyje jie laukė dar gerą valandą, kol pastebėjo, kad būrys vyrų, vadui davus ženklą, kažkur patraukė iš stovyklos. Veikiausiai išėjo medžioti. Iš gestų Gauruočius suvokė, kad kažkur apylinkėje aptiktos mamuto pėdos. Stovykloje liko tik du sargybiniai, kelios moterys ir vaikai – jie saugos ugnį. |
| 620 |
Abu medžiotojai išlipo iš medžio ir prisiartino visai arti prie stovyklos. Nepersimetę nė žodžiu, jie abu pagalvojo, kad dabar gera proga įsigyti ugnies. Jie sugulė nedidelėje duobelėje už erškėčių krūmo, laukdami palankios akimirkos, kad galėtų nepastebėti paimti iš laužo degantį pagalį. |
| 621 |
Dvi mergaitės, skainiodamos rūgštynes, priartėjo visai prie tykojančių medžiotojų. Gauruočius ir Kiškis išsigandę jau rengėsi bėgti iš priedangos, bet tuo metu mergaitės pamatė žolėje pelę. Vaikydamosi ją, jos vėl nubėgo tolyn. Medžiotojai galėjo vėl ramiai stebėti, kas darosi stovykloje. |
| 622 |
Laužas nė valandėlės neliko be priežiūros. Sargybiniams čia buvo kas veikti. Dabar jie kepė didelį gabalą elnio mėsos. Kiškis pamatė kažką labai juokinga. Jis nusirito žemyn į duobutę ir ėmė springti juokais. Vaikinas taip stengėsi nepratrūkti balsu kvatotis, net visas paraudo kaip burokas. |
| 623 |
Bet tuoj pat jis aiktelėjo iš skausmo, mat, Gauruočius gerai jam užtvojo. Baisiai išsiviepęs iš pykčio, jis tris kartus sušnibždėjo sutartą tunto ženklą. Tai buvo įsakymas, kuriam Kiškis negalėjo pasipriešinti. Vyresnysis medžiotojas turėjo teisę įsakyti jaunesniajam viso tunto vardu. |
| 624 |
O tai buvo baisiau, negu mirtis. Todėl Kiškis greitai atitoko ir nuolankiai pažiūrėjo į Gauruočių. Šis apžvelgė apylinkę ir, neišvydęs nieko įtartino, mostelėjo Kiškiui; abu medžiotojai nušliaužė į kitą duobę, o paskui, dengiami jaunuolyno, pasilenkę nubėgo į mišką. Po buku jie stabtelėjo. |
| 625 |
Greičiau į tuntą! Abu medžiotojai bėgo ristele, norėdami greičiau pasprukti iš svetimojo tunto žemių. Gauruočius gerai atsiminė kelią atgal, todėl jie tolo greitai ir nesvyruodami. Už miškelio atsivėrė stepės lyguma, prorečiais apaugusi krūmais. Čia reikėjo eiti ypač atsargiai. |
| 626 |
Saulė maloniai šildė. Jau buvo vidudienis. Kažkur kukavo gegutė, o po žydinčias pievas skraidė bitės. Medžiotojai laimingai perėjo plyną stepę ir nusileido miškingu šlaitu į slėnį pailsėti. Ten sukramtė po gabalą mėsos, pirma padaužę ją akmeniu, atsigėrė iš upelio ir patogiai išsitiesė žolėje. |
| 627 |
Abu džiaugėsi ugnele, rusenančia sausoje kempinėje. Meiliai apžiūrinėjo ją iš visų pusių, stebėdami, kaip smilkstanti ugnelė vis daugiau ir daugiau ryja kempinę. Kai liko jau tik gabaliukas kempinės, Gauruočius rado naują pintį, dar geresnę, ją uždegė ir senąją nusviedė šalin. |
| 628 |
Gauruočius už krūmų dar apsidairė, pačiupo akmenį ir paleido jį į Žaltį. Sis, pataikytas į galvą, susvirduliavo. Bet po akimirkos ėmė visa gerkle šaukti savo draugus į pagalbą. Jis pažino Gauruočių iš jo sudarkyto veido ir dabar pašėlusiai skatino vytis bėgančius medžiotojus. |
| 629 |
Kiškis kiek neatsargiai uždelsė, ir viršum jo galvos pralėkė kirvis, kuriuo į jį sviedė įniršęs Žaltys. Bet kol pribėgo daugiau medžiotojų ir kol Žaltys jiems nors skubom paaiškino, kad čia, jų žemėje, yra du svetimi įsibrovėliai, Gauruočius ir Kiškis vis dėlto laimėjo galiuką. |
| 630 |
Bet netrukus tarpas vėl galėjo sumažėti, nes šit jau sulėkė visa krūva vijikų, ir tuojau visi vienas per kitą pasileis paskui svetimuosius, stengdamiesi užbėgti už akių. Gauruočius vienoje rankoje spaudžia smilkstančią kempinę, o kita ranka skiria krūmų šakas. Pro atvirą burną jam tįsta putos. |
| 631 |
Kiškis stenėdamas stengiasi neatsilikti. Jis beveik nusimušė kojos pirštą į kyšantį akmenį, ir kraujuotos jo pėdos dabar padės priešams juos persekioti. Vėl eina smarkyn kojų dundesys – tai artėja medžiotojai, trokštą nubausti įžūliuosius įsiveržėlius už galingojo tunto žemės išniekinimą. |
| 632 |
Gauruočius staiga klaikiai riktelėjo. Nedaug trūko, kad jis su Kiškiu būtų užlėkęs ant gulinčio raganosio. Galingas žvėris nuostabiai greitai pašoko, bet kol jis įsiręžė pulti, abu bėgliai pranėrė pro jį ir įlindo į tankmę kaip sužeisti šernai. Tuo tarpu raganosio dėmesį patraukė persekiotojai. |
| 633 |
Nuleidęs galvą prie pat žemės, grėsmingai atkišęs virš nosies styrančius ragus, kojomis įsispyręs į žemę, grėsmingasis raganosis pasitiko Žaltį ir jo apstulbusius draugus. Kas paskui čia dėjosi, nei Gauruočius, nei Kiškis nežinojo. Jie tik girdėjo išgąstingus šauksmus ir baisias dejones. |
| 634 |
Tad Gauruočius atsitūpė vandenyje, tik galva ir ranka su kempine kyšojo viršuj. Kiškis pasielgė taip pat: jis dar spėjo pastebėti, kaip keturi persekiotojai kitoje upės pusėje išėjo iš krūmų ant kranto. Laimė, kad vandenyje būta didelių akmenų, tarp kurių kunkuliavo vanduo. |
| 635 |
Kiškis tūno, vien tik nosį iškišęs iš vandens, ir galvoja, kad persekiotojai, brisdami atgal, tikriausiai už jos užklius. Varge, sunku bus kovoti dviem prieš keturis! Na, bet ką gi – kovoti tai kovoti, juk jiedu – šaunūs plačiųjų stepių medžiotojai. Gauruočius vėl truktelėjo Kiškį už kojos. |
| 636 |
Juk jie liko kairiajame krante! – ir, iškėlęs kirvį, nubrido per upę prie akmenų, kur vos prieš valandėlę dar kiūtojo Gauruočius su Kiškiu. Plaukiantis alksnis jau toli – kažin ar pasiektų jį sviestas akmuo. Išlipęs į krantą, Žaltys greitai pastebėjo kraują ant senojo gluosnio. |
| 637 |
Kurgi jie dingo? Keturi medžiotojai klūpo žolėje, sukišę galvas po gluosniu. Jie sustingę žiūri vienas kitam į akis, kaip kartais daro žvėrys didelio įtempimo valandą. Puikūs pėdsekiai, kurie tris dienas gali bėgti žvėrių pėdomis, jų nepamesdami, apimti išgąsčio. Jų protas negali šito aprėpti. |
| 638 |
Ar iš viso sugrįš? Kartkartėmis kas nors nueina ant kalvos ir veltui laukia, ar nepastebės kokio ženklo tolumoje. Vaikai, žinoma, valandos nepasėdi. Jie vėl žaidžia prie upelio su aukso grūdais. Vakarykštis pylimas išardytas, vanduo vėl nuslūgo, o aukso rūda spindi saulėje smulkiais žiburėliais. |
| 639 |
O kai vaikai rodo jiems pilnas saujas spindinčių smilčių, jie nusigręžia, nes auksas jiems primena prarastą ugnį... O, kad stovykloje vėl sužėruotų ugnis! Kai kurie medžiotojai taisosi ginklus: naujais dirželiais raišioja akmens brūklius ir atbukusius kirvius prie įskeltų kotų. |
| 640 |
Voveriukas suprato, kad nė vieno augesnio pašaipūno nesugriebs, o keršyti mažyliams nedera busimajam elnių ir mamutų medžiotojui. Tad jis kitaip išreiškė savo panieką: pasilenkęs atsirėmė rankomis į žemę, o kojomis taip smarkiai ėmė rausti dirvą, kad žolė ir moliai žirte žiro į pašaipūnų pusę. |
| 641 |
Jis ir šiaipjau nelaimingas, kad dingo žąsis, o tie pašaipūnai dar iš jo tyčiojasi! Nė matyti jų nenori! Voveriukas nueis toli toli, ir tada visi jį šauks, kaip jis šaukia savo žąselę. Ir toji bjaurioji Varlytė verks, kai nebeturės su kuo lenktyniauti stepėje ir rungtis dėl vietos guolyje. |
| 642 |
Jis sumedžios riebų elnią ir vienas visą suvalgys, kad net pilvas išpamps kaip barsuko. Nė nugraužto kaulo nenumes tiems berniūkščiams. Nė gabaliuko ragų niekam neduos, ir kailį sau... Čia Voveriuko mintis nutrūko. Jis jau buvo nudūlinęs gerą galą, nors ėjo ne tiesiai, o vingiais. |
| 643 |
Nė pats nežinojo, kur eina. Nieko nematė, nieko negirdėjo, tik, nuleidęs galvą, žingsniavo, kur kojos nešė. Šmaukščiodamas rykšte, jis tarpais kapojo gėlių žiedynus. Bet staiga Voveriukas sustojo. Jo širdyje pabudo medžiotojas. Prieš jį minkštoje žemėje buvo įspaustos kažkokios pėdos. |
| 644 |
Reikia pasižiūrėti, kas tai per žvėrys! Smalsumo pagautas berniukas nubėgo ryškiomis kelių kanopinių žvėrelių pėdomis. Jis buvo jau taip įgudęs medžioti, kad mokėjo daug ką išskaityti iš pėdų. Po valandėlės Voveriukas jau žinojo, kad žvėrių čia eita neseniai – mat, rado šviežio mėšlo. |
| 645 |
Sraigtaragiai turai, stiprios gauruotos avys, didumo kaip veršiai, užklupti sustojo ratu, atkišę į lauką ragus. Stipriausias patinas bėgiojo aplinkui ir narsiai kovėsi su puolančiais plėšrūnais. Jo trumpi, įviji ragai ant plačios, tvirtos kaktos galėjo atremti net stipresnį priešą, negu vilkas. |
| 646 |
Narsus gyvulys trypė stipriomis kanopomis, drąsiai atstatęs prieš vilkus nulenktą galvą. Jo tankios vilnos draikėsi po žolę. Voveriukas matė, kaip patinas, pakėlęs vilką ragais, nusviedė jį, bet tuo tarpu antrasis vilkas griebė kitam turui už gerklės. Išgąsdintų žvėrių būryje kilo sąmyšis. |
| 647 |
Tačiau turas dar nebuvo toks nusilpęs, kaip atrodė, o Voveriukas nebuvo toks stiprus, kaip kad pats, įkarščio pagautas, galvojo. Turas pakilo su Voveriuku, kuris stengėsi jį prispausti prie žemės, ir atsistojo ant kojų. Voveriukas nepasileido ir dabar sėdėjo sužeistam gyvuliui ant nugaros. |
| 648 |
Berniukas turėjo tvirtai laikytis, kad nenupultų. Gerai, kad turo vilnos buvo tokios ilgos! Šuoliuodamas per kupstus ir duobes, per laukymes ir krūmus, bėgo vilkų kauksmo pabaidytas sužeistas žvėris. Gal jis nė nejautė, kad neša berniuką ant nugaros. Tai buvo priešmirtinis bėgimas. |
| 649 |
Voveriuką gerokai aptalžė šakos, nes turas, apakęs nuo siaubo, kartais brovėsi pro neįžengiamus krūmynus. Retkarčiais iš skausmo berniukas sustenėdavo, bet nepasileisdavo. Veikiau žus, negu pasiduos! O turas su berniuku lekia kaip patrakęs, tarsi nebūtų sunkiai sužeistas. |
| 650 |
Jiems tiktai nepatiko, kad suaugę medžiotojai, o taip pat motinos šiandien visai nesidomi jų žaidimais. Anksčiau Stipruolis jiems kartais visą pusdienį rodydavo, kaip bėga lokys, kaip eina mamutas, kaip šuoliuoja antilopė, o šiandien jis guli ir nekreipia dėmesio į vaikus. |
| 651 |
Trumpai sakant, stovykloje šiandien nėra pramogų. Visi prislėgti. Valandėlę paguli ant kailių, atsikelia, pavaikštinėja šen ten, atsisėda, paskui vėl vaikštinėja. Nematyt to gyvo bruzdesio, kuris derėtų šauniam medžiotojų tuntui, pasižymėjusiam tieka garbingų kovų su žvėrimis. |
| 652 |
Vadas aštriu akmeniu gramdo elnio kailį, kartkartėmis griežtai dėbtelėdamas į Pelėdą, nevykusį ugnies saugotoją. Moterys, matydamos apniukusį vadą, taip pat neprataria žodžio be reikalo. Dar niekada laikas nebėgo taip pamažu, kaip šiandien. Visus slegia mintys apie užgesusią ugnį. |
| 653 |
Voveriukas joja! Medžiotojai išsisklaidė, pastodami kelią sužeistajam žvėriui. Moterys stovėjo sustingusios iš nuostabos ir, išpūtusios akis, stebėjo nematytą Voveriuko jojimą. Sutraškėjo šakos, ir kraujais pasruvęs turas pražiotais, apsiputojusiais nasrais įbėgo į stovyklą. |
| 654 |
Voveriukas ant turo nugaros pakėlė galvą ir, pamatęs, kad atsidūrė namie, tarp savųjų, iš nuostabos išpūtė akis. Mamutaitis staiga užsimojo ir smogė turui kirviu į tarpuakį. Turui sulinko kojos, ir jis susmuko tiesiai prie laužo, o Voveriukas nušoko ant žemės. Medžiotojai puolė prie turo. |
| 655 |
Jo nepaprastas sugrįžimas į stovyklą buvo lygus pergalingam triumfui. Kuris suaugęs medžiotojas sugebės taip drąsiai pasielgti? Kažkas apkabina Voveriuką, ir visi garsiai stebisi jo narsiu žygiu. Varlytė vis dar šaukia pilna gerkle ir be paliovos šokinėja kaip apsėsta aplink Voveriuką. |
| 656 |
Net senus, įgudusius medžiotojus suaudrino šis įvykis, ir Voveriuko pasakojimą jie palydi šauksmais. Mamutaitis iš odinio maišelio ištraukė gražų, dailiai nuskeltą titnagą aštriais ašmenimis ir, pagyręs viso tunto akyse Voveriuką už medžiotojišką narsą, padavė jam brangųjį akmenį. |
| 657 |
Mokysis medžioti stiprius žvėris! Oi, kaip puiku! Vaikai, moterys ir medžiotojai palydėjo vado dovaną dar didesniais šūksmais ir valiavimais, net nuo miško atlėkė aidas. Voveriukas tapo dienos didvyriu. Tuntas iš jo dar sulauks šaunių žygių, apie kuriuos bus ilgai pasakojama prie stovyklos laužų. |
| 658 |
Tačiau šiandien nebuvo nuotaikos vakaro pokalbiui. Šaunusis Voveriuko nuotykis jau buvo aptartas, visi iki valiai prisišnekėjo. Net Varlytė liovėsi čiauškėjus. Greitai tuntas sugulė miego. Mamutaitis pastatė sargybą, primindamas, kad vilkai ir hienos vis įžūliau braunasi į stovyklą. |
| 659 |
Ne, čia ne vaiko knerkimas, kai jis surinka, apsisapnavęs, kad kovoja su lokiu. Jis tyliai įspėjo ir antrąjį sargą – Stipruolį, ir abu nuslinko prie krūmų, iš kur sklido tarsi dejavimas. Mėnulis išlindo iš debesies ir sidabrinių spindulių pluoštu apšvietė žalią pievelę. |
| 660 |
Vadas paskirstė savo vyrus: pusę medžiotojų paliko stovykloje, o kitiems liepė eiti gelbėti Kiškio. Ir pats nuvedė juos į tamsų mišką. Gauruočius rodė kelią. Likę stovykloje žiūrėjo į nueinančiuosius, kol šie išnyko jiems iš akių. Paskui žmonės vėl sugulė ir apsiklojo kailiais. |
| 661 |
Šit Mamutaitis jau ridena didelį akmenį ir sėdasi. Žėrintys akmens grūdeliai blykčioja, ugnies nušviesti. Nors visi nekantrauja, norėdami išgirsti naujienų, niekas nedrįsta pradėti kalbą, kai tunto vadas atsisėdo savo garbės vietoje. Tik jis vienas gali nutraukti tylą. Pagaliau jis prabyla. |
| 662 |
Jis ne koks kalbėtojas, ir kartais jam pritrūksta žodžio. Jo kalba panaši čia į miško ošimą, čia į šakų traškėjimą ar vėjo švilpimą, čia į žvėrių balsus. Visi, kurie naktį praleido stovykloje, gaudo žodžius iš jo lūpų ir skaito mintis iš jo veido, besikaitaliojančio balso ir kūno judesių. |
| 663 |
Jisai buvo palikęs jam kempinę, nes bijojo ją pamesti, iš paskutiniųjų jėgų šliauždamas į stovyklą. Tuoj pribėgome prie ugnies, bet ką pamatėme? Ugnis jau buvo beužgęstanti. Kiškis paskutiniu nuodėguliu gynėsi nuo didžiulio lokio. Riktelėjome mūsų šūkį ir šokom Kiškio gelbėti. |
| 664 |
Vargšas Kiškis, dar mums nebaigus kautis, susmuko prie laužo. Paskui įkūrėm laužą ir tuoj nunėrėm lokiui kailį. Duokit čia vieną leteną, išsikepsiu! Vadas baigė pasakojimą, ir tik dabar prasidėjo triukšmingas pokalbis. Kiekvienas turėjo ką pasakyti, ir kiekvienas norėjo ką nors sužinoti. |
| 665 |
Visas išsiterliojęs Šaipūnas mikliai sugavo nebaigtą graužti kaulą, kurį jam vienas medžiotojas pamėtėjo. Berniukas apsilaižydamas gardžiai graužė pusžalės mėsos likučius. Įdienojo. Saulė pakilo viršum nusidriekusio rūko, tačiau dar nešildė. Moterys prinešė Kiškį arčiau laužo. |
| 666 |
Jo sužeista koja buvo apdėta lapais ir apraišiota diržais. Užėjus smarkiam skausmui, vargšelis susiraukdavo ir sukąsdavo dantis, bet vis dėlto nė karto nesudejavo ir nepasiskundė. Gauruočius sėdėjo šalia ir patenkintas šypsojosi, o jo subjaurotas veidas baisingai viepėsi. |
| 667 |
Mamutaitis pauostė apkepusią lokio leteną, papūtė ją ir stipriais dantimis atsikando gabalą mėsos. Paskui padavė leteną Gauruočiui. Visi dalyviai pritariamai sumurmėjo. Tai buvo aukščiausias vado įvertinimas. Juk Gauruočius – didžiausias tunto didvyris, jis parnešė ugnį, išgelbėjo draugą. |
| 668 |
Mėsos buvo daugybė. Medžiotojų veidai blizgėjo, o riebalai tekėjo per smakrus. Kimšdami rajūnai garsiai šūkavo iš pasitenkinimo. Moterys nešė ir nešė glėbius karčiųjų šaknų ir jaunų šermukšnių pumpurų, kurie drauge su karčiaisiais migdolais taip gerai veikia prikimštą skrandį. |
| 669 |
Vieną akimirką visas tuntas buvo ant kojų. Vyrai su ginklais rankose išbėgo priešais stovyklą atremti puolimo. Varlytė papasakojo, kad mišku artėjąs nedidelis būrelis vyrų. Kiek jų, ji negalėjo pasakyti. Gauruočius, beveik jau visai atsigavęs, žvaliai bėgiojo po stovyklą ir ragino atsilikėlius. |
| 670 |
Galvojau, kad mes ten prie upės laimingai pasprukom. O jie atsidangino paskui mus net iki čia... Bet mes jiems nepasiduosim! Mamutaitis su keliais stipriais medžiotojais pasislėpė krūmuose. Jie tykos priešą iš pasalų. Kiti medžiotojai guli žolėje ir atidžiai žiūri, kada iš miško išpuls priešai. |
| 671 |
Pabėgėliai grįžta į tuntą... Mamutaitis tyliai sušvilpė, duodamas savo vyrams ženklą grįžti į stovyklą. Moterys kiūtojo čionai, susitraukusios iš baimės: kas žino, ar teks atlaikyti kruviną mūšį, ar bėgti. Dabar vadas liepė joms eiti į palapines prie įprasto darbo. Pavojus praėjo. |
| 672 |
Ir vėl stovykloje tapo ramu! Tarsi nieko ir nebuvo atsitikę. Peštuko būrys priėjo prie pat stovyklos, bet prie pirmosios palapinės sustojo. Peštukas ir jo bendrai buvo smarkiai sulysę, o jų kūnai nuberti votimis. Jie tyliai stovėjo, laukdami, kad juos pakviestų prie laužo. |
| 673 |
Tuntas juos pasitiko abejingumu ir tyla. Nė mažieji vaikai nelakstė ir nešūkavo: tūnojo prisiglaudę prie motinų. Diarga sudrėkintu kailio gabalu trynė Kopčemui sukruvintą kojos pirštą, nė nepažvelgdama į nekviestus svečius. Niekas Peštuko nekalbino, niekas jo draugams nepadavė keptos mėsos. |
| 674 |
Ešerys leidosi pamažu vedamas, o paskui, paėmęs vaiką į glėbį, atsisėdo su juo prie ugnies, kur staiga atsirado laisva vieta. Antrasis bamblys, Cebikas, atitempė prie ugnies labai sulysusį Storulį. Ir jam atsirado vietos. Storulis buvo sumišęs ir neturėjo kur akių dėti. |
| 675 |
Taip vaikai grąžino tuntui buvusius jo narius... Pasipylė kalbos, ir Peštuko draugai ilgai pasakojo apie savo vargus, kurių patyrė, pabėgę iš stovyklos, apie alkanas klajones po pasaulį ir kaip dabar miške netyčia rado nudobto lokio liekanas. Aiškios žmonių pėdos juos atvedusios čionai. |
| 676 |
Žą-sele! – šaukia Voveriukas ir susijaudinęs bėga prie upelio. O žąselė mojuoja ištiestais sparnais ir, pusiau bėgdama, pusiau skrisdama, ištiesusi kaklą ir pražiojusi snapą, skuba prie berniuko. Ir šit jau žąsis, garsiai girgsėdama, snapu trinasi aplink berniuką, tarsi pasakodama savo nuotykius. |
| 677 |
Visi norėjo žąselę paglostyti ir spaudėsi aplink ją. Voveriukas buvo laimingas. Pelėda įmetė į ugnį glėbį šakų. Liepsnos šoktelėjo į viršų, ir pažiro pluoštas šviečiančių kibirkščių. Mažas bamblys nukrapliojo prie vado ir padavė jam gabaliuką rūdos su blizgančiais aukso grūdeliais. |
| 678 |
Mamutaitis paėmė akmenį į ranką ir valandėlę jį mėtė ant delno. Netikėtai pamatęs už krūmų slenkančią hieną, sviedė aukso rūdą į įžūlią plėšrūnę. Paskui paėmė mažylį ant rankų ir ėmė jį mėtyti aukštai viršum galvos, kad net vaiko motina išsigando. Bet pyplys iš džiaugsmo net šaukė. |
| 679 |
Liūnas buvo išvoliotas ir išraustas, aplinkiniai krūmai sutrempti. Mamutas pašoko ir iškėlė savo ilgą straublį aukštyn. Berniukas stovėjo per kelis žingsnius nuo gauruotojo storaodžio ir gniaužė rankoje lazdą, tarsi ketindamas šituo menkučiu ginklu gintis nuo grėsmingo žvėries. |
| 680 |
Tarsi ąžuolai, kurių kamieną suaugęs medžiotojas vos apkabina, jos sumanko viską, ant ko užlipa. Berniukas akimirksniu prisiminė, kaip medžiotojai prie stovyklos laužo pasakodavo apie baisią savo draugų žūtį nuo įniršusių mamutų... Tačiau šis mamutas nepiktas, jis nenuskriaus Kopčemo. |
| 681 |
Berniukas akimirksniu apsigręžė, metė lazdą žemėn ir ėmė kartis į medį. Lipti sunkiai sekėsi, kamienas buvo per storas, nebuvo už ko nusitverti. Laimė, kad mamuto kojos klimpo į liūną. Kol jis priklampojo, Kopčemas užsliuogė taip aukštai, kad jau galėjo pasiekti šaką. Paskui ėjosi geriau. |
| 682 |
Širdis plakė, veidai įkaito, visas jis buvo apsibrozdinęs, net vietomis bėgo kraujas. O milžiniškas žvėris nė negalvojo pulti. Nurimęs jis kaip niekur nieko ganėsi po jaunuolyną, straubliu pešdamas žolės pluoštus, laužydamas medžių šakas ir rydamas net visai mažas eglaites. |
| 683 |
Eik šalin nuo Kopčemo! Vėl pasigirdo duslus mamutų trimitavimas. Kopčemas – narsus berniukas, bet dar nė karto jis nebuvo patyręs tiek baimės, kaip dabar, apgultas pušyje. O jis jau turėjo gyvenimo kelyje daug pavojingų nuotykių ir pats yra sumedžiojęs ne vieną žvėrelį. |
| 684 |
Net savo vardą jis yra gavęs po vieno medžioklės nuotykio. Gerai atsimena – tai buvo prieš dvi žiemas, – kaip dar anoje šalyje, toli nuo čia, žaisdamas su vaikais miške, rado stirniuko pėdas. Berniukai tuoj nubėgo pėdomis ir, ilgokai ieškoję, pagaliau užklupo miegantį stirniuką. |
| 685 |
Viršūnė pasviro į vieną pusę. Mamutas straubliu lankstė storą šaką, kol ją nulaužė. Tą akimirką pušies viršūnė švystelėjo, ir vargšas berniukas lėkė iš medžio žemėn. Jis nešaukė. Sukandęs dantis, laukė, kol mamutas jį sutryps. Bet mamutas su nulaužta šaka šoko bėgti ir dingo tarp medžių. |
| 686 |
Jis bėgo žemyn prie ežero, kur jį šaukė banda. Kopčemas, gulėdamas ant žemės, po truputį atsigavo. Kūną maudė, ir jis sulig kiekvienu judesiu skaudžiai dejavo. Vis dėlto berniukas pakilo ir iš lengvo nuklibikščiavo per kalną į savo tuntą, kurio s'tovykla buvo ant Baltosios uolos. |
| 687 |
Įsikandęs didelį kaulą, jis kūrė taku tiesiai į Kopčemą. Šuo pasidėjo kaulą ant žemės ir, rodydamas dantis, atidžiai stebėjo berniuką. Kitąkart Kopčemas, ilgai negalvodamas, būtų lengvai nuvijęs vienišą plėšrūną, bet dabar buvo taip nusilpęs, kad vos pastovėjo ant kojų. |
| 688 |
Visi jau ten susirinkę – ir Voveriukas sėdi prie ugnies, vakarieniauja. Bet jeigu jis ir šaukti imtų, niekas jo neišgirstų. Kopčemas širdyje džiaugėsi, kad šiuo metu tuntas neiškeliavęs į kitas vietas medžioti žvėrių. Jis nebūtų pajėgęs pasivyti medžiotojų sunkiame kelyje. |
| 689 |
Tuntui patiko čia, prie Vltavos. Plačiai tyvuliuojančiame Prahos ežere gera pažvejoti, o aplinkinių kalvų miškuose yra daug žvėrių. Čia, Libnuose, medžiotojai patenkinti gyveno jau nuo pavasario ir iki šiol negalvojo keisti savo medžioklės vietų, nors apskritai tėvynė jiems buvo visas pasaulis. |
| 690 |
Niekas jų ilgesniam laikui nerišo prie žemės. Žemdirbystės jie nežinojo, naminių gyvulių neturėjo, nė šuns dar nebuvo prisijaukinę. Neturėjo jie ir kitų ginklų, kaip tik tuos, kuriuos jiems teikė pati gamta ir kuriuos jie tik truputį prisitaikydavo vartojimui. Metalų, žinoma, visai nepažino. |
| 691 |
Abu tuntai vengia susitikti, ir iki šiol nebuvo tarp jų rimtesnių susirėmimų. Čia užtektinai vietos abiem tuntams, kuriuos skiria platus didelės upės slėnis. Kol Kopčemas vargais negalais prišlubčiojo Baltąją uolą, jau sutemo. Liepsnojantis laužas apšviečia Libnų tunto stovyklą. |
| 692 |
Ten jo garbės vieta, kurios daugiau niekas negali užimti. Arti prie laužo turi teisę sėdėti ir vyresnieji medžiotojai: nė vienas jaunuolis ar vaikas nedrįstų užimti jų vietų. Įkaitusių akmenų prikrautoje duobėje rūpestingoji Diarga kepa vadui žuvis, kurias ji rytą pagavo ežere. |
| 693 |
Medžiotojai šiandien nelinkę daug kalbėti. Striukai dalijasi dienos įvykiais. Jei kas nori ką pasakyti, kalba visai tyliai. Kiti dėmesingai klauso, jam netrukdydami. Tiktai vienam baigus, pradeda kitas. Vadas, kuris pastaruoju metu kiek nesveikuoja, kol kas nieko nešneka, bet atidžiai klausosi. |
| 694 |
Mamutaičio tuntas šiais metais dar nesumedžiojo mamuto. Su džiaugsmu jie būtų nudobę nors vieną, – tada ilgą laiką būtų ramūs dėl rytdienos, o kietą dramblio kaulą galėtų išsimainyti į trūkstamą titnagą, kurio reikia aštriems peiliams ir ietigaliams gaminti. Rytoj bus didelė medžioklė. |
| 695 |
Iš tikrųjų – trūko Kopčemo. Vadas paėjėjo kelis žingsnius ir pasižiūrėjo į miško tamsą. Jis būkštavo, ar nebus nutikusi kokia baisi nelaimė; Kopčemas miklus berniukas, ir iš jo turėtų išaugti narsus medžiotojas. Ir šiaipjau nedidelis tuntas skaudžiai nukentėtų, netekęs daug žadančio vaikino. |
| 696 |
Vėsus vėjelis padvelkė nuo ežero. Kas buvo toliau nuo ugnies, rainiai gulėjo įsigūžęs į kailius. Plikšiai vaikai sulindo į pakreiktas sausas žoles. Ir Kopčemas užmigo gaivinančiu miegu. Blizgantis mėnulio skritulys spindėjo ežere, kurio kitas krantas migloje buvo susiliejęs su horizontu. |
| 697 |
Medžiotojai kasė smėlį, molį ir akmenis, trupino ir pureno žemę storais pagaliais, net nuo jų prakaitas žliaugte žliaugė. Duobė didėjo. Vadas ragino skubėti ir pasiuntė vieną medžiotoją pakviesti į pagalbą moterų ir merginų. Mamutaitis su meile žiūri į stropius darbininkus. |
| 698 |
Kas galėtų pagalvoti, kad tie liesi vyrai turi tiek jėgos ir ištvermės. Jų kūnai, galima sakyti, visai be riebalų, bet raumenys tamprūs, kieti. Dirbant jie išsipučia ant rankų kaip stiprios virvės. Daugumas beveik nuogi: tik apie liemenį apsijuosę kailiu. Bet tai greičiau puošmena, negu drabužis. |
| 699 |
Jų rudi, vėjų ir lietaus nučaižyti kūnai labai užgrūdinti. Suaugę vyrai apžėlę retais plaukais; tik medžioklėse gautų žaizdų randai pliki. Tunte nėra nė vieno vyro be randų. Būtų net gėda, kad suaugęs medžiotojas neturėtų šių ženklų, liudijančių jo didvyriškumą kovose su plėšriaisiais žvėrimis. |
| 700 |
Net ir kai kurios moterys puikuojasi randais, dažniausiai dirbtiniais. Jos persirėžia veidą ar krūtinę, ir žaizdos, pabarstytos pelenais, sugyja gruoblėtais randais, kurie esti nuolatiniai narsių moterų ir merginų papuošalai. Du vyrai kaip sykis rita iš duobės didelį akmenį. |
| 701 |
Veidai persikreipę nuo įtempimo, plonos kojos remiasi į minkštą molį. Jų blauzdos ne tokios raumeningos, kaip vėlesnių laikų žmonių. O kai kojų pirštai slysčioja moliu, pasirodo, kad nykštys gerokai atsiskyręs nuo kitų pirštų – yra gerokas tarpas. Kai saulė pakrypo į pietus, vadas leido pasilsėti. |
| 702 |
Viršuje apmėtė moliu, žole ir lapais. Tuntas paskui dar kiek aptvarkė žemę aplink duobę, kad atrodytų kuo natūraliau, ir linksmas grįžo į stovyklą ant Baltosios uolos. Mamutaitis eidamas ramstėsi ilga lazda. Likusios stovykloje moterys tuo tarpu iš liekanų pataisė išalkusiems vyrams kuklius pietus. |
| 703 |
Kosčiodamas žvilgtelėjo į mišką, tarsi būtų norėjęs pamatyti, kad grobis jau spąstuose. Įsitikinęs, kad visur ramu ir tylu, apėjo uolos viršūnę ir rūpestingai pasižiūrėjo į besiniaukstančius vakarus. Vaikai nerūpestingai straksi arba smaližiaudami čiulpia iš suskaldytų kaulų smegenis. |
| 704 |
Mamutų banda tikriausiai pabus čia ilgesnį laiką, jeigu iki šiol niekas jų nepabaidė, juk visur yra užtektinai ganyklų. Nuo smiltainio uolų per mišką į apaugusią kalvą tuo metu braunasi jaunas, gal trisdešimties metų amžiaus mamutas. Jis lapsėdamas bėga jau sutryptu takeliu žemyn, prie vandens. |
| 705 |
Jie išgirdo įkliuvusio mamuto baubimą. Visas jų nuovargis dingo, ir jie šuoliais nuskuodė prie duobės. Paskui juos – ir moterys su vaikais. Ir Kopčemas skuba, kiek gali; tik kartais stapteli, kad atgautų kvapą. Džiaugdamiesi geru grobiu, visi pasileido audringai šokti aplink duobę. |
| 706 |
Nuvargusį mamutą paliko tūnoti duobėje. Paskui, prisirinkę krūvą didelių akmenų, nusilpušį belaisvį užmušė. Tada, sušokę į duobę, jie puolė prie negyvo mamuto gerti trykštančio iš žaizdų kraujo. Kai kurie, nieko nelaukdami, aštriomis titnago šukėmis pjovė ir plėšė mamuto mėsos gabalus. |
| 707 |
Visi vylėsi puotos. Tačiau jos nebuvo. Negaluojantis Mamutaitis, sukandęs iš skausmo dantis, priklibikščiavo prie džiūgaujančių ir šaižiai riktelėjo jiems, kad išneštų iš duobės išrėžtus mėsos gabalus, kurie jau buvo pamauti ant iešmų, ir slėptųsi nuo audros. Vakaruose dangų apniaukė tamsūs debesys. |
| 708 |
Pagaliau, trenkus perkūnui, papliupo baisi liūtis. Po audros medžiotojai, krapštydamiesi dulkes iš akių, išlindo iš slėptuvių. Supustytos geltono molio krūvos nuo lietaus pažliugo ir tapo liūnais; tik vėjo pučiamose vietose buvo plika ir sausa. Mamutas visai užpiltas, duobė beveik sulyginta su žeme. |
| 709 |
Visi susibėgo žiūrėti mamuto, o tuo tarpu vėtra žarstė laužą, ir dulkės bei lietus uždusino ugnį. Nėra ugnies mėsai išsikepti. Per mišką sklinda gailios dejonės. Visas tuntas verkauja. Kopčemo skruostais rieda graudžios ašaros. Jis giliai atjaučia taip netikėtai tuntą ištikusią nelaimę. |
| 710 |
Voveriuku galima pasitikėti, jis geriausias iš visų tunto berniukų. Jis Kopčemui nepamaišys. Juodu kartu eis ieškoti naujos ugnies... Kopčemas nieko nebijo, jei reikės, jis nepagailės ir savo gyvybės! Medžiotojai ieško kaltininko, kuris savo nerūpestingumu užtraukė tokią nelaimę. |
| 711 |
Išbalęs Mamutaitis sunkiai atsisėdo savo vietoje prie laužo. Išsigandęs vaikas, įsikibęs į nuliūdusią motiną, gulėjo prie uolos pakraščio. Peštukas užsikorė aukštyn, piktai šypsodamasis. Atsisėdęs nuošaliau, jis kažką burbėjo sau po nosimi, glostydamasis nubrozdintas vietas. |
| 712 |
Tad tuntas nepritarė jo elgesiui. Vyresnieji medžiotojai susėdo aplink vado akmenį pasitarti, ką daryti. Vadas pasakė, kad drėgnų anglių nepavyks įpūsti, ugnis tikrai prarasta. Ugnies akmens jie taip pat neturi. Senasis Gauruočius, gavęs žodį, kažką aiškino tarybai, vis rodydamas tolyn už ežero. |
| 713 |
Vyrų taryba tikriausiai pripažino jo kalbą esant išmintingą, nes tai šen, tai ten pasigirsdavo pritarimo murmesių. Vadas taip pat pritariamai lingavo galvą. Gauruočius vėl atsistojo ir pasisiūlė, kaip ir pernai, nueiti ugnies į svetimąjį tuntą, už didžiojo vandens. Bet šįkart medžiotojai jo neleido. |
| 714 |
Po valandėlės narsusis Mamutaitis su berniuku nusileido nuo uolos žemyn prie ežero. Jiedu atsitempė pakrantėje paslėptą luotą ir įsėdo į jį. Tuntas nuo Baltosios uolos sekė juos. Aukščiausioje uolos vietoje nejudėdamas stovėjo Voveriukas, prisidengęs ranka akis nuo saulės. |
| 715 |
Vandens srovė iš pradžių ėmė nešti laivelį, padarytą iš išpuvusio ir kiek išdeginto rąsto, bet paskui irkluotojai išvairavo jį į ramesnius vandenis ir ėmė greitai varytis į priekį. Jie sėdėjo galuose, apžergę kamieną, ir yrėsi didelėmis šakomis. Laivelio viduje turėjo pasidėję ginklus. |
| 716 |
Ant Baltosios uolos tylu. Medžiotojai be žodžių žiūri į tolį. Senasis Gauruočius atsistoja ir, nuėjęs ant uolos viršūnės, išskėtęs rankas, žvelgia nuraudusiai saulei į veidą. Dirželiu perjuostą lokio kailį, kuriuo jis apsidengęs, plevena vėjas. Kiti tunto nariai tyliai sėdi aplinkui. |
| 717 |
Vos jie žengė kelis žingsnius, Mamutaitis švilptelėjo, ir abu jau guli pasislėpę po krūmu. Netoliese stovi galingas stumbras su jaunikliu. Priešakinėmis kojomis smarkiai įsispyręs į žemę, nunėręs galvą, iškėlęs uodegą, jis laukia, pasirengęs sutaršyti visą pasaulį. Jauniklis bailiai bliauna. |
| 718 |
Stumbras traukdamasis kone numynė berniukui koją. Abu medžiotojai pašoko ir riktelėjo mirtinai išsigandę. Liūtas taip pat šoktelėjo, plakdamas uodega žemę: jis pastebėjo medžiotojus. Tada stumbras su jaunikliu puolė į vieną pusę, o Mamutaitis su berniuku šoko į kitą pusę, vandens link. |
| 719 |
Atrodė, tarsi supuvęs rąstas plūduriuotų vandenyje. Liūtas urgzdamas slankioja pagal krantą. Kartais jis pašoka, apsidairo, suriaumoja ir vėl slankioja. Vakaruose jau užgeso paskutiniai gaisai, ir tamsa apgaubė kalnų viršūnes, kai medžiotojai vėl išdrįso išlipti ant kranto. |
| 720 |
Jie užkopė ant lėkštos kalvos ir tankiu jaunuolynu nusileido į Šarkos slėnį. Abu buvo apsiginklavę brūkliais iš kieto akmens, kurio šiose apylinkėse netrūksta. Į kotus įsprausti akmenys buvo dar pririšti elnių sausgyslėmis. Šarkos tuntas jau seniai ilsisi savo stovykloje. |
| 721 |
Pavogti ugnį reiškia pavogti ir medžioklės laimę. Todėl kiekvienas tuntas saugoja savo stovyklos ugnį nuo svetimųjų. Drąsusis Mamutaitis už šį žygį gali užmokėti savo galva. Būtų užtekę užlipti ant žagaro arba suklupti ant akmenuko – ir būtų prasidėjusios žūtbūtinės gaudynės. |
| 722 |
Jis visas nučaižytas erškėčių ir brūzgynų. Jie bėga skirtingais keliais, kad bent vienam pasisektų ištrūkti, jei Šarkos tuntas imtų juos persekioti. Kopčemas paslydo ant lygios žolės, bet nusitvėrė kažkokio dygaus krūmo. Blogiau, kad virsdamas nulaužė nuodėgulį. Liko tik trumpas galelis. |
| 723 |
Berniukas atsargiai jį įpūtė, o pamatęs, kad jis vėl įsiliepsnojo, patenkintas pliaukštelėjo liežuviu ir kūrė į kalno viršūnę. Ten, nedidelėje laukymėje, tarsi mirga ugnies kibirkštėlė. "Tai tikriausiai vadas!" – pagalvojo jis ir šūktelėjo tunto ženklą. Tuoj išgirdo tylų atsakymą. |
| 724 |
Jis sunkiai kvėpavo, akys degė karščiu. Tačiau vadas stengėsi nepasiduoti silpnumui. Jis pasieks, ką užsibrėžęs, arba žus. Atsikvėpęs jis prikišo savo liepsnojantį nuodėgulį prie rusenančio Kopčemo pagalio. Sudėjus ugnelė gražiai įsiliepsnojo. Įsidegę pagaliai jau taip lengvai neužges. |
| 725 |
Kai jau buvo užtektinai žėruojančių anglių, Kopčemas išlupo gabalą velėnos, sužėrė ant jos žarijas ir abiem rankom nunešė jas į laivelį. Bet tamsoje buvo blogai matyti, ir berniukas, žengęs siūbuojančiame luote du žingsnius, pasviro kartu su valtele, o paskui nėrė stačia galva į vandenį. |
| 726 |
Kopčemas pravirko. Mamutaitis pasilenkęs ėmė pūsti lauželyje užsilikusias žarijas. Kopčemas atsigręžęs į krantą ir pamatęs, ką daro Mamutaitis, pralinksmėjo, prišoko prie jo ir taip pat ėmė atsargiai pūsti ugnelę. Mamutaitis nuo dūmų užsikosėjo ir ilgai negalėjo liautis. |
| 727 |
Kai jie priplaukė prie Baltosios uolos, rytuose dangus dar nebuvo paraudęs. Uolos viršūnėje, žvelgdamas į tolį, stovėjo senasis Gauruočius. Naktį jis taip sušalo, kad negalėjo miegoti. Jis pirmasis pamatė lygiame ežero paviršiuje plaukiant pusiau panirusį rąstą, o ant jo du mažus juodus taškus. |
| 728 |
Jį tai krečia šaltis, tai pila prakaitas. Vilko Nagas ir Gauruočius, lygioje vietoje patiesę kailį, pernešė sergantį vadą prie laužo. Mamutaitį vis labiau ir labiau krečia šaltis, ir jis prašo vis daugiau kailių. Jį slaugo Diarga, dėliodama prie kūno karštus akmenis, suvyniotus į kailius. |
| 729 |
Smarki ugnis buvo! Taip žaibas tąkart padėjo tuntui gauti ugnies. Panašiai žaibas padėjo pirmiesiems žmonėms susipažinti su ugnimi jau pačiais seniausiais laikais. Medžiotojai tylėdami žiūri į ugnį; jiems malonu. Patenkinti ir džiugūs, jie be žodžių gėrisi sėkmingu Marautaičio žygiu. |
| 730 |
Jie gerai pažįsta žvėris ir jų gyvenimo būdą. Jie sugeba rasti pėdas, moka atsargiai ir nepastebimai prišliaužti prie žvėries, o paskui labai mikliai ir drąsiai smogti jam mirtiną smūgį arba bent taip jį sužeisti, kad jis jau nebegalėtų pulti medžiotojo ir jo sudraskyti. |
| 731 |
Kiekvienas iš medžiotojų kuo nors pasižymi. Ilgšis Greitakojis, kuriam sausa šakelė kartą, braunantis per jauną eglynėlį, išdūrė akį, sugeba taip vykusiai švilpti, karkti, kvykti, kniaukti ir kitaip mėgdžioti žvėrių balsus, kad tokiu būdu prisivilioja grobį arba jį sulaiko. |
| 732 |
Ypatingai sekasi jam vilioti stirnas ir danielius, švilpaujant plona beržo tošele. Vilko Nagas, susirišęs plaukus į kuokštą ant galvos, geriausiai moka traukti elnių sausgysles ir pinti iš jų kilpas bei tinklus žvėrims ir žuvims gaudyti. Gudriausiai jis gaudo lapes ir ernius. |
| 733 |
Kai plėšrūnas griebia jauką dantimis, akmuo jį tuoj sutraiško. Jis visada žino, kur reikia paspęsti spąstus vilkui, lokiui, hienai, raganosiui, jis rado ir mamutų taką prie ežero, kur vakar buvo tikrai sėkminga medžioklė. Jis nevaikščioja kitaip, kaip tik su gera, šakota lazda. |
| 734 |
Vadas visus lenkia mokėjimu priskaldyti iš titnago riedulio aštriabriaunių peiliukų arba nutašytų kirvių. Pagamintą brūklį jis uždeda ant medinio koto, kurį paskui stipriai apriša ir suveržia. Taip pat jis geriausiai moka išrinkti šakas lankams: jie būna tamprūs ir nelūžta. |
| 735 |
Jis nežino didesnio skanėsto už šį valgį, nors kai kurie vabzdžiai, paukščių kiaušiniai arba gerai viršum ugnies išrūkinta elniena taip pat labai gardu. Čia jis prisimena, kaip neseniai rytą, ieškodamas uogų ir bičių medaus, žvilgtelėjo žemyn, į upelį, ir pamatė braidant laukinių arklių bandą. |
| 736 |
Valandėlę jis žiūrėjo į juos, paskui nuskubėjo per miškelį ant Baltosios uolos pranešti tuntui. Bet eiti buvo sunku. Jis šaukė, bet medžiotojai jo negirdėjo. Atėjo jau per vėlai. Kol Stiebelis prišaukė tuntą, arkliai nubėgo už smiltainio uolų, ten kiek pasiganė, o paskui dingo tolumoje. |
| 737 |
Medžiotojai būtų veltui juos persekioję. Vadas dėl to labai apgailestavo. Tokios gausios bandos čia dar niekad niekas nebuvo aptikęs. Tai būtų buvę mėsos! Bet gal arkliai dar grįš... Paskendęs mintyse, jaunuolis pakėlė gabalą elnio rago ir titnago atraiža ėmė jį gręžti, kol pergręžė kiaurai. |
| 738 |
Nudžiugęs jis išraižė dar tris arklius: daugiau ten jų netilpo. Tai stebėsis visi, pamatę, ką jis moka! Baigtą raižinį jis parodė moterims, kurios kaip tik atnešė didelius glėbius šakų laužui. Moterys nuo seno mėgsta papuošalus, todėl joms išdailintas ragas iškart patiko. |
| 739 |
Jauniausioji, dar mergaitė, nusimetė kailį, kurį buvo dirželiais pasirišusi, pagal vieną kraštą išbadė skylučių, į jas įvėrė naują dirželį ir prie jo galų pririšo po kauliuką. Dabar vėl apsigaubė kailiu, paėmė išgręžtą kaulą ir pro skylę išvėrė kauliukus, paskui pasuko juos skersai. |
| 740 |
Kailis dabar nekrito net jai bėgant. Taip tunto žmonės visada užsisagsto drabužius žiemą. Saulė buvo aukštai pakilusi, kai į stovyklą parbėgo uždusęs Voveriukas ir papasakojo, kad arklių banda vėl prisiartinusi. Voveriuko sujaudintas pasakojimas pažadino Mamutaitį. Vadas buvo visas išprakaitavęs. |
| 741 |
Eidamas jis kramtė gabalą džiovintos mėsos. Netrli pievelėje buvo susirinkę medžiotojai. Jie pasveikino vadą šūksmais ir parodė jam tolumoje didelę bandą laukinių arklių. Šiandien bus šauni medžioklė! Visų medžiotojų akys dega nekantrumu. Medžioklės aistra kaitina jiems kraują. |
| 742 |
Į pagalbą vyrams ateina moterys ir didesni vaikai. Jie bus reikalingi kaip varovai. Niekas neliks namie gulėti, kai tikimasi tokio didelio grobio. Arkliai, ramiai ganydamiesi, iš lėto artėja prie medžiotojų. Trumpai pasitarę, vyrai išsiskirstė mažais būreliais – taip įsakė Mamutaitis. |
| 743 |
Vyrai apėjo juos užuolankom, bet atsargūs arkliai vis dėlto suuodė ir nubėgo ant lėkšto kalno už Baltosios uolos. Tada iššoko prie mamuto duobės pasislėpę medžiotojai ir ėmė ginti arklius prie aukšto ežero šlaito. Kiti medžiotojai, greitai nubėgę, užstojo bandai kelią prie vandens. |
| 744 |
Vaikai ir moterys su degančiomis šakomis greitai užkopė aukštyn ir išilgai kalno viršūnės uždegė sausą žolę. Rytų vėjas ginė dūmus bandos link. Tarp besiplaikstančių liepsnų lakstė vaikai ir plyšojo kaip įmanydami. Išsigandusi banda vis labiau ir labiau artėjo prie uolėto ežero kriaušio. |
| 745 |
Medžiotojai ginė ją prie uolos, kuri stačiai leidosi į ežerą. Du arkliai, pasileidę šuoliais, jau ritosi uola žemyn. Kiti arkliai norėjo grįžti, bet iš dviejų šonų jiems užstojo kelią medžiotojai, o viduryje plito ugnis, ir dūmai plaukė tiesiai išsigandusios bandos link. |
| 746 |
Visi arkliai leidosi paskui jį ir, valandėlę padvejoję, nudūmė tolyn. Įkalnėje, tarp dviejų krūmų, pamėgino juos apgięžti drąsusis Peštukas, kuris kaip tik tuo metu skubėjo į medžioklę. Tačiau laukiniai arkliai nepaisė jo lazdos: pargriovę jį ant žemės, jie nulėkė tolyn, trypdami vargšą medžiotoją. |
| 747 |
Paskui jie leidosi bėgti, ir išsigandę arkliai puolė žemyn nuo uolos. Kumeliukas dar mėgino susilaikyti, bet neįstengė ir taip pat nusirito žemyn. Abu arkliai sulaužytomis kojomis gulėjo uolos papėdėje, o kumeliukas šlubuodamas dar pajėgė įbristi į vandenį, ir srovė jį nunešė. |
| 748 |
Tuntas sumedžiojo keturis arklius. Bus puota! Kiti sunkiai sužeisti arkliai buvo pribaigti akmenimis. Tuos, kurie įkrito į vandenį, medžiotojai ištraukė į krantą. Visas tuntas dabar suėjo ant ežero kranto po uola. Ukmasas atėjo paskutinis, laikydamas rankoje puikią vilkeną. |
| 749 |
Po valandėlės pasirodė dar kelios pavėlavusios moterys ir vaikai. Su jais atėjo ir patenkintas Mamutaitis. Moterys, užkūrusios ugnį, kepė ir rūkino mėsą. Vyrai ilsėjosi ir karštai pasakojo, kuo jie pasižymėję šios dienos medžioklėje. Šnekėdamiesi jie valgė žalias arklių kepenis. |
| 750 |
Mėsos jie turį užtektinai, taigi dabar, kol ateis žiauri žiema, pasitieksią taip pat ginklų ir įrankių. Mamutaitis įsakė surinkti savo tunto turtą – elnių ragus bei kailius – ir su tuo kroviniu pasiuntė keturis vyrus į mainų prekybos kelionę. Medžiotojai perkėlė juos per ežerą ties Letna. |
| 751 |
Ant iškyšulio prie urvo dega stovyklos laužas. Libnų tunto pasiuntiniai iš tolo šaukia, ko atėję, kad kartais jiems kas iš Prokopo tunto neapsižiūrėjęs nepaleistų aštrios strėlės. Prokopiečiai, išbėgę ir pažinę draugus, atsakė šūksmais. Tuoj pakvietė juos prie laužo atsisėsti ant patiestų kailių. |
| 752 |
Sveikindamiesi jie priėjo prie ateivių ir, prisikišę prie jų, pasitrynė nosimis į jų nosis, o paskui, pasispjaudę delnus, paglostė jais Libnų pasiuntinių veidus. Tokios sveikinimosi ceremonijos reikalavo medžiotojų papročiai. Libniečiai išdėstė atsineštas prekes, prašydami iškeisti jas į titnagą. |
| 753 |
Tai buvo ne per erdviausias koridorius kalkakmenio uoloje, bet gana ilgas. Vienas vyras švietė degančia šaka. Taip paskui vienas kitą jie ėjo tamsiu urvu gal šimtą žingsnių, kol atsidūrė šio tunto titnago sandėlyje. Kiekvienas vyras pasiėmė po kelis akmenis ir grįžo atgal prie laužo. |
| 754 |
Libnų medžiotojai nė nekrustelėjo; žiūrėjo kaip žiūrėję į ugnį. Po valandėlės Prokopo tunto vadas vėl atsikėlė ir su dviem vyrais atnešė iš tamsaus urvo dar kelis titnago gabalus. Šįkart Libnų medžiotojai palingavo galvomis ir susikrovė titnagą į odinius maišus. Mainai įvyko. |
| 755 |
Jis tinka ne tik geriausiems ginklams ir įrankiams, bet prisireikus kartais net pasiseka iš jo ugnies akmeniu įskelti ugnį. Šit kodėl jis labiausiai vertinamas. Abu Prokopo tunto medžiotojai pasirinko po merginą. Palinkėję vietiniams geros medžioklės, jie nusivedė žmonas namo. |
| 756 |
Buvo suvalgyta daugybė mėsos. Atsargų ilgesniam laikui juk nepasidarysi, todėl pertekliaus valandą visi kemša, kol persivalgo; paskui vėl prasideda ilgos pasninko dienos. Pasveikęs Mamutaitis pareiškė, kad reikės stoti į kovą su urvinių lokių šeima, kuri įsikūrė smiltainio uolose viršum Libnų. |
| 757 |
Kovai su lokiais reikėjo gerai pasirengti. Buvo pagaminta keletas naujų lankų, iečių ir kirvių. Vaikai taip pat mokėsi jais naudotis, girdamiesi, kad nepabėgsią, kai suriaumosiąs lokys, bet akmeniu gerai jam kailį pakedensią. Moterys kalbėjo, kad Mamutaitis dabar jau įsigysiąs lokeną. |
| 758 |
Tik vaikai turškėsi, nardė ir išdykavo. Jie ilgai nenorėjo lįsti iš vandens, nors visi medžiotojai jau seniai arba ilsėjosi lauke ant žolės, arba trynė savo kūną riebalais, arba dabinosi raudonu ir geltonu moliu. Vaikai taip pat išsitepė moliu ir šaukdami lėkė į vandenį. |
| 759 |
Paskui jie prisilaužė gluosnio šakų, jų lapus nuvalgė ir susiskirstė į du priešiškus būrius. Prisidarę iš purvo rutuliukų ir pasismeigę juos ant virbų, svaidėsi jais. Mergaitės niekuo nenusileido berniukams ir mėtė lygiai toli ir lygiai taikliai. Pagaliau laimėtojai suvarė nugalėtuosius į vandenį. |
| 760 |
Čia šauksmo buvo dar daugiau, negu pirma. Šen bei ten vandenyje sumirgėdavo žuvelės, bėgančios nuo vaikų, kai vanduo įsisiūbuodavo. Kartais kuri iššokdavo ir viršum vandens. Kai vaikams įkyrėjo vanduo, jie ėmė šaudyti bukomis strėlėmis į varnėnus, kurie čia būriais knibždėjo nendrėse. |
| 761 |
Tik džiovintos ir rūkytos mėsos dar buvo užtektinai. Tuntas grįžo į savo stovyklą ant Baltosios uolos. Medžiotojai susibūrė aplink ugnį ir tingiai žiūrėjo į kylančius dūmų kamuolius. Po puotos visi buvo apsunkę nuo persisotinimo: dabar kelias dienas virškins ką suvalgę. |
| 762 |
Vaikai parnešė šaknų ir išdalijo jas medžiotojams. Šie tuoj įniko graužti kvepiančias, kartokas šaknis, panašias į petražoles ar šunpetres. Paskui vėl gulėjo nekrutėdami. Vaikai sau žaidė. Jie turėjo elniuką ir jauną šuniuką. Šuniukas urzgė ir draskėsi, mat, buvo dar visai laukinis. |
| 763 |
Bet dabar tuntas gyveno visko pertekęs ir guviam šuniukui tuo tarpu mirtis negrėsė. Vadas pasakė, kad šunelis priklausąs vaikams ir vaikai patys dėl jo nuspręsią. Kiti medžiotojai taip pat gėrėjosi linksmomis jauno šunelio išdaigomis ir nesispyrė, kad jis būtų iškeptas. |
| 764 |
Blogiau buvo elniukui. Jis stovykloje teikė daug vargo ir rūpesčių. Iš pradžių dar buvo galima jį sutramdyti, bet jis greitai augo, tvirtėjo ir netrukus ėmė spardyti kiekvieną, kuris tik prisiartindavo. Medžiotojai gavo jį ilgu diržu pririšti prie medžio, kad nepabėgtų. |
| 765 |
Jo skanėstas buvo maži beržiukai, kurių daug augo stačiose kalvose. Kad ir labai globojamas ir prižiūrimas, elniukas liko baikštus. Miegodamas nesiguldavo, tik stovėdamas atsiremdavo į medį, pasirengęs bėgti nuo menkiausio pavojaus. Išlūžęs Dantis mielai pasakodavo, kaip šį elniuką sugavęs. |
| 766 |
Kartą Rokitkos slėnyje, dabartiniuose Libnuose, jis ieškojo pėdų ir duburyje užklupo elnę su elniuku. Pasislėpęs ėmė tykoti, norėdamas ją ietimi nudobti. Iš savo pasalos jis matė, kaip elnė įbrido į klampų liūną ir ėmė grimzti į vandenį, graibstydama viršutine nukarusia lūpa vandens žolių šaknis. |
| 767 |
Išlūžęs Dantis jau galvojo prišliaušiąs prie jos, bet baikšti elnė jį užuodė ir puolė iš vandens. Tačiau krantas toje vietoje buvo aukštas, ir elnė, kad ir kaip stengėsi, negalėjo iš duburio iškopti. Pagaliau ėmė visomis keturiomis kepurnėtis po vandenį, plačiai taškydama purslus. |
| 768 |
Nedelsdamas jis šoko savo draugui į pagalbą ir kartu su juo parvedė elniuką į stovyklą ant Baltosios uolos. Ten juos visi džiaugsmingai sveikino. Tokiu būdu elniukas pakliuvo į tunto rankas. Žinoma, tąkart keli medžiotojai tuoj pat nuskubėjo žemyn prie Rokitkos, ketindami užpulti ir elnę. |
| 769 |
Tačiau jie atėjo per vėlai. Elnės ten nebebuvo. Iš pėdų vyrai nustatė, kad ją užpuolė urvinis lokys ir nusivilko. Medžiotojai neturėjo noro stoti į kovą su lokiu ir grįžo į stovyklą. Blaiviai galvojant, artimiausiomis bado dienomis elniukas turėjo būti tunto suvalgytas. |
| 770 |
Kai kurie smaližiai jau mėgavosi skanumynu. Ne vienam medžiotojui tįso seilės, svajojant apie elnio šlaunį, liežuvį ar ausį. Po pietų padagnė apsiniaukė ir pradėjo lyti. Nors laužas buvo pasvirusios uolos gerai saugomas, bet medžiotojai vis dėlto permirko. Dėl lietaus jie labai nesijaudino. |
| 771 |
Vaikai padarė jam būdą, iš kurios šunelis kaišiojo galvą, griebdamas vaikams už kišamų jam rankų. Paskui Varlytė ir Vabaliukas įlindo pas šuniuką į būdą. Tai kitiems vaikams taip patiko, kad visi panoro taip pat įsitaisyti. Kailių buvo daug, ir jie galėjo pasidaryti erdvią palapinę. |
| 772 |
Vaikai tuoj panaudojo tas šakas kaip atramas savo būstui. Ištraukė išlygintus kailius ir surišo vieną su kitu, tokiu būdu pasidarė tikrą palapinę. Vaikams joje labai patiko. Kai po valandėlės bėgantis žeme vanduo ėmė tekėti į vidų, išsikasė aplink palapinę griovelį ir sėdėjo sausi. |
| 773 |
Medžiotojai, kaip paprastai, nenorėjo dirbti, bet moterys tuoj griebėsi darbo, ir vakare ant Baltosios uolos stovėjo keturios palapinės. Viduje moterys išklojo jas sausa žole, kurios turėjo po uola prisirinkusios. Angą, kurią jos paliko, nuo vėjo galima buvo uždengti elnio kailiu. |
| 774 |
Diarga prilaužė spygliašakių ir apdėjo jomis palapinės viršų, kad lietaus vanduo neįbėgtų į vidų. Naktį smarkiai lijo. Medžiotojų tuntas buvo patenkintas palapinėmis. Nuo Vlachoveco pusės buvo girdėti kaukiant laukinius šunis. Šuniukas vaikų palapinėje pabudo ir ėmė inkšti. |
| 775 |
Kopčemas su Voveriuku pasiėmė jį pas save po kailiu, ir šuniukas vėl nurimo. Praėjo kelios dienos. Medžiotojai išalko. Vėl reikėjo dairytis grobio. Kol kas dar niekas neparsinešė stambesnio laimikio. Stovyklos taryboje buvo nutarta palaukti, kol rudenį pradės traukti elniai. |
| 776 |
Jie turėjo išžvalgyti, ar elniai jau buriasi ir ar jau yra ženklų, kad jie ruošiasi, kaip paprastai, traukti per Vltavą į Palabės žemumą. Kasmet pavasarį didelės elnių bandos, bėgdamos nuo įkyrių uodų ir gylių, keliauja kažkur nuo Palabės į vėsesnes Pietų Čekijos aukštumas. |
| 777 |
Rudenį įsiganę elniai grįžta tuo pačiu keliu atgal. Sunku pasakyti, kodėl elniai mėgsta keltis per Vltavą netoli Baltosios uolos. Veikiausiai jiems tinka tai, kad čia silpniausia srovė ir kad sala ją dalija į du srautus, – tokioje vietoje lengviau plaukti per didelę upę. |
| 778 |
Stipruolis nešėsi kukmedžio lanką ir strėlių su titnago smaigaliais. Išlūžęs Dantis turėjo rankoje tvirtą ietį su aštriu, dailiai ir rūpestingai nuskeltu titnago antgaliu, panašiu į lauro lapą. Už juostų jie buvo užsikišę akmens brūklius. Abu medžiotojai užkopė į aukštą plokštikalnę. |
| 779 |
Pagaliau antrąją dieną jie pamatė tolumoje nedidelę elnių bandą. Ėmė atsargiai sėlinti artyn, bet paskui nusprendė, kad tai ne elniai, o keli dun'ksą akmenys. Nusivylę jie sustojo pailsėti ir nutarė patraukti toliau. Kraštas buvo beveik tuščias. Medžių buvo nedaug, ir tie kreivi, vėjų aplaužyti. |
| 780 |
Mato tik akmenis ir kupstus, apaugusius sausa žole, o tie akmenys ir kupstai dabar bėga! – prisipažino Išlūžęs Dantis, kurį apgavo ruda elnių spalva. Į vakarą jie užklupo kitą elnių būrelį. Jis ganėsi priešingame uolėtame šlaite. Medžiotojai sustingo vietoje, bijodami išsiduoti. |
| 781 |
Pamažėle jie pritūpė, paskui atsigulė ant žemės ir ėmė šliaužti prie bandos. Jie būkštavo, kad elniai jų nesuuostų. Tad, kiek pašliaužę, vis pametėdavo aukštyn kuokštelius kerpių, žiūrėdami, kur pučia vėjas. Nušliaužė iki pat slėnio. Elniai nerūpestingai ganėsi. Juos sergėjo išnaši patelė. |
| 782 |
Todėl dauboje gavo lįsti į klaną, kuris kaip tik pasitaikė jiems kelyje. Iš lėto ir visai tyliai jie peršliaužė per vandenį ir ėmė kopti aukštyn į šlaitą, kur ganėsi elniai. Jų rudas vasaros plaukas iš tikrųjų nuostabiai derinosi prie aplinkos, kad net iš nedidelio nuotolio buvo sunku juos atskirti. |
| 783 |
Elniai vengia aukšta žole apaugusių vietų, nes savo nasrais jie gali skabyti tik neaukštą žolę ir kerpes. Medžiotojai, prislinkę iki pusės šlaito, staptelėjo. Jie laukė, ar neprisiartins prie jų koks elnias. Bet jų viltys buvo tuščios. Elnė užuodė pavojų. Ji staiga subaubė ir pasileido bėgti. |
| 784 |
Sužeistojo žvėries kraujas nudažė žemę. Medžiotojams buvo lengva jį persekioti. Nuo kalno jie matė, kad banda dingsta tolumoje, tik vienas elnias gerokai atsilieka. Tai buvo kaip tik tas sužeistasis, ir medžiotojai žinojo, kad jis iš jų neištrūks. Tačiau atsitiko nelauktas dalykas. |
| 785 |
Apsupę elnią, vilkai įnirtingai jį puolė. Elnias buvo dar gana stiprus. Jis šokinėjo šen ir ten, gindamasis priešakinėmis kojomis ir atkištais ragais, bet trims priešams atsispirti negalėjo. Kai vienam vilkui pasisekė sugriebti jį už gauruoto kaklo, jo likimas buvo išspręstas. |
| 786 |
Kiti du vilkai griebė jam už kojų, ir elnias pargriuvo ant išdžiūvusios žemės. Tą akimirką pribėgo abu medžiotojai ir, iškėlę kirvius, puolė vilkus. Vieną užmušė, o kiti pabėgo. Išlūžęs Dantis ietimi pervėrė sudraskytą elnią, ir abu medžiotojai čia pat atsigėrė jo kraujo. |
| 787 |
Paskui jie elnią nudyrė, nupjovė ragus ir iškart apgramdė odą. Norėjo ir vilką nudirti, bet apsigalvojo, – jo kailis buvo perplėštas. Tik iltinius dantis išlupo ir pasidalijo. Sugrįžę namo, juos pragręš ir papildys ant kaklo nešiojamą vėrinį – visų narsių medžiotojų papuošalą. |
| 788 |
Medžiotojai elnią išdarė ir suvalgė jo kepenis. Išlūžęs Dantis išpjovė elniui liežuvį ir gardžiuodamasis jį sušlamštė. Ak, elnio liežuvis – jis tirpte tirpsta burnoje! Taip pat jie ištraukė skrandį ir valgė jį, atsirėždami po gabaliuką titnaginiu peiliu, įtaisytu į kaulą. |
| 789 |
Tad, palikę ją vilkams suėsti, netoliese susirado prieglobstį nakčiai. Jie žinojo, kad šiandien vilkai jų netrukdys. Rytą, pasiėmę elnio odą, medžiotojai vėl išėjo į žvalgybą, bet nieko vertesnio neaptiko. Tik vienoje vietoje jie užėjo daugybę išsirpusių uogų ir labai gardžiai pasmaguriavo. |
| 790 |
Antilopių ten jau nebebuvo, užtat medžiotojai pastebėjo didoką elnių bandą, besiganančią uolėtoje pakrantėje. Stipruolis užsidėjo ant galvos elnio ragus, ir abu jie apsigaubė elnio oda. Taip užsimaskavę medžiotojai artinosi prie bandos, vildamiesi apgauti vadovaujančios elnės budrumą. |
| 791 |
Iš tikrųjų, jie prisiartino prie elnių net per penkiasdešimt žingsnių. Užsimaskavę medžiotojai taip tiksliai mėgdžiojo besiganančio elnio judesius, kad nekėlė nė menkiausio įtarimo bandai. Varnos, kielės ir varnėnai tūpė ant elnių nugarų ir lesinėjo gyvulius kamuojančias gylių lervas. |
| 792 |
Elniai, paukščių nesikratė, žinojo, kad jie malšina jiems skausmą. Stipruolis jau buvo nusižiūrėjęs vieną elnią, bet staiga elnio oda jam uždengė akis. Nematydamas kelio, Stipruolis už kažko užkliuvo ir susvyravo. Abu medžiotojai susipainiojo odoje ir nusirito nuo neaukštos uolos žemyn. |
| 793 |
Išlūžęs Dantis su elnio oda ant galvos krito, nežinodamas nė kur, o kai nusitvėrė už uolos iškyšulio, negalėjo iš apdangalo išsiruopšti. Banda išlakstė. Nė kvapo jos neliko. Medžiotojai nusiplovė ežere nubrozdintas vietas ir, susėdę ant kranto, apstulbę žiūrėjo vienas į antrą. |
| 794 |
Varlytė ir Gegutė nedelsdamos užmetė ant laužo atžalų, kad iškilę dūmai pasakytų, jog ženklas pastebėtas. Du vaikinai tuoj nubėgo žemyn prie vandens parplukdyti laiveliu grįžtančių žvalgų. Antrąją nedidelę vagą už salos abu medžiotojai, tikriausiai, be vargo perbrido, – juk vanduo dabar nusekęs. |
| 795 |
Sukilo visas tuntas. Nuo Baltosios uolos buvo matyti, kaip laivelis pasiekė salą ir kaip abu medžiotojai įsėdo. Be nuotykių laivelis grįžo per ežerą atgal, o po valandėlės visi buvo viršuje. Vadas atsisėdo savo garbingoje vietoje ir pats išklausinėjo pasiuntinius, ką jiems pavyko išžvalgyti. |
| 796 |
Ir nuėjo vėl prigulti. Tiktai dabar prasidėjo gyvas pokalbis. Kiekvienas turėjo daugybę klausimų, ir abu žvalgai nespėjo visiems atsakinėti. Kelias dienas tuntas laukė elnių. Nė medžioti niekur nėjo. Tunto augintinis elniukas kartą perkrimto diržą, kuriuo buvo pririštas, ir pabėgo. |
| 797 |
Medžiotojai tuoj pasileido paskui jį, bet kažin ar būtų jį paviję, jei elniukas nebūtų užbėgęs ant uolos iškyšulio. Žvėreliui neliko kito kelio, kaip tik grįžti atgal. Medžiotojai ėmė vilioti bėglį beržo ir alksnio šakomis. Jiems pasisekė jį vėl pasigauti. Stovykloje buvo nutarta jį nudobti. |
| 798 |
Beveik pačiame stovyklos viduryje gulėjo kiškis, pervertas dviem strėlėmis. Ką tai reiškia? Tunte niekas nebuvo sumedžiojęs kiškio. Medžiotojai apžiūrėjo strėles ir vieningai pripažino, kad tai svetimas dirbinys. Vadinasi, šį kiškį padėjo kažkoks svetimas medžiotojas, naktį atsėlinęs į stovyklą. |
| 799 |
O mes nebijom tauro, nebijom lokio, nebijom nieko! Tai pasakęs, Mamutaitis nusivedė savo tuntą žemyn, prie ežero, ir ten, pasaloje, ėmė laukti elnių. Buvo jau patys pietūs, kai Kopčemas, pasilikęs ant Baltosios uolos saugoti ugnies, šūktelėjo žemyn, kad elniai jau traukia. |
| 800 |
Mamutaitis nurodė, ką kuris medžiotojas turi daryti, kad medžioklės sėkmė būtų užtikrinta. Jau matyti, kaip iš salos krūmų puola į vandenį aibė elnių. Visus veda išnašus raguočius, o visi kiti tirštu būriu, galva prie galvos, plaukia paskui jį. O į vandenį gura vis naujos ir naujos elnių virtinės. |
| 801 |
Priekyje plaukia patelės su jaunikliais, o paskui juos – patinai. Ragų miškas kyšo iš vandens ir atrodo, kad ežeras apaugęs vėjo siūbuojamais krūmais. Nuo kranto atsistūmė du luotai. Kiekviename – po du medžiotojus. Vienas iria luotą, o kitas stovi užsimojęs smeigti žeberklą elniams į šoną. |
| 802 |
Kai tik banda atsidūrė tarp pakrantės krūmų, iš pasalos išbėgo medžiotojai ir užpuolė elnius su aštriomis ietimis. Elniai kurį laiką blaškėsi iš vienos pusės į kitą, paskui keliose vietose prasimušė pro medžiotojus ir nubėgo duburiu aukštyn į Vlachoveco pievas. Keli elniai jau guli nebegyvi. |
| 803 |
Kovos įkarštyje niekas iš tunto nepastebėjo, kas atsitiko. Tik Kopčemas, kuris, nenustygęs prie laužo, tuo metu atbėgo į pakrantę, pamatė, kad Mamutaitis įkrito į vandenį tarp plūstančių gyvulių. Berniukas baisiausiai išsigando. Jeigu elniai pabruko Mamutaitį po savimi, jis žuvęs. |
| 804 |
Kopčemas šūktelėjo vadą, bet triukšmas, vandens pliuškėjimas ir elnių mykimas nustelbė jo balsą. O elniai vis plūsta ir plūsta. Kita valtim plaukiąs medžiotojas jau išsvaidė visus žeberklus ir dabar brūkliu tvoja elniams per galvas. Kopčemas šoko į medžiotojų tarpą, šaukdamas, kad vadas paskendo. |
| 805 |
Jis laikosi už plaukiančio elnio kaklo, o šis jį neša iš vandens. Ant smėlyno Mamutaitis paleidžia žvėrį, o pats parkrinta ant žemės. Medžiotojai greitai prišoka prie vado ir nutempia jį į šalį, kad jo nesutryptų banda. Atsigulęs kniūbsčias, Mamutaitis sunkiai žiopčioja, – iš burnos jam bėga vanduo. |
| 806 |
Paskui atsisėda, atsirėmęs į medį, ir ilsisi. Tuo tarpu visa banda perplaukė ežerą, ir medžioklė baigėsi. Paskutiniai elniai pakrikai bėga šlaitu aukštyn ir dingsta krūmuose, vydamiesi savo vadovą. Medžiotojai džiūgaudami atitempė prie vado užmuštuosius elnius. Po valandėlės atėjo ir Vilko Nagas. |
| 807 |
Jau nuo seno žmonės nepamena tokios sėkmingos medžioklės. Tai bent bus mėsos, ragų ir kailių žiemai! Tuntui bedžiūgaujant iš už netoliese augančių medžių išėjo kažkoks žmogus. Visi nustebę žiūrėjo į svetimąjį, apsiginklavusį ietimi. Ant kaklo jis buvo užsidėjęs vilko ir lokio dantų vėrinėlį. |
| 808 |
Nors jis buvo dar silpnas, bet nenorėjo išsiduoti svetimajam, kuriam medžiotojai tylėdami rodė kelią pas vadą. Svetimasis medžiotojas kažką griežtai pasakė Mamutaičiui. Niekas nesuprato jo kalbos. Svetimasis medžiotojas valdingais mostais parodė, kad tuntas turi jam atiduoti visą šios dienos grobį. |
| 809 |
Atsirėmęs į medį, bet aukštai pakėlęs galvą, Mamutaitis rūsčiai žvelgė į įžūlųjį svečią. Paskui papurtė galvą – toks buvo jo atsakymas. Svetimasis ženklais parodė, kad netoliese yra visas būrys tokių medžiotojų, kaip jis. Išskėtęs pirštus, jis keliskart mostelėjo ranka, – štai kiek daug jo bendrų. |
| 810 |
Moterys ir vaikai leidosi bėgti Baltosios uolos šlaitu. Mamutaitis su keliais medžiotojais kiek įkabindami bėgo paskui juos, dengdami tuntą nuo besivejančių priešų. Svetimasis tuntas, garsiai šaukdamas, užplūdo pakrantę, kur buvo suversta tiek daug nudobtų elnių. Jie šokinėjo aplink juos ir šaukė. |
| 811 |
Mamutaičio tuntas buvo gerokai nuvargęs po medžioklės, ir jeigu jo žmonės nebūtų gerai žinoję kiekvieno čionykščio skardžio, jie nebūtų galėję taip toli nubėgti. Kai uždusę medžiotojai atsidūrė prie smiltainio daubos palei Stražos olą, moterys atsisakė tenai eiti, nes čia būta lokių urvų. |
| 812 |
Šit, jie praėjo lokių urvą. Laimė, kad lokiai miega! Kopčemas ir Voveriukas lipa vieni pavojingu stačiu tarpekliu. Kelis kartus, paslydę ant žvyro, jie ritosi galą žemyn ir tik vargais negalais susilaikė, nusitvėrę už tvirtos uolos. Keli dideli akmenys iš po jų kojų nusirito žemyn. |
| 813 |
Daugiau akmenų! – sušuko jis berniukams. Supratingi berniukai tučtuojau pakluso ir su džiaugsmu ėmė risti žemyn akmenis. Po valandėlės uolėtu įkloniu ritosi daugybė akmenų. Kilo didžiausias triukšmas. Akmenys, šokinėdami stačiu skardžiu, skeldėjo ir dundėdami krito tiesiog į lokių urvo angą. |
| 814 |
Ankštame tarpeklyje kilo baisi kova. Svetimieji medžiotojai išsigando. Keletas jų jau gulėjo žemėje nebegyvi, dar keli, sužeisti akmenų, nušliaužė slėptis. Kiti kaip be galvų leidosi bėgti, bet ne taip lengva buvo pabėgti nuo milžiniškų lokių, besivejančių juos su pašėlusiu atkaklumu. |
| 815 |
Mamutaičio tuntas tuo tarpu sulindo į gilias olas. Tą dieną žmonės nesiryžo išeiti į viršų ir nakvojo olose. Rytą žvalgai pranešė, kad lokių tarpeklyje guli keli sudraskyti persekiotojai, o šiaip visur aplinkui ramu. Mamutaitis, atgavęs jėgas, nuvedė savo tuntą atgal prie Baltosios uolos. |
| 816 |
Ėjo jie, žinoma, nepaprastai atsargiai. Savo stovyklą rado nepaliestą. Šunelis, kuris buvo paliktas iškastoje duobėje, sveikino juos, gailiai kaukdamas. Jis buvo labai alkanas. Varlytė jį iškėlė iš duobės ir drauge su juo nudūmė žemyn, į pakrantę, kur gulėjo sumedžioti elniai. |
| 817 |
Gegutė ir Vilkė, likusios ant Baltosios uolos, išgraibstė iš teberusenančio laužo žarijų ir pamėgino vėl įkurti ugnį. Pagaliau laužas suliepsnojo. Medžioklės vietoje, prie ežero, puotą kėlė keli vilkai ir dvi hienos. Tad buvo aišku, kad lokių išvaikytas svetimasis tuntas daugiau čionai nebegrįžo. |
| 818 |
Alkani medžiotojai užgriuvo vilkus ir hienas ir, nuviję juos, tuoj ėmė darinėti suverstus žvėris. Mergaitės atnešė nuo Baltosios uolos nuodėgulių ir įkūrė didelį laužą. Jos nubėgo rinkti malkų, o moterys dėjo į karštus pelenus elnieną ir tiekė valgį nekantriai laukiantiems medžiotojams. |
| 819 |
Alkani priešai, kurie po baisios kovos lokių tarpeklyje buvo išlakstę kuo toliausiai, dabar išlindo iš savo slaptaviečių. Siek tiek pasvyravę, jie priėmė atsiųstas dovanas ir tuoj ėmė jas valgyti. Paskui, suėję į vieną būrį, ėmė iš lėto artintis prie Libnų tunto stovyklos. |
| 820 |
Svetimieji medžiotojai kurį laiką neryžtingai žiūrėjo, bet vis dėlto susėdo aplink naująjį laužą. Libnų tuntas į juos nė dėmesio nekreipė. Svečiai, matydami, kad jų niekas neveja, mikliai nusilupo elnius ir ėmė kepti mėsą. Laužo liepsnos kilo aukštyn dieną ir naktį, o atsargų tarsi nė nemažėjo. |
| 821 |
Šį kartą medžioklės plotai dar liko jų rankose, o kaip bus toliau? Bet medžiotojams nekyla jokių rūpesčių dėl ateities. Jie mato prieš save krūvas mėsos, jiems dabar gera gyventi, ir jie nepaiso, kas bus toliau. Visų veidai spindi pasitenkinimu, o per smakrus teka taukai. |
| 822 |
Tiesa, kartą jis mėgino susirasti naują medžioklės vietą Vltavos ir Labės santakoje, bet stiprus Palabės tuntas parvarė jį atgal. Medžiotojai, kurie anksčiau buvo įsikūrę Generalkoje, išėjo nežinoma kryptimi. Prokopo urvo gyventojai dar gyveno ten pat, bet smarkiai skurdo. |
| 823 |
Tuntui ant Baltosios uolos darosi visai riesta. Nėra grobio, ir alkani medžiotojai grįžta į stovyklą tuščiomis. Vaikų kūneliai visi išberti, jie net verkia iš skausmo. Kenčia ir suaugę medžiotojai. Visi veržia pilvus diržais ir kramto seną odą, medžio žieves, netgi molį. |
| 824 |
Prijaukintasis šunelis, vaikų numylėtinis, pirmasis tunto naminis gyvulys, jau seniai suvalgytas. Medžiotojai taip nusilpę, kad nepajėgia kautis su stipriu žvėrimi ar persekioti bėgantį. Jie šliaužia per sniegą kaip šešėliai ir tik kartais, dažniausiai atsitiktinai, pašauna kokią varną arba kurapką. |
| 825 |
Liūdna ant Baltosios uolos, ir Mamutaitis veltui dairosi, ar nesikeičia oras, ar nematyti pirmųjų pavasario pasiuntinių. Žmonės išrausė sniege penkis urvus ir išsiklojo juos kailiais. Jie šildosi, prisiglaudę vienas prie kito ir, pasidavę likimui, žiūri mirčiai į akis. Mamutaitis išlindo iš urvo. |
| 826 |
Jis visas įsisupęs į kailį, o ant galvos užsidėjęs kepurę, apsiūtą šuns kailiu. Ji dengia jam visą galvą iki smakro kaip kapišonas ir siekia pečius. Kojos apautos šiltais elnio kailiais, pririštais prie kulkšnių. Viduje prikišta samanų ir sausų kailių. Mamutaitis dairosi po sniego lygumą. |
| 827 |
Vadas ėjo priešakyje, Kopčemas – giliomis jo pėdomis. Sniegas spindėjo saulėje, net akis peršėjo. Storai apsnigti medžiai stovėjo nulenkę šakas prie žemės, o kai kurios mažesnės eglutės buvo visiškai užklotos sniegu ir atrodė tarsi šlaite išsibarsčiusios sniego bobutės. |
| 828 |
Jie įkopė į pačią kalno viršūnę. Į pietus atsivėrė plati Libnų žemuma, kurioje juodavo kelios kalvos, apaugusios miškais. Į šiaurę tęsėsi didžiulė plokštikalne, kurioje nebuvo matyti jokio gyvo padaro. Mamutaitis pastebėjo čia tik kelias besikryžiuojančias baltojo kiškio ir kurapkos pėdas. |
| 829 |
Suūžė miškas, sušlamėjo jaunuolynas. Medžiai įsisiūbavo, pakilo sniego sūkuriai. Įsisiautė baisi pūga. Ir staiga tirštoje sniego migloje kažkas sušniokštė. Mamutaitis pašoko. Kažkoks juodas vaiduoklis, vėtros nešamas dumia į čia. Drąsusis vadas, nepaisydamas pūgos ir pavojaus, stojo prieš jį. |
| 830 |
Kopčemas riktelėjo. Mamutaitis beviltiškai smeigė savo ietį žvėriui į kaklą. Įsibėgėjęs milžinas parbloškė drąsųjį medžiotoją ir, negalėdamas sustoti, nusirito šlaitu, kuris kaip tik čia staigiai leidosi į slėnį. Sužeistas žvėris su ietimi kakle įkrito į gilų pusnyną ir ten sunkiai blaškėsi. |
| 831 |
Siaučia pūga. Sniegą verste verčia. Už dviejų žingsnių nieko nematyti. Kopčemas norėjo pasižiūrėti į raganosį, bet vėjas jį parbloškė į sniegą, ir jis džiaugėsi, kai jam pavyko keturiomis vėl nušliaužti už krūmų prie Mamutaičio. Vėtra laužė medžius ir toli nešė jų šakas. |
| 832 |
Valandėlę vėjas aptilo, ir tuo metu medžiotojai tolimoje plokštikalneje išgirdo keistą dundėjimą ir šurmulį. Audra vėl pakilo, nešdama kalnus sniego. Nuo plokštikalnės pažemiui artinasi tartum koks debesis, genamas vėtros. Tai bėga didžiulė elnių banda, apimta aklo siaubo. |
| 833 |
Jis prisimena, kaip prieš dvi saules, kitaip tariant, dienas, ramiame užutekyje rado lede įšalusią žuvytę ir kaip paskui urve, ledui ištirpus, jam rodėsi, kad jinai atgijusi juda... Visi vaikai prie jos sulėkė! Užmauta ant smaigo ir iškepta žuvytė buvo jo paskutinis valgis. |
| 834 |
Po valandos audros kaip nebūta. Mamutaitis atsigavo ir godžiai valgė purų sniegą. Kopčemas džiaugėsi, kad Mamutaitis kruta, ir jau nebenorėjo miego. Jis geriau nulėksiąs pažiūrėti, kur nubėgo raganosis. Sniego pluta po juo lūžinėjo, bet jis vis dėlto paėjo kelis žingsnius prie skardžio krašto. |
| 835 |
E, čia visas elnias! Medžioklės aistros sujaudintas, berniukas titnaginiu ietigaliu persmeigė nebegyvo, bet dar šilto elnio kaklą ir ėmė čiulpti drungną kraują. Atsigėręs jis valandėlę ilsėjosi nejudėdamas. Paskui, prisiminęs vadą, šūktelėjo. Bet Mamutaitis neatsiliepė. |
| 836 |
Po valandėlės mūsų medžiotojai vilko baltą elnią ant šakų kaip rogėmis. Stačiai į kalną jie nebūtų pajėgę užlipti, todėl pasuko aplinkui, ir kopė įvijų, nuožulnesniu keliu. Bet, ir šitaip kopdami, vis dėlto labai greitai pavargo. Libušako šlaite jie pamatė kažką brendant per gilų sniegą. |
| 837 |
Jis labai džiaugėsi, kad po baisios audros rado juos gyvus ir dar su tokiu geru grobiu. Dabar Išlūžęs Dantis tempė krovinį, ir nuvargusiems medžiotojams buvo lengviau eiti. Prie miško jie susitiko su dviem moterimis, kurios kailiniuose maišeliuose ant nugarų nešėsi žinduklius kūdikius. |
| 838 |
Galas badui ir vargui! Mamutaitis aštriu titnaginiu peiliu atsirėžė žalių elnio kepenų kąsnį ir padavė jas kitam medžiotojui. Tas taip pat atsirėžė kąsnį ir, kas liko, davė trečiajam. Taip jie dalijosi, kol neliko nieko. Moterys, žinoma turėjo laukti, kol pavalgys vyrai. |
| 839 |
Kopčemas buvo dienos didvyris. Su užsidegimu jis pasakojo visus medžioklės įvykius, o ypač vaizdingai apsakė, kaip jis sučiupo pusnyne elnią už ragų. Kitą dieną Mamutaitis nusivedė kelis vyrus prie skardžio pasižiūrėti, ar pusnyne neįklimpo dar koks elnias. Čia jų laukė maloni staigmena. |
| 840 |
Šen bei ten pusnynuose jie aptiko tiek užverstų elnių, kad nepajėgė visų nusitempti į stovyklą. Jeigu ne hienos ir vilkai, vyrai būtų mielai palikę didumą elnių čia gulėti, bet buvo gaila tokį didelį grobį pamesti žvėrims. Todėl Mamutaitis stengėsi kiek galima daugiau jų partempti namo. |
| 841 |
Giliai po sniegu jie rado ir gauruotąjį raganosį. Kakle jam tebestyrojo nulaužta ietis. Medžiotojai tik atsipjovė kiek raganosio mėsos, nes viso žvėries nepajėgė parsigabenti į stovyklą. Tik dabar buvo matyti, kokią daugybę žvėrių – alkstančio tunto laimei – pražudė toji baisioji pūga. |
| 842 |
Sušalusi mėsa negedo. Rodėsi, kad jos nė nemažėja. Tik nuo gudriųjų ernių buvo sunku ją apginti. Medžiotojai slėpdavo mėsą duobėse, kabindavo ją ant medžių, prislėgdavo akmenimis – ir vis tiek rajūnai ją surasdavo. O, pripuolęs prie mėsos, ernis susprogdavo jos neįtikėtinai daug. |
| 843 |
Kopčemas taip pat rado kaulą. Neturėdamas tinkamo titnago, gręžė jį egliniu pagaliuku. Na ir sugalvojo! Voveriukas juokėsi, kad jis veltui stengiąsis. Kopčemas gręždamas net suprakaitavo, bet viskas veltui. Voveriukui išgrąžiotas kaulas buvo reikalingas kailiui susegti pakaklėje. |
| 844 |
Kopčemas pamatė, kad veltui lenktyniauja su Voveriuku: pagaliu kaulo nepragręši! Numetęs kaulą, išsitraukė iš krūvos spygliuočių šakų, kuriomis buvo uždengta mėsa, gabalą medžio – smalingą pušies šakos nuolaužą. Pamėgins ją pragręžti ir turės medinę sagtį. Gal pavyks, medis gerai išdžiūvęs. |
| 845 |
Paskui vėl ėmėsi darbo Kopčemas ir suko tol, kol pagaliukas iškrito jam iš rankų. Voveriukas norėjo jam paduoti pagaliuką, bet pastebėjo lanką, šalia įsmeigtą į sniegą, ir kita ranka jį ištraukė. Kopčemas suprato, kad Voveriukas nori jo pagaliuką iššauti ir ėmė iš jo traukti lanką. |
| 846 |
Įtaikęs pagaliuką į pajuodavusią duobelę pušies medyje, ėmė smarkiai traukioti lanką. Pagaliukas duobelėje smarkiai sukosi. Dabar ėjo daug geriau, negu pirma, bet pagaliukas vis išslysdavo iš duobelės. Užsidegęs savo atradimu, Kopčemas pagriebė gabalą išduobto kaulo ir įrėmė į jį sukamą pagaliuką. |
| 847 |
Nuvargęs Kopčemas turi kiek atsikvėpti. Voveriukas, susidomėjęs Kopčemo atradimu, iš lengvo pučia į duobelę, kurioje rūksta truputis suanglėjusių medžio dulkių. Voveriukas tvirtina, kad ten pagaliau sužėrėjo žarijėlės. Ir susijaudinęs Kopčemas lengvai pūstelėjo į duobelę. |
| 848 |
Pasirodė truputis dūmų. Kopčemas nutraukė nuo Voveriuko kepurės kelias plunksneles – tegul Voveriukas niurzgia sau – ir prikišo jas prie duobelės. Ilgai pūtė, ir staiga žybtelėjo, plunksnelė įsidegė, ėmė šokinėti liepsnelė... Tai buvo vienas didžiausių atradimų žmonijos istorijoje. |
| 849 |
Jau niekada tuntas nebebus be ugnies! Vadas Mamutaitis sakė tiesą. Niekada tuntui nebereikės vogti ugnies iš svetimos stovyklos, niekada jis nebevargs be šildančios laužo liepsnos. Kopčemo išradimas užtikrino žmonėms ugnį visur ir visada. Gabaliukas medžio visada rasis. |
| 850 |
Visais laikais iki pat mūsų dienų apie jį buvo pasakojamos visokios legendos. Gal ir jūs esate girdėję kokį padavimą apie tokį didvyrį – Prometėją. Šioje knygoje jūs perskaitėte apie mūsų Prometėją – narsųjį ir išmoningąjį Kopčemą, berniuką iš medžiotojų tunto ant Baltosios uolos. |
| 851 |
Kartą suprato, ir ko jam stinga. Išklerusiu, knygų prikrautu kosminiu laivu atklydo į Kazangą keliaujantis pirklys. Jis buvo suvargęs, žilas, kuoktelėjęs žmogelis. Jo garbei buvo surengtos iškilmės – už Saulės sistemos ribų karštai džiaugiamasi kiekviena nauja pažintimi. |
| 852 |
Žemėje viskas kitaip, bičiuliai. Jūs, vyručiai, kultivuojate žemės ūkį? Na štai, o Žemė kultivuoja visokias prašmatnybės – tokias, kaip pamišimas, grožis, karas, svaigulys, nekaltybė, siaubas ir taip toliau. Norėdami patirti tų gėrybių, žmonės keliauja ištisus šviesmečius. |
| 853 |
Niujorko astroporte Saimonas greitai atliko muitinės formalumus, ir požeminis traukinys bematant jį nugabeno į Taimzo aikštę. Apakintas dienos šviesos, jis stovėjo ir tvirtai spaudė prie šono lagaminą, nes jau buvo girdėjęs apie kišenvagius ir kitus didelio miesto plėšikus. |
| 854 |
Jis matė krautuvėles, kur galėjai pasiskonėti visų pasaulių valgiais, ypač nacionaliniais Žemės patiekalais: pica, raste– gajais, spagečiais ir knyšais. Buvo krautuvių, išpardavi– nė j ančių kosminiais laivais pristatytus nukainotus drabužius, ir parduotuvių, prekiaujančių vien gėrimais. |
| 855 |
Saimonas nežinojo, ko čia pirmiausia nusitvėrus. Staiga jis išgirdo kalenant kulkosvaidį ir ūmai atsigręžė. Tai buvo tik tiras – ilga, siaura, ryškiai išmarginta galerija su barjeru iki juostos. Ant aukštos taburetės sėdėjo šeimininkas – tamsiaveidis storulis su karpa skruoste. |
| 856 |
Vos pažvelgęs, jis viską suprato. Kitkas buvo nesvarbu. Visa širdimi jis jautė, kad yra mylimas – mylimas giliai ir karštai. Laikydamiesi už rankų, jie tuoj pat išėjo. Reaktyvinis visurlekis atnešė juos prie baltutėlio kotedžo pušynėly, jūros pakrantėje. Ten jie šnekučiavo, juokėsi ir mylėjosi. |
| 857 |
O paskui Saimonas išvydo savo mylimąją, tarsi ugnies deivę, nutviekstą vakaro žaros. Melsvose sutemose ji pažvelgė į jį didžiulėmis tamsiomis akimis, ir jau tokį pažįstamą jos kūną tarytum vėl apgaubė paslaptis. Patekėjo mėnulis, skaistus ir padūkęs, ir pavertė kūnus šešėliais. |
| 858 |
Galiausiai pasirodė aušra; baukščiai, atsargiai ji mirgėjo ant suskirdusių lūpų ir sukibusių kūnų, o greta šniokščianti bangų mūša svaigino, kurstė aistrą ir varė iš proto. Vidurdienį jie vėl buvo firmos "Meilė inkorporeited" kontoroje. Penė karštai suspaudė jam ranką ir dingo kitame kambaryje. |
| 859 |
O paskui jis atsidūrė gatvėje. Iš pradžių nieko daugiau netroško, tik kuo greičiau palikti Zemę, kur parduodamos prašmatnybės normaliam žmogui perdaug brangiai atsieina. Jis ėjo labai greitai, o greta žengė jo Penė, ir jos veidas spindėjo meile jam, ir kitam, ir trečiam, ir dešimtam. |
| 860 |
Tačiau, drįstu jums pasakyti, mūsų firma sena ir patikima. Fergiusonas nenuleido akių nuo interesanto, kuris buvo dailiai apsirengęs ir sėdėjo prieš jį tiesus ir orus. Jis nežinojo, kaip reaguoti į girdėtus žodžius. Tatai, žinoma, pokštas. Kiekvienas supras. Kitaip nė būti negali. |
| 861 |
Esmondo žodis. Kažkokiais keliais Likvidacijos tarnyba sužinojo apie jo žmonos ydas. Esmondas pasakė, kad ji linkusi rietis, vaidinga, įkyri. Jis, Fergiusonas, turėjo pripažinti, kad tai teisybė, nors ir labai karti. Tik pašalinis žmogus gali į viską žiūrėti blaiviai, objektyviai. |
| 862 |
Susiklosčius aplinkybėms, mažiausias pavėlavimas galėjo pasirodyti įtartinas. Jis netgi užsidėjo kuklią pilką skrybėlę, pasitaisė kaklaraištį, pasuko prie durų ir jau norėjo spustelėti rankeną, bet nusprendė sulaukti pašto. Nepatenkintas savimi, jis pasitraukė nuo durų ir ėmė vaikštinėti po kambarį. |
| 863 |
Juk jis žinojo lauksiąs pašto; kam gi apsimetinėti, kad ketini išeiti? Nejau negalima būti doram pačiam sau, netgi dabar, kai tavo dorumas toks svarbus? Juodas spanielis Spidas, susirangęs ant kušetės, smalsiai pažvelgė į jį. Firmenas patapšnojo šuniui per sprandą, siekė cigaretės, bet apsigalvojo. |
| 864 |
Jis pamėgino save įtikinti, kad šian dien paprasčiausia diena, tokia pat, kaip vakar ir užvakar. Juk jeigu žmogus tuo patikės, iš tiesų patikės, įvykiai tols į begalybę ir jam nieko neatsitiks. Beje, kodėl šiandien būtinai turi kažkas atsitikti? Juk jam dar nepasibaigęs bandomasis laikas. |
| 865 |
Jis nugirdo, kad kažkas šnara prie durų, ir nuskubėjo atidaryti. Apsiriko, pašto dar nėra. Tačiau namų savininkė irgi atidarė duris – jos butas toje pat aikštelėje – ir pažvelgė į jį nepalankiai blausiomis akimis. Firmenas uždarė duris ir pastebėjo, kad jam dreba rankos. |
| 866 |
Jis mieliau pasitikrintų, likęs vienas. Žinoma, robotas – ne žmogus. Tiksliau pasakius, mechanizmai – negyvi daiktai; tačiau atrodė, kad šiam robotui duota lyg ir kažkokia siela. Šiaip ar taip, nesvarbu, pasiliks jis ar išeis, nes visų privačių robotų schemose įtaisyti sveiko proto matuokliai. |
| 867 |
Robotas susisiurbė saują dulkių ir tyliai išriedėjo iš kambario. Firmenas įjungė prietaisą. Jis niūriai stebėjo, kaip juodoji rodyklė pamažu slinko pro dvejetą ir trejetą – normą, pro šešetą ir septynetą – nukrypimus – prie 82, – ten galiausiai sustojo. Viena dešimtąja daugiau, negu vakar. |
| 868 |
Tačiau robotas stovėjo šalia Spido ir tylėjo, o šuo tuo tarpu spėjo vėl užmigti. Firmenas dar kartą peržiūrėjo korespondenciją. Ten buvo keletas sąskaitų, kažkoks skelbimas ir mažas stamantrus vokas. Ant jo buvo užrašytas atgalinis Akademijos adresas, tai Firmenas skubiai jį atplėšė. |
| 869 |
Bet, žinoma, stengiesi negalvoti, kad gali peržengti dešimt, nes pati toji mintis 3 R. Šek. Iis ne kas kita, kaip prisipažinimas, kad neturi vidinės pusiausvyros, ir todėl nesvarstai, ką pasirinksi, jeigu taip atsitiks. Pirmąkart gyvenime Firmenas padarė išvadą, kad jam nepatinka visa sistema. |
| 870 |
Firmenas kone dvidešimt minučių pavėlavo į darbą. Eidamas pro duris, jis pamiršo tiriamajam mechanizmui parodyti pažymėjimą, kad bandomasis laikas praėjęs. Didžiulis stacionarinis sveiko proto matuoklis ištyrė Firme– ną, rodyklė pašoko aukščiau septynių, užsidegė raudonos signalinės lempos. |
| 871 |
Tačiau ir tada mašina geras dešimt sekundžių vis dar ant jo rėkavo. Visas holas spoksojo į jį. Pasiuntinukai sustojo kaip įbesti, patenkinti, kad jų akyse vyksta skandalas. Biznieriai ir kontoristės ėmė kuždėtis o du Sveiko proto apsaugos policininkai reikšmingai susižvalgė. |
| 872 |
Jis užbėgo laiptais į antrąjį aukštą ir iškvietė liftą. Kol Firmenas pateko į Morgano agentūrą, jam pavyko nusiraminti. Prie pat durų stovinčiam sveiko proto matuokliui jis parodė pažymėjimą, nosine nusišluostė nuo veido prakaitą ir įėjo vidun. Visa agentūra jau žinojo, kas atsitiko. |
| 873 |
M Jis atsisėdo už rašomojo stalo vis dar kiek susijaudinęs, baisiausiai pasipiktinęs sveiko proto matuokliu. Jei taip galėtum sudaužyti tas išmones! Amžinai kiša nosį į svetimus reikalus, baubte baubia tiesiog į ausis, išmuša iš pusiausvyros... Tuo tarpu Firmenas greitai nutraukė savo mintį. |
| 874 |
Visuomenę, priminė jis sau, reikia apsaugoti nuo asmenybės, lygiai kaip reikia apsaugoti žmogaus kūną nuo bet kurios jo dalies disfunkcijos. Nors ir kaip švelniai būtum prisirišęs prie savo tulžies pūslės, tu nesigailėdamas ją paaukotum, jeigu ji grėstų visam organizmui. |
| 875 |
Jis suvokė, kad, skambindamas telefonu, padarė pražūtingą klaidą. Šitaip pasielgti galėjo tik aštuonetuki– ninkas, o ne normalus žmogus. Skyriaus viršininkas, turėdamas išlavėjusią profesinę nuovoką, tuoj pat viską suprato. Aišku, skyriaus viršininkas neduos tokios informacijos aštuonetukininkui. |
| 876 |
Firmenas žinojo, kad tasai, kuris tikisi kada nors susigrąžinti statistinę normą, turi kur kas rūpestingiau stebėti savo poelgius, juos analizuoti, suvokti jų esmę. Jis vis dar sėdėjo prie telefono, kai kažkas pabeldė; atsivėrė durys, ir įėjo viršininkas, misteris Morganas. |
| 877 |
Iš rasės atimtas beveik visas konkurencijos troškimas, visas agresyvumas. Pagaliau, veikiai bus šimtas metų, kai įvestas status quo. Visą tą laiką nebuvo nei naujų išradimų, nei karų, nei didelių permainų. Psichologija normalizuoja žmoniją, išnaikindama neprotingus elementus. |
| 878 |
Pralobęs būčiau galėjęs įsteigti finansinę imperiją. Suprantate, viskas visiškai teisėta, bet nenormalu. Ir kas žino, kaip toli aš būčiau nuriedėjęs? Tur būt, galų gale, būčiau ėmęs netiesiogiai kontroliuoti pačią vyriausybę. Būčiau įsigeidęs pakeisti psichologinę politiką pagal savo anomalijas. |
| 879 |
Jūs labai keistai į viską žiūrite. – Šnekėdamas Morganas paspaudė mygtuką ir iškvietė liftą. – Tarytum stengiatės atskleisti paslaptį ten, kur jos nė kvapo nėra. Sakysim, jų terapijos metodas reikalauja, kad pacientas liktų Akademijoje. Aplinkos pakeitimas – paprastas dalykas. |
| 880 |
Keistas jausmas – likti be darbo. Nebuvo kur eiti. Dažnai jis neapkęsdavo savo darbo. Būdavo, rytais stena prisiminęs, kad reikės dar vieną dieną išbūti tarnyboje. Bet dabar, išėjęs iš rikiuotės, jis suprato, koks svarbus jam buvo darbas, koks orus ir pasitikintis savimi jautėsi. |
| 881 |
Tačiau negalėjo susikaupti. Mintys atkakliai sprūdo šalin, vengė jo; kartais jas išstumdavo švystelėjęs žmonos veidas. Bet netgi apie ją jis negalėjo kaip reikiant pagalvoti, nes jį slėgė didmiestis – miesto veidai, garsai, kvapai. Vienintelis jam galvon dingtelėjęs planas buvo neįvykdomas. |
| 882 |
Bėgimas būtų gryniausias pasitraukimas nuo tikrovės ir įrodymas, kad jis nukrypęs nuo normos. Tikrai, iš kur jis pabėgtų? Iš pačios sveikiausios, tobuliausios visuomenės, kokią kada nors yra sukūręs Žmogus. Tik pamišėlis gali iš čia bėgti. Firmenas ėmė pastebėti praeivius. |
| 883 |
Daug valandų išvaikščiojęs, Firmenas pasijuto alkanas. Jis užsuko į pirmą pasitaikiusį restoranėlį. Salė buvo grūste prisigrūdusi darbininkų: Firmenas atklydo beveik prie pat dokų. Jis atsisėdo prie bufeto ir žvilgtelėjo į meniu, kartodamas sau, kad reikia viską apgalvoti. |
| 884 |
Jis parodė pirštu sieninį prietaisą, kuris registravo kiekvieno lankytojo būseną. Juodoji rodyklė buvo užsiropštusi kiek aukščiau devynių. – Nešdinkitės lauk. Firmenas apželgė kitus žmones prie bufeto. Jie sėdėjo greta kits kito, apsivilkę vienodais rudais storos drobės specdrabužiais. |
| 885 |
Jis buvo beeinąs toliau, bet pasisuko ir užlipo laiptais į Flino laukiamąjį. Vėl jis buvo nepatenkintas savimi. Pamatęs iškabą, jis tuoj pat suprato, kad nueis pas tą gydytoją. Nejaugi jis niekada nesiliaus apgaudinėjęs pats savęs? Flino kabinetas buvo ankštas ir prastai apšviestas. |
| 886 |
Po dvidešimt minučių jis buvo namie. Kai Firmenas ėjo prie savo buto, laiptų aikštelėje buvo keistai tylu. Šeimininkės durys buvo uždaros, bet jam pasirodė, kad jos užsivėrė prieš pat jam pareinant ir šeimininkė pasislėpė už jų, priglaudusi ausį prie plono medžio sluoksnio. |
| 887 |
Dabar jūs dešimtukininkas. Akimirką Firmenas beprasmiškai žiūrėjo į robotą. Paskui puolė į miegamąjį ir įjungė matuoklį. Juodoji rodyklė iš lėto prislinko prie raudonosios linijos, virptelėjo ir ryžtingai perėjo per ją. Jis tapo dešimtukininku. Bet tas nesvarbu, įtikinėjo jis save. |
| 888 |
Išklausyk mane... Jis išgirdo, kaip trinktelėjo durys. Robotas išėjo. Firmenas nukiūtino į valgomąjį-svetainę ir atsisėdo ant kušetės. Žinoma, robotas išėjo. Robotuose įrengti prietaisai psichinei būsenai kontroliuoti. Šeimininkams peržengus raudonąją liniją, robotai automatiškai sugrįžta į gamyklą. |
| 889 |
Kaip ir anksčiau, nė garso. Firmenas nuosekliai apieškojo visą butą, bet šuns niekur nebuvo. Jis, tur būt, bus išėjęs su robotu. Slegiamas vienatvės, Firmenas nuėjo į virtuvę ir išgėrė tris stiklines vandens. Jis pažvelgė į roboto patiektą vakarienę ir jau norėjo kvatotis, bet tuoj pat atsikvošėjo. |
| 890 |
Sargybinis vedė Firmeną painiu koridorių tinklu su daugybe durų. Koridoriai atsirasdavo tartum patys savaime, kadangi jie įvairiausiais kampais šakojosi, o kai kurios atšakos rangėsi ir vingiavo, kaip senųjų miestų gatvės. Eidamas Firmenas pastebėjo, kad durys buvo sunumeruotos ne iš eilės. |
| 891 |
Kiek nedaug reikia, kad aptemtų galva! O kai aptemsta, žmogus ima perkainoti vertybes, jam atsiranda keistų vilčių, idėjų, teorijų, poreikio veikti. Visa tai savaime gali ir nebūti pątologija, bet galų gale vis tiek kenkia visuomenei, nes poslinkis bet kokia kryptimi pavojingas stabiliai visuomenei. |
| 892 |
Jūs labiau linkęs laikyti mus niūria, paslaptinga, rūsčia jėga. Todėl, kad jūsų protas aptemęs. Blaiviai galvojantys žmonės laiko mus panacėja, smagiu miglotu išsivadavimu iš skaudaus aiškumo. Jie tiki į mus kaip į dievą. – Gydytojas myktelėjo. – Daugumai žmonių mes esame rojus. |
| 893 |
Atsikvošėjęs jis pamatė, kad stovi didžiulėje lygumoje. Teka saulė. Blausioje šviesoje prie Firmeno kojų driekiasi migla, o žolė po kojomis drėgna ir stangri. Firmenas vangiai nusistebėjo, pamatęs, kad greta jo, dešinėje, stovi žmona. Kairėje prie jo kojos glūdėjo kiek virpantis Spidas. |
| 894 |
Nustebimas veikiai išsisklaidė, nes prieš mūšį čia, greta šeimininko, ir turėjo būti žmona bei šuo. Priekyje slenkanti migla pabiro atskiromis figūrėlėmis, ir, joms prisiartinus, Firmenas jas pažino. Tai buvo priešai! Procesiją vedė robotas; prieblandoje jis žaižaravo kraupiu nežmonišku spindesiu. |
| 895 |
Staiga jis biaurėdamasis išvydo tarsi iš šalies nuo narkotikų apkvaitusį savo kūną, gulintį numeruotoje Akademijos palatoje, tuo tarpu jo dvasia kažin kur grumiasi su šešėliais. Aš visai normalus! Akimirką prašvitus sąmonei, Firmenas suprato, kad reikia bėgti. Ne jo dalia – kovoti su tariamu priešu. |
| 896 |
Iš Akademijos niekas neišeina? O štai jis išeis! Firmenas pabandė atsikratyti narkotinio kvaitulio pančių, jis beveik juto, kaip vartosi ant kušetes jo niekam nereikalingas kūnas, kaip jis aičioja, stengdamasis atsikelti... Bet tariamoji žmona nutvėrė jį už rankos ir parodė tolumon. |
| 897 |
Tariamasis šuo suurzgė ant artėjančio priešo. Akimirka buvo negrįžtamai praleista, nors Firmenas to niekada taip ir nesuprato. Jis pamiršo, kad buvo nusprendęs ištrūkti, pamiršo žemę, pamiršo tiesą ir rasos lašai apšlakstė jam kojas, kai jis puolė į nuožmias grumtynes su priešu. |
| 898 |
Saulėtekio apeigos, jei stebėsi jas iš toli, dažniausiai labai spalvingos ir gali duoti medžiagos ištisam antropologijos veikalo skyriui; tačiau Lorėjus, kaip paprastai, buvo nemaloni išimtis. Saulė patekėjo be fanfarų griausmo, išklausiusi vakar vakare sukalbėtų maldų. |
| 899 |
Betgi ne visi. Šiukšlininkas jau buvo pakilęs ir dabar vaikščiojo su šluota aplink lūšneles. Jis iš lėto čiūžavo– eisena panaši į žmogaus ir drauge neapsakomai svetima žmogui. Siukšlininko veidas panėšėjo į stilizuotą medgalį, tarsi gamta greitosiomis būtų padariusi protingos būtybės eskizą. |
| 900 |
Bet mačiau. Jei norite nutraukti kalbą – žinokitės. Jis atsišliejo į gumbuotą stabikuso kamieną, susidėjo rankas ant įdubusios krūtinės ir piktai pažvelgė į šiaudinius lūšnelių stogus. Fredas gyveno Lorėjuje beveik du mėnesius ir diena po dienos vis labiau ėmė nekęsti šio kaimo. |
| 901 |
Vis dėlto profesorius neketino nutraukti svarbaus mokslinio darbo ir vaikytis paukštį padangėje. Jis buvo bebaigiąs savo didįjį kūrinį – knygą, kur dar reikėjo galutinai patvirtinti ir pagrįsti tezę, jo paties iškeltą pirmajame savo straipsnyje–"Daltonizmas Tango tautų tarpe". |
| 902 |
Tasai stambus, liemeningas, raudonskruostis vyras ėjo lėtai ir oriai. Jis vilkėjo šiltųjų kraštų keliautojų uniforma, nors Lorėjaus klimatas buvo vidutiniškas. Profesorius nepaleido iš rankų šmaikščio, o prie šono jam kabojo stambaus kalibro revolveris– lygiai toks kaip Fredo. |
| 903 |
Keturi šregų medžiotojai nešė sužaistą draugą prie vaistinės lūšnelės, ir Karveris su Fredu nužingsniavo iš paskos. Medžiotojai buvo gerokai nusigalavę: tur būt, jų kelionė į kaimą truko ne dieną ir ne porą dienų, nes paprastai jie lindi pačiose lietaus medžių tankmėse. |
| 904 |
Gal prieš mėnesį jam pavyko nufotografuoti šregą puikiu rakursu, aukšto, drūto medžio viršūnėje. Jis žinojo, kad šregas – stambus, piktas ir greitas grobuonis, turintis gyvą galybę nagų, ragų ir ilčių. Be to, tai vienintelis planetoje gyvūnas, kurio mėsos nedraudžia valgyti aibė tabu. |
| 905 |
Čiabuviams tenka arba galabyti šregus, arba žūti iš bado. Tačiau sužeistasis nepakankamai vikriai naudojosi ietimi ir skydu, ir šregas perplėšė jį nuo gerklės iki dubens. Nors žaizda tučtuojau buvo aptvarstyta džiovintais lapais, medžiotojas neteko daug kraujo. Laimė, jis buvo be sąmonės. |
| 906 |
Staiga kaimas nubudo. Vyrai ir moterys, pilkaodžiai, su gumbuotomis galvomis, tyliai žvelgė į medžiotojus, traukiančius link vaistinės lūšnelės. Šiukšlininkas irgi nebedirbo– norėjo pažiūrėti. Vienintelis kaimo vaikas stovėjo priešais tėvų lūšnelę ir, įsikišęs į burną nykštį, spoksojo į procesiją. |
| 907 |
Medžiotojas išgėrė, kas buvo vamzdelyje. Ir staiga... Karveris sumirksėjo akimis, o Fredas džiaugsmingai šyptelėjo. Medžiotojas ėmė giliau kvėpuoti. Žemės gyventojų akivaizdoje baisi plėštinė žaizda ėmė randėti, paskui virto plonu rausvu rumbeliu ir pagaliau beveik nežymiu baltu ruoželiu. |
| 908 |
Savo eilės laukė dresfeidai ir taganjai, praminti kitų miško gyvūnų vardais. Žvėris, kuriuos viena ar kita giminė laikė savo globėjais, saugojo tabu, ir juos žudyti buvo griežčiausiai uždrausta. Kar– veriui nieku gyvu nesisekė racionalistiškai išsiaiškinti čionykščių papročių. |
| 909 |
Degas liūdnai šyptelėjo ir nuėjo. Kaimo gyvenimas, paprastas ir vienodas, ėjo savo vėžėmis. Šiukšlininkas lėtai vaikščiojo gatvėmis, šlavinėdamas jas savo šluota. Medžiotojai traukė miško takeliais, ieškodami šregų. Moterys taisė valgį ir prižiūrėjo vienintelį to kaimo vaiką. |
| 910 |
Žyniai ir šokėjai kas vakarą meldėsi, kad anksti rytą patekėtų saulė. Visi buvo savaip, romiai ir nuolankiai, patenkinti gyvenimu. Visi, tik ne Žemės gyventojai. Jie dar keletą kartų šnekučiavosi su Degu ir nejučiomis iškvotė visas sersio sulčių paslaptis ir sužinojo, kaip sunku jų gauti. |
| 911 |
Natūraliomis sąlygomis jis blogai auga. Be to, jų dirbtinai neužveisi, o persodinti jie visai neprigyja. Belieka tik rūpestingai deginti piktžoles aplink sersį ir tikėtis, kad jis pražys. Tačiau dažniausiai sersio krūmai vienus kitus metus kovoja dėl būvio, o paskui ima džiūti. |
| 912 |
Gydytojas stovėjo kaip stovėjęs, tik jo keliai tirtėjo. Fredas atlaužė gaiduką. Kaimiečiai tylėjo. Karveris ne tuojau suprato, kas atsitiko. Pagaliau jis pastebėjo Šiukš– lininką. Šiukšlininkas gulėjo įsikniaubęs į žemę, ištiestoje kairėje rankoje vis dar spausdamas šluotą; jo kojos kiek trūkčiojo. |
| 913 |
Karveris mėgino prabilti, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Neatitraukdamas akių, jis stebėjo, kaip Fredo bruožai pamažu keičiasi, nyksta, dingsta, tarytum gamta greitosiomis darytų protingos gyvybės eskizą. Fredo galvoje iššoko keisti gumbai. Rausva oda iš lėto virto pilka. |
| 914 |
Lorėjuje, pats žinai, praktiškai niekas negimsta. Kad ir kokios būtų gydomosios sersio savybės, toji rasė jau kažin kada turėjo išmirti. Taip ir būtų atsitikę, jei sersis nepasižymėtų ir kitokiomis savybėmis – jei nesugebėtų žemiausias gyvūnų formas paversti aukščiausia – protingais lorėjiečiais. |
| 915 |
Tada jis su negailestinga logika pareiškė, kad vadinamasis superlorė– jietis, ta Lorėjaus tobulybė, kuri, jei taip galima pasakyti, prilygsta Žemės gyventojams, Lorėjuje stovi ant pačios žemiausios hierarchinės pakopos: jis – Šiukšlininkas, tat aiškiai rodo platus juodas ruožas jo veide. |
| 916 |
Kodėl gi, dėstė Karveris, tam superlorėjiečiui, nepaisant visų jo išgarbintų sugebėjimų, nepavyko pasiekti nors kiek tinkamesnės padėties toje niekingoje visuomenėje, kurioje jis gyvena? Šis klausimas užčiaupė burną kapitonui ir jo šalininkams ir netgi visiškai sutrynė į miltus jų mokyklą. |
| 917 |
Tačiau vis tiek jis jautė neaiškią instinktyvią baimę, tūnančią kažkur sąmonės gilumoje. Kvaila. Milerio savižudybė jam nerūpi. Tačiau kodėl nusižudė tas linksmas storulis? Mileris turėjo viską, dėl ko verta gyventi: žmoną, vaikų, gerą darbą ir visus amžiaus sukurtus prabangos stebuklus. |
| 918 |
O vis dėlto rankšluostis vertas tų pinigų, nusprendė jis, kai išlindo skustuvas ir nugremžė vos prasikalusią barzdą. Pagaliau, ko vefrtas gyvenimas, jei nesidžiaugsi prabangos dalykais? Kai jis išjungė automatinį rankšluostį, oda maloniai dilgsėjo. Jis turėjo jaustis kuo puikiausiai, bet nesijautė. |
| 919 |
O dar? Sieninis sekretorius ištarškėjo susikaupusias jo atmintyje žinias – devynias galybes smulkmenų: kad reikia palaistyti gazoną, patikrinti reaktobilį, nupirkti pirmadieniui veršienos šnicelių ir t. t. Smulkmenos, kurioms iki šiol vis nelikdavo laiko. Gerai, užteks. |
| 920 |
Indai po pusryčių išplauti ir padėti į vietą, dulkės visur nušluostytos, grindys nulakuotos ir blizga kaip veidrodis, žmonos suknelės sukabintos drabužinėje, o raketinių laivų modeliai, kuriuos meistravo sūnus, sudėti į sieninę spintą. Nesijaudink, hipochondrike, piktai sutramdė jis save. |
| 921 |
Šitaip iš tikrųjų sutaupysi laiko! Išėjus Petisui, gerinąs vėl atsisėdo į reguliuojamąjį fotelį ir įjungė stereo. Pasukinėjus rankenėles, paaiškėjo, kad nieko nesinori žiūrėti. Jis atsivertė fotelį ir užsnūdo. Kažkas sąmonės gilumoje, kaip ir anksčiau, nedavė jam ramybės. |
| 922 |
Misteris Kerinas šyptelėjo iš naivaus klausimo. Bilis pakaitomis norėjo būti čia meistru derintoju, čia lakūnu kosmonautu. Derintojai priklausė elitui. Jie taisė automatines remonto mašinas. Remonto mašinos taiso bet ką, tačiau jokia mašina nepataisys mašinos, kuri pati taiso mašinas. |
| 923 |
Kerinas atsargiai paaiškino. Jis papasakojo apie daiktus, kurie reikalingi, kad visa šeima galėtų civilizuotai gyventi, ir pasakė, kiek tie daiktai kainuoja. Kaip už juos mokama. Kaip atsirado paprotys sūnui, tapus pilnamečiu, prisiimti dalį tėvų skolos. Bilio tylėjimas erzino Keriną. |
| 924 |
Šį mėnesį jis dirbo naktinėje pamainoje. Jis pabučiavo žmoną, sėdo į reakto– bilį ir kaukiančia mašina nudūmė į gamyklą. Pažinę Ke– riną, automatiniai vartai plačiai atsidarė. Kerinas pastatė reaktobilį aikštelėje ir įėjo vidun. Automatinės tekinimo staklės, automatiniai presai – viskas automatiška. |
| 925 |
Jie neturi signalinių lempučių, kaip senieji. Kerinas atsisėdo pamainininko vieton ir palaukė, kada ateis pirmoji skalbimo mašina. Jo darbas buvo kuo paprasčiausias. Jis sėdėdavo vietoje, o pro šalį plaukdavo mašinos. Jis paspausdavo kiekvienoje mygtuką ir patikrindavo, ar viskas gerai. |
| 926 |
Jis pabandė atsistoti, bet iš karto nepavyko. Tada griebėsi gudrybės: nusitvėrė už rankenų, patogiai įtaisytų ties valdymo pultu. Tik dabar jis suprato, kiek daug pareikalauja nesvarumas iš žmogaus raumenų, ir apgailestavo, kad, taip ilgai skrisdamas iš Žemės, nereguliariai mankštinosi. |
| 927 |
Bentlis buvo jaunas, aukštas – gerų šešių pėdų ūgio, – nerūpestingas ir tvirtai sudėtas. Žemėje jis svėrė daugiau kaip du šimtus svarų ir vaikščiojo grakščiai kaip atletas. Tačiau nuo pat pirmųjų skridimo akimirkų jį prislėgė dar septyniasdešimt1 trys svarai, visam laikui prikaustyti prie nugaros. |
| 928 |
Taip apkrautas jis slimpino kaip senas dramblys su labai ankštais batais. Bentlis trūktelėjo pečiais, kuriuos veržė platūs plastmasiniai diržai, susiraukė ir nuėjo prie dešiniosios stebėjimo angos. Netoliese, už kokio pusmylio, buvo matyti kaimas; horizonte dūlavo rudos neaukštų namelių dėmės. |
| 929 |
Jei kitų planetų gyventojai nepasirodytų tokie smalsūs, būtų sunku užmegzti su jais kontaktą. O juk Žemės Tarpžvaigždinių tyrinėjimų institutas buvo numatęs ir tokį variantą, nors ir nebuvo nusprendęs, ką tokiu atveju reikėtų daryti. Todėl jį išbraukė iš galimų situacijų sąrašo. |
| 930 |
Bentlis nutarė, kad metas ir jam pasiruošti. Jis išsitraukė iš futliaro lingvasceną ir, nepasakytum, kad lengvai, prisirišo diržais prie krūtinės. Viename šone jis prisitaisė gertuvę vandens, kitame – paketą maisto koncentratų. Ant pilvo pasikabino krepšelį su įvairiais instrumentais. |
| 931 |
O kad jis ne žingsniavo, o veikiau kiūtino svyruodamas, tatai nieko nereiškė. Tuo tarpu čiabuviai priėjo prie laivo ir, nepalankiai šūkčiodami, apspito jį. Telso gyventojai turėjo dvi kojas ir trumpą drūtą uodegą. Iš veido jie buvo panašūs į žmones, bet tokius, kuriuos regi baisiame sapne. |
| 932 |
Jam prieš akis šmėkščiojo peiliai, ietys, akmeniniai kūjai ir titnaginiai kirviai. Išvydęs šį arsenalą, Bentlis patenkintas nusišypsojo. Štai dėl ko jis turėjo kęsti nepatogumus, štaikam buvo reikalingi septyniasdešimt trys svarai, kurie nuo pat starto laužia jam nugarą. |
| 933 |
Tačiau dabartinės rašomosios mašinėlės senelė turėjo kojinius pedalus, o pakelti jos neįstengdavo ir du žmonės. Ogi įtaisas kurtiesiems– juk kaskart jis palengvėdavo ištisais svarais! Arba lingvascenas, kuris pradžioje buvo sudėtingiausias elektroninis įrengimas ir svėrė kelias tonas. |
| 934 |
Žinot, per karą kareiviai neretai palikdavo kovos lauke vertingą amuniciją, kadangi ji būdavo griozdiška ir nepatogi. Mes negalime rizikuoti jumis. Jūs vykstate į svetimą planetą, misteri Bentli, Jus gali ištikti visai nežinomi pavojai. Reikia, kad jūs visą laiką būtumėt saugus. |
| 935 |
Žmogus negali priprasti, kai jam ant nugaros užversta septyniasdešimt trijų svarų girnapusė. Telšiečiai niekaip negalėjo suvokti, kas tasai atėjūnas. Jie ginčijosi tarpusavyje keletą minučių, o Bentlis visą tą laiką stengėsi šypsotis. Pagaliau vienas telsietis išėjo į priekį. |
| 936 |
Amunicijos slegiamam Bentliui kojos linko. Lingvascenas jau nebespėjo gaudyti šaižių šauksmų audringame teologiniame dispute. Buvo aišku, kad Bentlio likimas priklauso nuo kelių ginčijamų teiginių, kurių nė vieno kerėtojai nenorėjo svarstyti, kadangi jau pati šneka apie piktąsias dvasias pavojinga. |
| 937 |
Vienoje stovykloje buvo jaunieji dvasių kerėtojai, kitoje – seniausieji. Kiekviena frakcija kaltino kitą, kad ji – didžiausia eretike, tačiau Bentlis niekaip nesuvokė, kas ką tiki ir koks aiškinimas jam naudingas. Viršum žole apaugusios lygumos leidosi saulė, o aistros vis dar nebuvo nurimusios. |
| 938 |
Visi pritarė šiai kalbai sveikinimo šūksniais ir tučtuojau patraukė į kaimą, kuris buvo už kokios mylios. Dabar, kai Bentlis gavo pilietybę, nors ir su bandomuoju laiku, čiabuviai pasidarė baisiausiai draugiški. Eidami jie nuoširdžiai plepėjo su juo apie derlių, sausras ir bado metus. |
| 939 |
Nors leipk juokais, kaip tie dvasių kerėtojai įsitikinę, kad gali jį nudaigoti. Kaime buvo dvi dešimtys ratu sustatytų trobelių. Trobelės nudrėbtos iš molio ir dengtos šiaudais; prie kiekvienos– darželis, o kai kur – aptvarėliai gyvuliams, panašiems į karves ir kiaules. |
| 940 |
Paragauk šio gėrimo, idant sutvirtėtų brolybės saitai, paragauk vardan to, kas šventa. Ir, žemai nusilenkęs, jis padavė taurę Bentliui. Tatai buvo svarbi akimirka, vienas iš tų kritiškų momentų, kurie gali visiems laikams sustiprinti dviejų rasių draugystę arba paversti jas mirtinais priešais. |
| 941 |
Jis vylėsi, kad čia bus paskutinė šio vakaro ceremonija. Rinekas patenkintas kažką burbtelėjo ir pasitraukė. Moterų šokiai baigėsi. Dvasių kerėtojai giliais, jaudinančiais balsais užtraukė monotonišką giesmę. Laužo liepsna smarkiai tvykstelėjo į viršų. Priekin išėjo Guasklis. |
| 942 |
Kitą akimirksnį jis atsidūrė tamsoje, Kaip paprastai, jis pasijuto taip, lyg būtų katapultavęs į priplėkusią, tamsią kamarėlę, kurios guminės sienos spaudžia jį iš visų pusių. Jis prakeikė pernelyg didelį mechanizmo efektyvumą. Ietis negrėsė gyvybei, ji buvo svarbių apeigų dalis. |
| 943 |
Čiabuviai susibūrė į krūvą ir stovėjo, įtempę uodegas, atstatę ginklus, pasiruošę gintis. Guasklis, atsidūręs lauko veikimo sferoje, buvo nublokštas dvidešimt pėdų į šoną ir dabar iš lėto kėlėsi nuo žemės. Kerėtojai liūdnai užtraukė apsivalymo giesmę, kad apsigintų nuo piktųjų dvasių. |
| 944 |
Kai "Pratekto" apsauginis laukas ima veikti, jis pavirsta nepermatomu, juodu, kokių trijų metrų diametro rutuliu. Jeigu kas nors į jį smogs, jis nublokš įžeidėją su jėga, kuri lygi smūgio jėgai. To rutulio paviršiuje tolydžio atsiranda, skrieja, raizgosi ir dingsta baltos linijos. |
| 945 |
Gal būt, kitą rytą paaiškės, kad gali įsišventinti. Bentlis padėkojo. Čiabuviai palydėjo jį iki trobelės, o paskui nepaprastai greit atsisveikino. Kaime įsiviešpatavo kraupi tyla; nuo savo slenksčio Bentlis matė, kaip čiabuviai būriuojasi ir, slapčia žvilgčiodami į jo pusę, rimtai kalbasi. |
| 946 |
Bentlis vėl užmigo ir tuoj pat susapnavo, kad jis uždarytas kalėjimo kameroje iš ryškiai raudonos akytos gumos. Jis bando nustumti sienas vis toliau, toliau, toliau, bet tos nepasiduoda, o kai jis, bejėgis, liaujasi stūmęs, – sienos švelniai sugrąžina jį į kameros centrą. |
| 947 |
Jis žūt būt stengėsi jį užčiuopti, kol pradėjo dusti nuo slopaus oro. Jį pagavo siaubas. Pagaliau jis rado mygtuką pasmakrėje, išjungė lauką ir, vos laikydamasis ant kojų, įniko ieškoti, kas čia jį vėl puola. Ieškota ne veltui. Nuo stogo atitrūko šiaudelis ir jau buvo bekrintąs ant jo. |
| 948 |
Dar naktį į visas puses buvo išsiuntinėti šaukliai, tad aikštėje susirinko dvasių kerėtojai iš daugelio kaimų. Kai kurie sukorė dvidešimt mylių, norėdami dalyvauti apeigose ir savo akimis pamatyti svetimšalį. Iškilmingai griaudė ritualinis būgnas, ištrauktas iš slaptos saugyklos. |
| 949 |
Tačiau Bentlis pajuto, kad minia suirzusi ir įsitempusi, tik valdosi. Šokiai sekė vienas po kito. Kai prasidėjo paskutinė figūra, Bentlis nervingai krūptelėjo, nes pagrindinis šokėjas ėmė mojuoti virš galvos vėzdu. Šokio sūkuryje jis artėjo prie Bentlio – vis arčiau ir arčiau. |
| 950 |
Jau jis už kelių pėdų, o stikliukų prismaigstytas vėzdas akinte akina. Kaimiečiai spoksojo į jį lyg užburti. Bentlis užsimerkė, tikėdamasis, kad jėgos laukas bematant nugrims į tamsą. Tačiau šokėjas pagaliau atsitraukė, ir šokis baigėsi šūkaujant patenkintiems kaimiečiams. |
| 951 |
Daug kuo jis keistas, – ir jį gaubia lyg ir koks blogis. Ir vis dėlto jo geros valios nenuneigsi. Niekas neabejoja, kad iš esmės jis doras ir kilnus. Šitaip įšventindami, mes apvalome jį nuo piktosios dvasios ir priimame į savo tarpą. Kapų tyloje Guasklis priėjo prie Bentlio. |
| 952 |
Netrukus pasidarė aišku, kad padėtis be išeities. Keletą minučių Bentlis išbūdavo apsauginiame lauke, paskui jį išjungdavo. Telšiečiai, matydami, kad jis nenukentėjęs, vėl imdavo jį pulti, ir apsauga vėl staiga pradėdavo veikti. Bentlis norėjo nueiti prie žvaigždėlaivio. |
| 953 |
Šitaip vėžlindamas, mylią eisi mėnesį, o gal ir du, tad neverta nė bandyti. Jis palauks. Po kiek laiko puolėjai supras, kad negali jam pakenkti, ir dvi rasės pagaliau suras bendrą kalbą. Jis stengėsi atpalaiduoti raumenis lauko viduje, bet pasirodė, kad šis sumanymas tuščias. |
| 954 |
Bentlis net krūptelėjo, prisiminęs, kad naktį pro apsauginį lauką nepateko oro. Suprantama, juk jis nelaidus. Jei nesigriebsi kokių priemonių, gali ir uždusti, Bentlis žinojo, kad ir stipriausia tvirtovė ilgai neištve ria, jeigu jos gynėjai badauja ar slopsta. Jis karštai ėmė svarstyti. |
| 955 |
Juk anksčiau ar vėliau jie pavargs. O jeigu ne? Jis kentėjo, kiek galėdamas, kol oras visai nebetiko kvėpuoti, o paskui išjungė lauką. Telšiečiai susėdo ant žemės aplink ateivį. Degė laužai, ant kurių jie taisė valgį. Rinekas vangiai mestelėjo į jį ietį, ir laukas jau kelintą kartą įsijungė. |
| 956 |
Ketina numarinti mane badu. Jis pabandė susikaupti tamsoje, bet kamarėlės sienos tarytum gniaužė jį. Jam prasidėjo klaustrofobija: juk oras, kuriuo jis kvėpavo, vėl darėsi tvankus. Kiek pagalvojęs, jis išjungė lauką. Telšiečiai žvelgė į jį šaltai. Vienas iš jų griebėsi ieties. |
| 957 |
Bet kas paskui? Net jeigu jis išeis iš savo tvirtovės, vis tiek iki laivo dar mylia. Jį, beginklį, nudobs pati pirmoji ietis. Juk čiabuviai iškilmingai prisiekė jį nužudyti, nes jis buvo neginčijamai apskelbtas piktąja dvasia. Reikia bėgti, tatai vienintelis šansas išsigelbėti. |
| 958 |
Telšiečiai atsargiai stūmė laužus arčiau priešo, mažindami to rato spindulį. Bentliui visos blusos numirė. Kai tik laužai pakankamai priartės, "Protektas" įsijungs ir liks įsijungęs. Jam jau nepavyks išjungti lauko paspaudžiant mygtuką – pirmenybę turės tolydinio pavojaus signalas. |
| 959 |
Kol čiabuviai kursto ugnį, Bentlis bus uždarytas jėgos lauke kaip spąstuose. O turint galvoje, kaip žiūri primityvūs žmonės į velnius, visai galimas daiktas, kad jie nepatingės deginti laužų šimtą, o gal ir du šimtus metų. Bentlis metė peilį, čiupo plastmasinį diržą žnyplėmis ir. |
| 960 |
Paskui vėl nugrimzdo į apsauginį lauką. Bentliui sukosi galva, iš nuovargio jis alpo ir spazmiš– kai gaudė burna dvokiantį orą. Vargais negalais jis suėmė save nagan. Dabar ne metas pasiduoti. Kitaip galas. Jis surado mygtuką, paspaudė jį. Dabar laužai buvo jau visai arti. |
| 961 |
Jį bloškė tiesiog į laužą. Tačiau jis iššoko iš liepsnos neapdegęs. Kaimiečiai sušuko. Bentlis pasileido bėgti, bebėgdamas pametė lingvasceną, krepšį su instrumentais, raciją, mais– to koncentratus ir gertuvę. Kartą jis atsigęžė ir pamatė, kad telšiečiai jį vejasi. Tačiau Bentlis bėgo kaip bėgęs. |
| 962 |
Pailsusi širdis, rodos, ims ir sudraskys krūtinę, o plaučiai subliukš ir nebeįkvėps oro. Bet laivas buvo jau visai arti, lyg draugiškas milžinas stūksojo plynoje lygumoje. Jis tikrai suspės. Dar kokius dvidešimt metrų... Priekyje šmėstelėjo kažkoks žalias daiktas. Tai buvo mobakiukas žaliu kailiu. |
| 963 |
Laivas atgabeno grąžtų su deimantiniais antgaliais – juos buvau užsakęs daugiau kaip prieš metus. Man magėjo pareikšti savo teises į tuos grąžtus, kol dar niekas jų nebuvo pagrobęs. Aš visai nenoriu pasakyti, kad juos galėjo kas nors pavogti; visi mes čia, Marse, džentelmenai ir mokslininkai. |
| 964 |
Tačiau ir menkniekio čia lengvai negausi, o visi džentelmenai mokslininkai įsigyja reikalingus įrengimus tradiciniu būdu: kas pirmesnis – tas gudresnis. Vos tik spėjau susikrauti grąžtus į džipą, atvažiavo Karsonas iš Kalnų grupės, mojuodamas nepaprastai skubiu, tiesiog avariniu orderiu. |
| 965 |
Jis nudūmė savo skuteriu per raudonuosius Marso smiltynus, kurie taip gražiai išeina spalvotose fotografijose ir taip begėdiškai užkemša variklius. Aš priėjau prie Žemės laivo: manęs visai nejaudino kosmolekiai, tik norėjosi pažvelgti į kažką, kas dar nebuvo nusibodę. Ir štai išvydau zuikį. |
| 966 |
Jis buvo gerų šešių pėdų ūgio, o liesa mėsa ant kaulų kažin ar būtų svėrusi šimtą svarų. Sveikame Marso klimate jo nosis jau spėjo ryškiai parausti. Zuikis turėjo dideles, pažiūrėti nedailias rankas ir dideles pėdas. Gaivinančioje Marso atmosferoje jis gaudė burna orą kaip iš vandens išmesta žuvis. |
| 967 |
Paskui mudu rimtai pasišnekėsime. Einant į kajutkompaniją, aš laikiau jį už rankos: jis taip spoksojo į viską aplinkui, kad neišvengiamai būtų už ko nors užkliuvęs ir tą "ką nors" sulaužęs. Kajutkompa– nijoje aš padidinau oro slėgimą ir sušildžiau zuikiui kiaulienos su pupomis. |
| 968 |
Tiesiog sunku patikėti, kad aš tikrai čia. Taip sako visi zuikiai – tie, kurie gyvi atskrenda. Kasmet mėgina maždaug dešimt žmonių, tačiau tik vienas kitas sugeba išlikti gyvas. Jie juk neregėti idiotai. Nors saugumo tarnyba smarkiai tikrina, zuikiai nežinia kaip prasmunka į krovininį laivą. |
| 969 |
Galvoti, kaip visi, ir daryti, kaip visi, kitaip atsidursi belangėje. Aš linktelėjau. Dabar, pirmąkart žmonijos istorijoje, Žemėje visai ramu. Taika visame pasaulyje, bendra pasaulinė vyriausybė, pasaulis klestėte klesti. Valdžios organai stengiasi, kad viskas išliktų kaip buvę. |
| 970 |
Maniau, gal tiksiu kokiu nors pasiuntiniu. Be to, aš esu mokęsis dailidės amato, ir prie vandentiekio galėčiau dirbti, ir... Jau tikriausiai čia atsiras kokio darbelio ir man. Įpyliau Franklinui antrą puodelį kavos, ir jis pažvelgė į mane didžiulėmis, maldaujančiomis akimis. |
| 971 |
Zuikiai niekada to nežino. Jiems pasakoti turiu aš. Taigi aš papasakojau Franklinui, kad visus dailidžių, šaltkalvių, vandentiekininkų darbus, pasiuntinių ir virėjų pareigas, o taip pat ruošą, taisymą ir remontą atlieka laisvalaikiu patys mokslininkai. Kad ir ne per geriausiai, bet atlieka. |
| 972 |
Nė vieno nebuvo galima atleisti nuo darbo ilgesniam laikui, kad viską kaip reikiant sutvarkytų. Per kelias valandas Franklinas nuveikė daugiau, negu mes visi per kelis mėnesius. Jis tikrai buvo nagingas dailidė ir taip dirbo, lyg visos pragaro furijos būtų lipusios jam ant kulnų. |
| 973 |
Tu žinai, jog kasmet į kiekvieną laisvą vietą Marso statyboje paduodama beveik dešimt tūkstančių pareiškimų. Mes nepriimame specialistų, net geresnių, negu mes patys. Jaunuoliai ištisais metais mokosi universitetuose, kad galėtų užimti čia tam tikrą tarnybą, o paskui paaiškės, kad vieta jau užimta. |
| 974 |
Neatsakiau jam. Tylėdamas priėjau prie džipo ir, nuspaudęs iki galo akseleratorių, nudūmiau į spektrografinę laboratoriją. Mano skrandis nebekilo ir nebesileido, Jis sukosi kaip vilkutis. Žmogus negali išlikti gyvas po tokio reiso. Tam jis neturi jokių šansų. Nė vieno šanso prieš dešimt milijardų. |
| 975 |
Aš stovėjau ir kvailai mirksėjau. Paskui vienas kalnų inžinierius parodė į viršų. Kokių trijų šimtų pėdų aukštyje skriejo Franklinas. Po akimirkos jis vėl stovėjo greta manęs. Jis atrodė sužvarbęs, o nosies galiukas buvo paraudęs nuo šalčio. Panašu j mirksnio šuolį erdvėje. |
| 976 |
Jam gimstant, vos girdimai skambtelėjo džiaugsmo varpeliai. Dusliai aidint būgnui, jaunasis Nastoičas išdrįso eiti į mokyklą. Baigė su pagyrimu ir įstojo į koledžą, į privilegijuotą penkių šimtų moksleivių grupę, kur šiek tiek galėjai tikėtis, kad bus atsižvelgta į tavo individualybę. |
| 977 |
Jis buvo aukštas, liesas, jautrios širdies, darbštus vaikinas su akiniais, kuriam (priežastis sunku išanalizuoti) gydytojai seniai nustatė diagnozę "linkęs į nelaimingus atsitikimus". Kad ir kokios būtų priežastys, fakto nepaneigsi. Nastoičas buvo iš tų vargšų, kuriems gyvenimas velniškai sunkus. |
| 978 |
Daugumas žmonių slenka gyvenimo džiunglėmis lengvai kaip sėlinanti pantera. Bet Nastoičo tose džiunglėse visur tykojo žabangai, kilpos ir spąstai, nuodingieji grybai ir nuožmūs plėšrūnai, netikėtai atsiverdavo bedugnės ir išsiliedavo neįveikiamos upės. Saugus niekur nenukeliausi. |
| 979 |
Jis atkakliai dirbo, stengėsi nugalėti piktąjį savo likimą, polinkį į nelaimes ir, nieko nepaisydamas, troško išlikti optimistas. Tačiau piktasis likimas pakišo jam koją. Taurūs akordai pavirto neaiškiu murmesiu, ir Nastoičo gyvenimo simfonija nusmuko iki komiškos operos lygio. |
| 980 |
Trisdešimt ketverių metų amžiaus, po trijų dienų išlėkęs iš darbo, kurio ieškojo du mėnesius, Nastoičas atsisveikino su viltimis. Tą nesėkmę jis laikė baigiamuoju, komišku, disonuojančiu varinių lėkščių dūžiu– paskutiniu pagarbos pareiškimu tam, kuris geriau būtų visai neatėjęs į pasaulį. |
| 981 |
Rūškana mina atsiėmęs savo niekingus skatikus, Nastoičas paskutinį kartą baukščiai paspaudė ranką buvusiam viršininkui ir ėmė leistis liftu į vestibiulį. Jo galvon jau smelkėsi mintys apie savižudybę: vaidenosi sunkvežimio ratai, dujų čiaupai, daugiaaukščiai namai ir sraunios upės. |
| 982 |
Liftas pristatė jį į milžinišką marmurinį vestibiulį, kur budėjo uniformuoti polismenai ir ištisos minios laukė eilės išeiti miestan. Nastoičas atsistojo gale ir, kol prieis jam eilė, nerūpestingai stebėjo gyventojų tankumo matuoklį, kurio rodyklė virpčiojo beveik prie pat panikos ženklo. |
| 983 |
Ar jis pasiryš? Ar įstengs viską atlikti švariai ir greitai, neklysdamas ir nesigailėdamas? O gal sužlugs ir šis darbas ir jis, klykiantis iš skausmo, bus nutemptas į ligoninę kaip graudus reginys studentų praktikantų malonumui? Kol jisai galvojo, kažkas pakišo po durimis geltoną voką su telegrama. |
| 984 |
Deja, tąsyk turėjome atsakyti Jums neigiamai. Tačiau mes įsegėme į Jūsų asmens bylą visus anketinius duomenis, o neseniai papildėme juos naujausiomis žiniomis. Malonu pranešti, kad Jūs bent dabar galite gauti vietą, kuri, atrodo, visiškai atitinka Jūsų talentą ir kvalifikacijas. |
| 985 |
Net jei sakysime, kad jie žino, kas jis per vienas, ir informuoti apie nelemtą Nastoičo praeitį, – tai kam jiems prireikė jo? Ką gi jis sugeba, ko nepadarytų kur kas geriau bet kuris vyras, moteris arba vaikas? Nastoičas įsibruko telegramą į kišenę ir padėjo į vietą peiliuką. |
| 986 |
Pirmųjų atradėjų nuopelnams niekas neprilygs. Tie žmonės tik per savo atkaklumą ir valios jėgą išliko gyvi visokiose planetose, kur bent kiek buvo įmanoma gyventi. Planetos reikalavo iš jų visų dvasinių ir fizinių jėgų, ir, atlikdami savo pareigą, tie žmonės darė stebuklus. |
| 987 |
Bet gyventojų skaičius smarkiai augo, ir netrukus prisigrūdo ir tos žemės. Didžiųjų miestų gyventojų tarpe kilo panika, prasidėjo Šeštadienių riaušės. O žengiant į priekį heriatrijai ir toliau sparčiai mažėjant vaikų mirtingumui, žmonių nuolat daugėjo. Gaskelas pasitrynė kaktą. |
| 988 |
Mums reikalingos planetos, kurios, ne taip, kaip Marsas ir Venera, kuo greičiausiai galėtų pačios apsirūpinti. Vietovių, kur perkeltume milijonus žmonių, kol mokslininkai ir politiniai veikėjai padarys Žemėje tvarką. Mes turime kuo greičiausiai pradėti kolonizuoti naująsias planetas. |
| 989 |
Mes ėmėme ieškoti planetų, kur galėtų įsikurti ir išgyventi paprasti žmonės. Mūsų optimaliųjų pionierių nieku būdu nepavadinsi paprastais. Priešingai, jie vos nepagimdė naujos, aukštesnės rasės. Ir jie negalėjo spręsti, kiek vienokios ar kitokios sąlygos tinką paprastiems žmonėms. |
| 990 |
Mikrobai, pagrobiantys tūkstančius gyvybių, blogiausiu atveju suteikia jam keletą nemalonių valandų. Mūsų optimalusis pionierius lengvai išvengia pavojų, kurie gali koloniją atvesti ant pražūties slenksčio. Jis nemoka tokių dalykų matuoti įprastu mastu. Jie nė kiek jo nejaudina. |
| 991 |
Viskas toli gražu ne taip paprasta. Kolonija susideda iš tūkstančių, o dažniausiai iš milijonų žmonių su visiškai skirtingais gyvybingumo potencialais. Humanizmas ir teisėtumas reikalauja, kad jie turėtų šansą kovoje. O žmonėms reikia įdiegti pasitikėjimą dar prieš išsiskiriant su Zeme. |
| 992 |
Galų gale, jis ne toks pavojingas, kaip savižudybė, o apmokamas kur kas geriau. Jeigu jis taps nugalėtoju, bus jam gausiai atlyginta; o nesėkmė jam kainuos ne brangiau, negu ketino mokėti čia, Žemėje. Žemėje per trisdešimt ketverius metus jis ne per daugiausia pažengė į priekį. |
| 993 |
Tačiau Žemėje perdaug tanku žmonių, čia viešpatauja chaosas ir sąmyšis. Gal būt, polinkis į nelaimingus atsitikimus – ne įgimta yda, o nepakenčiamų sąlygų rezultatas. Tas darbas perkels Nastoičą į naują aplinką. Jis bus vienas, priklausys tik nuo paties savęs ir jaus atsakomybę tik prieš save patį. |
| 994 |
Vis dėlto jis jautėsi pasiekęs šiokių tokių laimėjimų, ir nuo to jo valia atitinkamai stiprėjo. Pagaliau stebimajame ekrane pasirodė planeta. Ji buvo pavadinta graikų alfabeto raide – Teta. Nastoičas su visais reikmenimis buvo išlaipintas žole ir mišku apaugusioje kalvoje netoli kalnagūbrio. |
| 995 |
Vanduo, miškas, vaisiai ir naudingosios iškasenos – viskas buvo pašonėje. Tokia vieta galėtų būti puiki teritorija kolonistams. Astrolakūnai palinkėjo jam sėkmės ir paliko vieną. Nastoičas palydėjo juos akimis, kol laivas dingo už debesų virtinės. Tada Nastoičas kibo į darbą. |
| 996 |
Roboto padedamas, Nastoičas ėmė statyti stepėje stovyklą, nenuleisdamas akių nuo horizonto ir laukdamas bėdos. Oro žvalgyba neaptiko svetimos kultūros žymių, bet juk niekada tikrai to neatspėsi. Tetos gyvūnų pasaulis liko mįslė. Nastoičas dirbo lėtai ir kruopščiai, o greta jo triūsė tylusis robotas. |
| 997 |
Nastoičas iš lėto atsigręžė ir, drebėdamas nuo šalčio blausiame priešaušryje, pabandė atspėti, iš kur sklinda garsas. Jis apžvalgė drėgną stepę, žalią pamiškę, uolas už miško. Nė gyvos dvasios. Bet štai patekėjo saulė, ir jos spinduliuose Nastoičas pamatė lyg ir kokį tamsų, žemai pakibusį debesį. |
| 998 |
Debesis greitai plaukė link stovyklos, nors vėjas pūtė į priešingą pusę. Robotas atnešė spinduliasvaidžius. Vieną pasiėmė pats Nastoičas, antrąjį paliko robotui ir įsakė nešaudyti be komandos. Robotas linktelėjo, ir, kai pasisuko į tekančią saulę, jo akys niūriai sublizgo. |
| 999 |
Nastoičas pastebėjo tvirtus nagus ir ilgus snapus, pilnus aštrių dantų. Paukščiai su tokiu pražūtingu puolimo ginklu, be abejonės, turėjo būti plėšrūs. Garsiai kleketuodamas, būrys apskriejo ratą virš ateivių. Ir štai iš visų pusių juos apniko paukščiai su išleistais nagais ir išskėstais sparnais. |
| 1000 |
Nastoičas liepė robotui šaudyti. Suglaudę nugaras, jie atmušinėjo paukščių ataką. Batalionai paukščių, šūvių pakirsti, kraujo ir plunksnų sūkuryje krito žemėn. Nastoičas ir robotas atkakliai laikė oro vilkų spaudimą ir netgi vertė juos trauktis. Bet staiga užsikirto Nastoičo spinduliasvaidis. |
| 1001 |
Spinduliasvaidis neturi užsikirsti. Iš inercijos Nastoičas dusliai tebespragsėjo gaiduku. Paskui metė šalin ginklą ir nuskubėjo prie palapinės su reikmenimis, palikęs robotą kovoti vieną. Jis surado du atsarginius spinduliasvaidžius ir, grįžęs į mūšį, pamatė, kad dabar sugedęs roboto ginklas. |
| 1002 |
Jis kūlė tirštai susibūrusius paukščius, ir iš jo sąnarių kapnojo tepamosios alyvos lašai. Robotas susverdėjo, vos neprarasdamas pusiausvyros, ir Nastoičas pastebėjo, kad kai kurie paukščiai išvengė smūgių ir, aptūpę roboto pečius, taikosi kapoti akis – fotoelementus ir kinestetinę anteną. |
| 1003 |
Pakėlęs aukštyn abu spinduliasvaidžius, Nastoičas įsisuko į paukščių pulką. Vienas spinduliasvaidis bematant užsikirto. Nastoičas toliau šlavė paukščius paskutiniuoju ginklu, maldaudamas likimą, kad nesibaigtų užtaisas. Pagaliau pulkas, išsigandęs padarytos žalos, klegėdamas ir krankdamas nuskrido. |
| 1004 |
Mes duodame kolonistams naujausią ginklą ir geriausius reikmenis, bet negalime pakeisti sugedusių arba nusidėvėjusių įrengimų. Kolonistams tenka naudotis šaudmenimis, kurių nepakeisi sulūžusiais ir sudilusiais mechanizmais, besibaigiančiais arba gendančiais maisto produktais. |
| 1005 |
Nastoičas suprato, kad Gaskelas šiek tiek išsisukinėja, atsisako smulkiau paaiškinti. Jie nutraukė pokalbį, ir Nastoičas grįžo į savo stovyklą, kurioje viešpatavo didžiausias chaosas. Jis su robotu perkėlė stovyklą į mišką, norėdami pasislėpti, kad vėl neužpultų paukščiai. |
| 1006 |
Iš naujo tvarkydamas visą ūkį, Nastoičas pastebėjo, kad didžiuma virvių apdilusios, elektros prietaisai vienas po kito perdega, o palapinių brezentas apipelijęs. Jis rūpestingai viską sutvarkė, nors apsidraskė pirštų krumplius ir kruvinai prisi– trynė delnus. Vėliau sugedo generatorius. |
| 1007 |
Galų gale Nastoičas atsitiktinai nustatė, kad čia visai kito modelio instrukcija. Dabar jis įsiuto ir paspyrė generatorių, vos nesusilaužydamas dešiniosios kojos mažojo piršto. Paskui susitvardė, dar keturias dienas aiškinosi, kuo skiriasi jo generatorius nuo aprašytojo modelio, ir pagaliau sutaisė. |
| 1008 |
Per jų antskrydžius Nastoičas prarado dvejus akinius ir smarkiai susižalojo sprandą. Kruopščiai darbuodamasis, jis nunėrė tinklus ir, padedamas roboto, ištempė juos tarp šakų viršum stovyklos. Dabar paukščiai nieko nebegalėjo padaryti. Pagaliau Nastoičui atsirado laiko patikrinti maisto atsargas. |
| 1009 |
Jei tučtuojau ko nors nesugalvosi, žiemai neužteks maisto. Nastoičas padarė seriją bandymų su vietiniais vaisiais, javais, daržovėmis ir uogomis. Tarp jų buvo kelios valgomos ir maistingos atmainos. Nastoičas paragavo jų, ir tuoj pat jį išbėrė margais alerginiais spuogeliais. |
| 1010 |
Nastoičas turėjo daryti bandymus pats ant savęs, po to vieną rūšį uogų ir dvi rūšis daržovių jis pašalino iš ra– ciojio kaip alergenus. Tačiau vaisiai buvo labai geri, o čia augantys javai duodavo puikiausių grūdų. Nastoičas pririnko sėklų ir vėlyvą Tetos pavasarį pavedė robotui arti ir sėti. |
| 1011 |
Apžvelgęs savo laukus, Nastoičas pamatė, kad robotas yra pasėjęs sėklą giliau, negu reikalauja programa. Su tuo derliumi teko atsisveikinti, ir kitą kartą Nastoičas apsėjo laukus pats. Jis susirentė medinę trobelę ir pakeitė pūvančias palapines daržinėmis. Pamažu ruošėsi ateinančiai žiemai. |
| 1012 |
Ir taip pat pamažu ėmė įtarti, kad robotas nusidėvi. Didelė juoda universalinė mašina, kaip ir anksčiau, įvykdydavo kas pavesta. Tačiau roboto judesiai darėsi vis konvulsyvesni, jis negalėjo apskaičiuoti savo jėgų. Sunkūs indai skildavo jo letenose, o žemės ūkio padargai lūždavo. |
| 1013 |
Nastoičas užprogramavo jį ravėti laukams, bet, kol roboto pirštai rovė piktžoles, jo plačios plokščios kojos mindžiojo javų želmenis. Ėmęs skaldyti malkas, robotas dažniausiai sulaužydavo kirvakotį. Kai robotas įžengdavo į trobelę, ji sudrebėdavo, o durys nuolatos nu– sprūsdavo nuo vyrių. |
| 1014 |
Nastoičą stebino ir jaudino staigi roboto degradacija. Jo pataisyti jokiu būdu neįmanoma: robotą saugojo gamyklos plomba, jį remontuoti galėjo tik gamyklos technikai, turinys specialių įrankių, atsarginių dalių ir tokius dalykus išmaną. Nastoičui daugiau nieko neliko, tik atsisakyti roboto paslaugų. |
| 1015 |
Bet tada jis liktų visiškai vienas. Jis programavo vis paprastesnes ir paprastesnes užduotis, sau pasilikdamas vis daugiau ir daugiau darbų. Ir vis tiek robotas dėvėjosi. Vieną gražų vakarą, kai Nastoičas pietavo, robotas palinko ties virykla ir apvertė puodą su verdančiais ryžiais. |
| 1016 |
Pasitelkęs ką tik atsiskleidusius savo gyvybingumo talentus, Nastoičas atšoko į šalį, ir verdanti masė išsiliejo jam ne ant veido, bet ant kairiojo peties. To jau buvo per daug. Robotas darėsi pavojingas. Apsi– tvarstęs nuplikytą veidą, Nastoičas nusprendė išjungti robotą ir vienas kovoti dėl būvio. |
| 1017 |
Tvirtu balsu jisai sukomandavo – gulti. Robotas tik pažvelgė į jį ir nerimastingai ėmė blaškytis po trobelę, neklausydamas vienos iš pagrindinių komandų. Nastoičas pakartotinai įsakė. Robotas papurtė galvą ir ėmė versti prie krosnies pliauskas. Kažkas sugedo. Teks išjungti robotą rankomis. |
| 1018 |
Robotas vis traukėsi, kol atsišliejo į sieną. Nastoičas svyravo, nesuprasdamas, kas gi darosi robotui. Mašina negalėjo pasipriešinti įsakymui. Į visus robotus visada įmontuojamas sugebėjimas pasiaukoti. Nastoičas priėjo prie roboto, kupinas pasiryžimo žūt būt jį išjungti. |
| 1019 |
Nastoičas pargriuvo ant grindų, o robotas, išdidžiai stovėdamas ties parblokštu priešu, ėmė žaibuoti raudonomis akimis ir judinti geležinius pirštus. Nastoičas užsimerkė, tikėdamasis, kad robotas jį pribaigs. Tačiau mašina apsigręžė ir, išlaužusi duris, išėjo iš trobelės. |
| 1020 |
Pasinaudodamas sanitariniu paketu, Nastoičas apsitvars– tė sužeistą šoną. Robotas sutvarkė malkas ir grįžo sužinoti, kokių dar bus nurodymų. Virpančiu balsu Nastoičas pasiuntė jį į tolimą upelį vandens. Robotas išėjo, nebė– parodęs jokio agresyvumo. Nastoičas nukiūtino prie racijos. |
| 1021 |
Daugumas mūsų minimaliai gyvybingų pionierių keičiasi. Susidūrę su nauja aplinka ir iš naujo pradėję gyvenimą, jie parodo tokios savitvardos, kokios anksčiau nė nesapnavo. Bet tatai visai ne ta kokybė, kurios mes tikimės, ir mums tenka kažkaip kompensuoti tokias permainas. |
| 1022 |
Jis reaguoja į jūsų elgesį, Nastoičai. Kol jūs neiškrypstate iš bendro silpnumo diapazono, kuris jums nustatytas, robotas kiek išgalėdamas padeda jums. Kada gi jūs taisotės, darotės labiau įgudęs ir gyvybingas, mažiau patiriate nelaimingų atsitikimų, – robotas pradeda kur kas blogiau elgtis. |
| 1023 |
Negaudamas užduočių, robotas pats išsigalvodavo darbo, imdavo siautėti ir nusiaubdavo Nastoičo laukus ir sandėlius. Norėdamas, apsisaugoti, Nastoičas pavedė robotui patį nekalčiausią darbą, kokį tik galėjo sumanyti. Jis liepė mašinai iškasti šulinį, turėdamas vilties, kad ji žus dugne. |
| 1024 |
Dabar jam atrodė, kad robotas – tai įsikūnijusi kita, tamsi jo paties sielos pusė, tikras nevykėlis, žioplys Nastoičas. Kai jis matydavo, kaip siautėja robotas, jam vaidendavosi, tarytum jis stebi biaurią savo paties dalį, lyg čia būtų iš metalo nuliedinta gyva patologija. |
| 1025 |
Tačiau robotas vis aiškiau savinosi naikinamąsias Nastoičo prigimties puses, tiktai atsijusias nuo jas formuojančių gyvenimo reiškinių ir pavirtusias absurdu. Nastoičas darbavosi, o jam iš paskos salino jo neurozė– naikinamoji jėga, turinti savisaugos instinktą, kaip visos neurozės. |
| 1026 |
O rytą, atsibudęs gyvas ir sveikas, Nastoičas galvodavo, kaip čia atsikračius savo klumpančios, nerangios pražūtingos neurozės. Tačiau padėtis vis buvo tokia pat, ir dar ją apsunkino nauja aplinkybė. Kelias dienas lijo kaip iš kibiro. Kai dangus išsiblaivė, Nastoičas išėjo į laukus. |
| 1027 |
Staiga drėgnoje žemėje Nastoičui po kojomis atsivėrė plyšys. Jis plėtėsi, ir visas tarpas, kur stovėjo Nastoičas, įdubo. Nastoičas iššoko ant šlaito, ir robotas užvilko jį į viršų, vos neišsukdamas jam rankos. Apžiūrėjęs įdubusį lauko tarpą, Nastoičas pamatė, kad po juo prakastas tunelis. |
| 1028 |
Dar galėjai pastebėti žemės darbų žymes. Iš vienos pusės tunelis buvo užgriuvęs, bet kitas jo galas ėjo gilyn po žeme. Nastoičas grįžo namo pasiimti spinduliasvaidžio ir žibintuvėlio. Jis nusileido šlaitu, pašvietė į tunelį ir išvydo gauruotą būtybę, kuri skubiai pasislėpė už posūkio. |
| 1029 |
Ji buvo panaši į didžiulį kurmį. Štai pagaliau Nastoičas aptiko Tetoje kitokių gyvybės formų. Sekančias kelias dienas jis atsargiai tyrinėjo tunelius ir porą–trejetą kartų prabėgomis matė pilkus, į kurmius panašius šešėlius, kurie tučtuojau dingdavo požeminių koridorių labirinte. |
| 1030 |
Kai kitą dieną jis grįžo į tą pačią vietą, vaisių nebebuvo. Vietoj jų gulėjo du švino luitai. Ištisą savaitę buvo keičiamasi dovanomis. Vieną kartą, kai Nastoičas nešė vaisių ir uogų, tunelyje pasirodė didžiulis kurmis, kuris iš lėto ir aiškiai nerimaudamas traukė pasitikti žmogaus. |
| 1031 |
Jis laukė. Kurmis lėtai slinko dviem kojom, raukydamas nosį ir prispaudęs raukšlėtas letenėles prie krūtinės. Sustojęs jis pažvelgė į Nastoičą išverstomis akimis. Po to pasilenkė ir išbraižė tunelio dugne kažkokį ženklą. Nastoičas visai neišmanė, ką reiškia tasai ženklas. |
| 1032 |
Pamažu žmogus ir kurmiai ėmė suprasti vieni kitus, džiaugtis draugyste; jie susibičiuliavo. Nastoičas sužinojo, kaip kurmiai leidžia dienas, kaip bodisi šviesos, kaip keliauja požeminiais urvais, kaip trokšta žinių ir mokslo. Savo ruožtu jis ką galėdamas papasakojo kurmiams apie Zrnogų. |
| 1033 |
Kurmių tautelė nepritarė Nastoičo nuomonei. Mūsų didvyris labai atsiprašinėjo už sunkią, griozdišką, neišauklėtą mašiną, papasakojo, kaip ištikimai mašinos tarnauja Žmogui ir kaip palengvina jam gyvenimą. Tačiau kurmių tautelė galvojo kaip galvojusi ir atkakliai vengė baisiojo roboto. |
| 1034 |
Vis dėlto po ilgų derybų Nastoičas sudarė su kurmių tautele bendradarbiavimo paktą. Už šviežius vaisius ir uogas, kuriuos kurmiai labai mėgo, bet retai gaudavo, jie įsipareigojo būsimuosius kolonistus aprūpinti metalų rūda, o taip pat ieškoti jiems vandens ir naftos šaltinių. |
| 1035 |
Tuoj pat robotas atsistojo ir mėgino pakelti auką, bet buvo per vėlu. Jis sulaužė nelaimingajam stuburą. Kitų kurmių neliko nė padujų–jie dingo ir išsinešė žuvusį. O Nastoičas su robotu liko tunelyje vieni du tarp gausybės vaisių. Tą naktį Nastoičas ilgai ir atkakliai galvojo. |
| 1036 |
Minimaliai gyvybingų pionierių kontaktus su kitų planetų gyventojais dažniausiai lydi tam tikros abejonės, nepasitikėjimas, nesusiklau– symas ir netgi mirties atvejai. Tuo tarpu jam bendrauti su kurmių tautele sekėsi kaip iš pypkės – pernelyg sklandžiai minimaliems gabumams. |
| 1037 |
Tatai neįmanoma, kol tuneliuose klupinėja robotas. Nastoičas padarė išvadą, kad robotas turi būti sunaikintas. Jis nusprendė pasinaudoti savo naujosiomis, taip sunkiai įgytomis savybėmis ir galutinai atsikratyti pražūtingos neurozės, neatsitraukiančios nuo jo nė per žingsnį. |
| 1038 |
Kurmiai sutiko jam padėti, nes ir tos ramios būtybės šiek tiek nusimanė, kas yra atpildas. Jie pasiūlė kelias idėjas, nuostabiai panašias į žmonių, kadangi kurmiai irgi mokėjo kariauti. Jie paaiškino Nastoičui, ką reikia padaryti, ir tasai žadėjo pamėginti. Po savaitės kurmiai buvo viską paruošę. |
| 1039 |
Nastoičas ir robotas įsigavo toli į požeminius koridorius, pasišviesdami žibintuvėliais migloje. Roboto akys-fotoelementai žybsėjo raudona ugnimi, o jis pats rūsčiai žirgliojo Nastoičui už nugaros. Įžengė į požeminį urvą. Kažkas vos girdimai švilptelėjo, ir Nastoičas šoko į šalį. |
| 1040 |
Tada iš viršaus, iš patamsių, nusileido virvės, kurios apraizgė roboto galvą ir pečius. Jis stengėsi sutraukyti tvirtą pluoštą, bet jį raizgė vis naujos ir naujos virvės, kurios švilpdamos krito lyg žaibai nuo lubų. Blykčiodamas fotoelementais, robotas stengėsi išlaisvinti rankas. |
| 1041 |
Iš koridorių rinkosi dešimtys kurmių. Aplink robotą ėmė rangytis naujos virvės, o jis vis ręžėsi, norėdamas sutraukyti pančius, ir iš jo sąnarių sunkėsi alyva. Kelias minutes urve tik ir girdėjai, kaip švilpia krisdamos virvės, girgžda roboto sąnariai ir sausai trata drykstantys plaušai. |
| 1042 |
Nastoičas grįžo į urvą ir prisidėjo prie mūšio. Puolėjai vis tvirčiau ir tvirčiau rišo robotą, kol pagaliau galutinai jį paralyžavo ir jis jau nebegalėjo rasti atramos taško. O virvės vis švilpė ore, ir robotas galų gale pargriuvo – milžiniškas virvių kokonas, iš kurio kyšojo tik pėdos ir galva. |
| 1043 |
Tada kurmiai iš džiaugsmo ėmė spiegti ir pabandė nuo žemių atbukusiais nagais išdraskyti robotui akis. Tačiau jas užvožė plieniniai vokai. Kurmiai pasitenkino priber– dami smėlio į sąnarius, o paskui Nastoičas išstumdė tetie– čius į šalis ir pamėgino išlydyti robotą paskutiniuoju spinduliasvaidžiu. |
| 1044 |
Dar metalui neįkaitus, spinduliasvaidis sugedo. Sąmokslininkai surišo robotui kojas ir nuvilko koridoriumi, kuris baigėsi gilia kiauryme. Jį ten įmetė, pasiklausė, kaip jis bilda granitine prarajos siena, o kai jis atsimušė į dugną, visi pratrūko džiaugsmingais šūksmais. |
| 1045 |
Jis grįžo į trobelę ir dvi paras išgulėjo lovoje, visą laiką save įtikinėdamas, kad ne žmogų jis nužudė ir netgi ne mąstančią būtybę, o tik sunaikino pavojingą mašiną. Tačiau jis negalėjo pamiršti nebyliojo palydovo, kuris padėjo jam grumtis su paukščiais, sėjo laukus ir skaldė malkas. |
| 1046 |
Teisybė, robotas buvo nerangus ir viską gadino, bet nerangus kaip pats Nastoičas, tad kas jau kas, o Nastoičas gali tai suprasti ir atleisti. Kurį laiką jis jautėsi taip, lyg būtų išnykusi jo sielos dalis. Vakarais jį lankydavo kurmiai ir guosdavo, be to, reikėjo dirbti laukuose ir sandėliuose. |
| 1047 |
Nastoičas griebėsi darbo. Kai tik dingo robotas, jam vėl pabudo senasis polinkis į nelaimingus atsitikimus. Nastoičas įveikė jį, vėl pasikliaudamas savimi. Iki pirmojo sniego derlius buvo nuimtas ir produktai užkonservuoti. Greit baigsis metai, kuriuos Nastoičas turi išbūti Tetoje. |
| 1048 |
Štai jau keli mėnesiai, kai robotas atskirtas nuo jūsų. Jei jis dar funkcionuoja, tai jame yra susikaupusi negandų atsarga. Visas naikinimo geismas, kurį jam pavyko sukaupti per mėnesį, turi išsiveržti, ir tik tada robotas galės vėl normaliai veikti. Ar mane supratote? Nastoičas nervingai kostelėjo. |
| 1049 |
Jis greitai surado dugne tą vietą, kur krista roboto. Ten, tarp dviejų akmenų, styrojo visa roboto ranka, ištraukta iš peties sąnąrio. Kiek tolėliau jis aptiko sutrupėjusios akies-fotoelemento šukes ir tuščią sutraukytų, išdraikytų virvių kokoną. Paties roboto niekur nebuvo. |
| 1050 |
Dvylika dienų prabėgo ramiai. Tryliktosios vakare išsigandęs kurmis atnešė Nastoičui žinią. Tuneliuose vėl pasirodęs robotas; jis žygiuojąs tamsiais požeminiais urvais, blykčiodamas vienintele išlikusia akimi, ir kuo tiksliausiai sėlinąs labirintu į pagrindinį koridorių. |
| 1051 |
Tikėdamiesi, kad jis pasirodys, tetiečiai sutikę jį virvėmis, bet robotas jau buvęs pasimokęs iš praeities. Jis išvengęs tyliai krintančių kilpų ir puolęs kurmius, šešetą užmušęs, o kitus privertęs trauktis. Išklausęs naujienų, Nastoičas linktelėjo, atleido kurmį ir vėl ėmėsi darbo. |
| 1052 |
Gynybos liniją tuneliuose jis jau buvo įrengęs. Dabar gi išsidėliojo priešais save ant stalo keturis sugedusius spinduliasvaidžius, išardytus iki paskutinio sraigtelio. Dirbdamas be žinynų ir pagalbinių priemonių, jis mėgino iš keturių detalių komplektų sumontuoti vieną veikiantį ginklą. |
| 1053 |
Jis neturėjo kairiosios rankos ir dešiniosios akies, bet remontavimosi mazgas buvo užgydęs sužalotas vietas. Dabar robotas buvo blausiai juodas, o ant jo krūtinės ir šonų – nusidriekę rūdžių ruoželiai. Nastoičas pažvelgė į bemaž sumontuotą spinduliasvai– dį ir ėmė derinti paskutiniąsias detales. |
| 1054 |
Robotas stabtelėjo, apsigręžė, pasiėmė kirvį ir kiek. pasvyravęs išėjo iš kambario. Nastoičas baigė montuoti ir jau užsukinėjo dangtelį. Robotas nusviedė kirvį ir, kamuojamas prieštaringų komandų, vėl apsigręžė. Nastoičas tikėjosi, kad dėl konflikto kurioje nors schemoje išsilydys saugiklis. |
| 1055 |
Nastoičas nukreipė į priešą spinduliasvaidį ir paspaudė gaiduką. Koncentruota energija sulaikė robotą pusiaukelėje. Metalinė oda kaip mat įkaito raudonai. Tada spinduliasvaidis vėl sugedo. Nastoičas nusikeikė, užsimojo sunkiu ginklu ir trenkė juo į vienintelę roboto akį, bet nepataikė. |
| 1056 |
Apsvaigintas robotas ieškojo žmogaus apgraibomis. Nastoičas išvengė jo rankos ir, išbėgęs iš trobelės, puolė prie juodos tunelio angos. Pro ją lįsdamas, jis žvilgtelėjo atgal ir pamatė, kad robotas tebesi veja. Nastoičas nuėjo tuneliu kelis šimtus metrų, įjungė žibintuvėlį ir ėmė laukti roboto. |
| 1057 |
Vos tiktai įsitikinęs, kad robotas nesunaikintas, Nastoičas rūpestingai apgalvojo, ką reikės daryti. Pirmiausia, žinoma, jam šovė į galvą pasislėpti. Bet robotas, kuris gali be paliovos judėti, lengvai jį pavys. Be tikslo klaidžioti tunelių labirintu irgi nei šis, nei tas. |
| 1058 |
Tuo jis neabejojo. Tačiau, netgi save guosdamas, Nastoičas drebėjo pagalvojęs apie begalę nelaimių, kurias sukaupė jam robotas: apie lūžusias rankas, nesugyjančias ištisus mėnesius, įskilusius šonkaulius, išnarintas kulkšnis, apie įsikirtimus, įsipiovimus, įkandimus, infekcines ir chroniškas ligas. |
| 1059 |
Robotas būtinai turi įkliūti į spąstus! Netrukus pasigirdo trankūs roboto žingsniai, o paskui atsirado ir jis pats. Išvydęs Nastoičą, robotas nuskubėjo prie jo. Nastoičas pasileido tuneliu greitai lyg sprinteris, vėliau pasuko į siauresnį praėjimą. Robotas pamažu trumpino juos skiriančią distanciją. |
| 1060 |
Pribėgęs prie charakteringos uolienų atodangos, Nastoičas atsigręžęs nustatė iš akies, kiek toli nuo jo robotas, ir truktelėjo tarp uolų. paslėptą virvę. Tunelio viršus įgriuvo, užversdamas robotą tonomis žemės ir akmenų. Būtų robotas žengęs dar žingsnį pirmyn – ir būtų buvęs palaidotas. |
| 1061 |
Tačiau kaip mat įvertinęs situaciją, jis lyg nutvilkytas šūstelėjo atgal. Jį apnešė žeme, smulkūs akmenėliai ėmė barbenti į galvą ir pečius. Bet didžioji uolienų masė jo nekliudė. Kai nukrito paskutinė smiltelė, robotas persirito per ką tik atsiradusią kalvą ir vijosi toliau. |
| 1062 |
Nastoičas buvo visai nusikamavęs. Nesėkmė su spąstais pribloškė jį. Tačiau, priminė jis sau, priešakyje yra dar didesnės pinklės. Antrieji spąstai tikrai pribaigs nepakenčiamąją mašiną. Jie bėgo vingiuotu tuneliu, kur kelią tenušviesdavo retkarčiais tvykstelėjantis Nastoičo žibintuvėlis. |
| 1063 |
Nastoičas išbėgo į tiesų tarpą ir pasileido dar greičiau. Jis perbėgo žemės sklypelį, kuris niekuo nesiskyrė nuo bet kurio kito. Bet vos tik tenai užtrinkėjo robotas, žemė prasivėrė. Nastoičas buvo viską kruopščiai apskaičiavęs. Spąstai, kurie atlaiko jo svorį, tuoj pat sugriuvo nuo sunkaus roboto. |
| 1064 |
Robotas sumojavo ranka, ieškodamas, už ko čia nusitvėrus. Jam tarp pirštų ėmė sroventi žemė, ir jis nusmuko į žabangus, kuriuos buvo padirbęs Nastoičas, – kūgio pavidalo duobę; jos sienelės apačioje susiėjo tarytum į kokį didžiulį piltuvą, ir ten robotas turėjo amžinai įstrigti. |
| 1065 |
Tačiau robotas taip plačiai išsižergė, kad kojos ir liemuo beveik sudarė statų kampą. Jo sąnariai subraškėjo– taip įsiręžęs jis įbedė kulnus į nuožulnias duobės sieneles; nuo jų ėmė byrėti žemė, bet pačios sienelės atsilaikė. Robotui pavyko užsikabinti, nepasiekus dugno. |
| 1066 |
Ranka robotas išrausė žemėje gilias atramas. Ištraukęs vieną koją, apčiuopė atramą, atsistojo ant jos; paskui ištraukė kitą koją. Palengva, bet tvirtai robotas kapanojosi iš nelaisvės, ir Nastoičas vėl pasileido tekinas. Dabar jis alsavo sunkiai ir nelygiai, ir jam diegė šoną. |
| 1067 |
Kai lieka tik paskutiniai spąstai, reikia numatyti kiekvieną smulkmeną. Jis prabėgo pro baltai paženklintą akmenį ir išjungė žibintuvėlį. Tada sulėtino tempą ir, skaičiuodamas žingsnius, palaukė, kol robotas atsidūrė stačiai jam už nugaros ir vos nenustvėrė letena už sprando. |
| 1068 |
Su didžiausiu triukšmu jis pliumptelėjo į požeminį ežerą, įtūžęs ėmė mataruoti rankomis ir kojomis, žerte žerdamas purslus, ir pagaliau kliuksėdamas dingo vandenyje. Išgirdęs tą kliuksėjimą, Nastoičas leidosi į kitą krantą, laimingai jį pasiekė ir išlindo iš ledinio vandens. |
| 1069 |
Paskui prisivertęs nurepečkojo pakrante toliau, į slaptavietę, kur jis buvo pasidėjęs malkų, degtukų, viski, antklodę ir sausus drabužius. Dar kelias valandas Nastoičas džiovinosi, persirenginėjo ir kūrė laužą. Jis pavalgė, atsigėrė ir ėmė atsidėjęs žiūrėti į ramiai plytintį požeminį ežerą. |
| 1070 |
Gal tas ežeras bedugnis. O veikiausiai iš jo išteka srauni požeminė upė, kuri nuneš robotą toli, ilgoms savaitėms, netgi mėnesiams. Arba... Jis išgirdo tyliai pliuškenant ir pašvietė į tą pusę žibintuvėliu. Iš vandens išniro roboto galva, įkandin pasirodė pečiai ir liemuo. |
| 1071 |
Tur būt, robotas perėjo per jį dugnu ir užsiropštė ant stataus kranto. Robotas ėmė kopti aukštyn dumblinomis uolomis. Nastoičas alsiai pakilo ir šoko bėgti. Sie spąstai irgi pasirodė niekam netikę, ir robotas dabar artėjo nugalabyti jo. Nastoičas dūmė prie tunelio angos. |
| 1072 |
Reikia. Robotas vos nenutvėrė jam už kojos, akiplėšiškai primindamas, kaip skiriasi teorinės ir praktinės žinios. Nastoičas puolė priekin ir ėmė svaidyti jį akmenimis. Atsigynęs nuo jų lyg nuo musių, robotas toliau kopė šlaitu. Nastoičįas nukirto kampą, bėgdamas kone statmena uola. |
| 1073 |
Nuovargis atlėgo, ir Nastoičas pasijuto kupinas nepaprasto, svaiginamo ryžto. Jis drąsiai perbėgo per chaotiškai susigrūdusius akmenis – ęia buvo tinkamiausia vietelė išsinarinti kulkšniai arba susilaužyti rankai. Prieš metus, netgi prieš mėnesį, čia jam tikrai kas nors būtų atsitikę. |
| 1074 |
Tačiau atgimęs Nastoičas, nelyginant koks pusdievis, lengvai peršoko per didžiulius akmenis. Robotas, vienarankis ir vienaakis, tvirtai prisiėmė nelaimę. Jis suklupo ir kiek ilgas išsitiesė ant aštrių akmenų. Kai robotas atsikėlęs vėl leidosi vytis Nastoičo, jis gerokai šlubčiojo. |
| 1075 |
Nesvyruodamas prisitraukė rankomis ir nušoko anapus sienos. Paskui jį, garsiai girgždindamas sąnarius, sekė robotas. Jis susižeidė pirštą – anksčiau panašiai būtų nutikę Nastoičjui. Nastoičas šokinėjo nuo vieno akmens ant kito. Robotas, tolydžio slysčiodamas ir klupdamas, artėjo. |
| 1076 |
Jam dingtelėjo, kad jo polinkis į nelaimingus atsitikimus paruošė jį šiai lemiamai akimirkai. Dabar atoslūgis. Štai pagaliau Nastoičas toks, kokiu būti jam. skyrė gamta, – jis įgijęs imunitetą nelaimingiems atsitikimams! Robotas ėmė šliaužti jam iš paskos spindinčiu balto akmens paviršiumi. |
| 1077 |
Akmenys sujudo, ir viršum savęs jis išgirdo duslų dundesį. Nastoičas pasislėpė už akmens, gelbėdamasis nuo atkištos roboto letenos, ir pamatė, kad toliau nėra kur trauktis. Jis buvo žemučiame ir negiliame urvelyje. Priešais jį, užstodamas angą, išdygo robotas ir užsimojo geležiniu kumščiu. |
| 1078 |
Bet tada robotas iš visų jėgų dėjo kumščiu. Nastoičas išsisuko, bet visai be reikalo. Netikša robotas ir taip prašovė pro šalį mažiausia centimetru. Tokios klaidos ir reikėjo tikėtis iš nerangiojo padaro, kvailų nelaimingų atsitikimų vergo. Atatrankos jėga nubloškė robotą, jis susvyravo. |
| 1079 |
Bet kuriam normaliam žmogui arba robotui būtų pavykę. Tik nelaimingų atsitikimų vergui nepavyko. Jis parpuolė kniūbsčias, krisdamas išsimušė vienintelę akį ir nuriedėjo šlaitu. Nastoičas buvo beišlendąs iš urvo stumtelėti krintan– čiojo, bet tuoj pat nuskubėjo į tolimiausią kampą. |
| 1080 |
Paskui ėmė klausti save, ką jis, teisybę sakant, čia veikia. Štai dabar jį ir pagavo krėsti šiurpas. Visi jie atkeliavo į Tetą pradėti naujo gyvenimo. Kiekvienas buvo kam nors brangus, ar bent pačiam sau, ir kiekvienas vertas šiokių tokių šansų gyventi, ar jis būtų daugiau, ar mažiau gyvybingas. |
| 1081 |
Ne kas kitas, tik jis, Antonas Nastoičas, ištyrė tiems žmonėms minimalias pragyvenimo Tetoje galimybes ir sužadino kažkokią viltį patiems negabiesiems – nevykėliams, kuriems taip pat norisi gyventi. Jis nusigręžė nuo pirmųjų t naujakurių srauto ir tarnybiniais laipteliais užkopė į laivą. |
| 1082 |
Net nežiūrint į prietaisus, jokių abejonių nebebuvo. Ši trečioji nuo Saulės planeta – vienintelė visoje sistemoje, kurioje įmanoma gyvybė. Planeta plaukė debesų ūkuose. Ji atrodė visai nepavojinga. Ir vis dėlto šioje planetoje kažkas buvo, nuo ko žūdavo visų iš Glomo pasiųstų ekspedicijų nariai. |
| 1083 |
Jis ir abu jo pavaldiniai šiuo metu buvo visiškai pasiruošę ir geriau, negu bet kada. Jų kūnų krepšiuose slypėjo kompaktiški, užtaisyti Perkėlėjai, kurie kiekvienu momentu gali būti įjungti. Pidas norėjo kažką pasakyti ekipažui, bet menkai te– įsivaizdavo, ką jam reikia kalbėti. |
| 1084 |
Pavyzdžiui, streikuoja kalnakasių kasta. Jie reikalauja naujos formos žemės darbams. Tvirtina, kad senoji nebepatogi. Pidas parodė jam deramą pasipiktinimą. Kalnakasių forma įsteigta senų seniausiai, dar prieš penkiasdešimt tūkstančių metų, taip, kaip ir kitos pagrindinės formos. |
| 1085 |
Laivas tyliai leidosi ant priešų planetos paviršiaus. Džeras-Indikatorius ištyrė apačioje plaukiančius debesis ir gautus duomenis atidavė Maskavimo blokui. Tas ėmėsi darbo. Netrukus laivas iš šalies atrodė tik plunksninių debesų formacija. Pidas leido laivui pamažėli dreifuoti į mįslingąją planetą. |
| 1086 |
Džeras atkakliai laikėsi vienos iš dviejų leistų Indikatoriams formų. Jis perteikė duomenis Maskavimo blokui, ir besileidžiantis laivas pamažu įgavo galingo kamuolinio debesio pavidalą. Priešo planeta nerodė jokių gyvybės ženklų. Ilgis rado atominės energijos šaltinį ir painformavo Pilotą. |
| 1087 |
Pilotas pakeitė kursą. Apatinius debesis jis pasiekė vos per mylią viršum planetos. Dabar laivas įgavo papurusio garbiniuoto kamuolinio debesio pavidalą. Tačiau pavojaus signalo nebuvo. Paslaptinga dvidešimties ankstesniųjų ekspędicijų likimo mįslė vis dar nebuvo įminta. |
| 1088 |
Kol Pidas manevravo virš atominės elektros stoties, sutemos apgaubė planetą. Laivas sklandė virš miškų masyvo, vengdamas aplinkinių pastatų. Tamsa sutirštėjo, ir vienišas žaliosios planetos mėnulis pradingo už debesų šydo. Vienas debesėlis leidosi žemiau ir žemiau... ir nusileido. |
| 1089 |
Džeras ir Ilgis nukūrė paskui jį. Nubėgę penkiasdešimt metrų, sustojo ir apmirė laukdami. Laivo viduje susijungė kažkokia grandinė. Laivas be garso sudrebėjo ir bematant ėmė tirpti. Plastmasė skydo ore, metalas traukėsi. Netrukus laivas tapo atliekų krūva, bet procesas vis dar nesiliovė. |
| 1090 |
Pilotu buvo jo tėvas, ir tėvo tėvas, ir visi protėviai– dar anais miglotais laikais, kai Glome buvo sukurti pirmieji kosminiai laivai. Visą savo vaikystę jis praleido tarp laivų; subrendęs visą savo amžių valdė juos. Dabar, netekęs laivo, jis jautėsi plikas ir bejėgis svetimame pasaulyje. |
| 1091 |
Po kelių minučių laivo nusileidimo vietoje beliko dulkių kauburėlis. Nakties vėjas išsklaidė tas dulkes po mišką, ir tada jau nebeliko nieko. Jie laukė. Tačiau nieko neatsitiko. Dūsavo vėjelis, girgčiojo medžiai. Tarškėjo voverės, triūsė paukščiai savo lizduose. Švelniai nukrito gilė. |
| 1092 |
Pilotas giliai, lyg akmeniui nuo krūtinės nusiritus, atsiduso ir atsisėdo. Dvidešimt pirmoji Glomo ekspedicija sėkmingai nusileido. Vis tiek nebuvo kas veikti iki ryto. Todėl Pidas ėmė svarstyti veikimo planą. Jie nusileido visai arti atominės elektrinės, taip arti, kad tai jau buvo tiesiog įžūlybė. |
| 1093 |
Galų gale Glomo gyventojai – išradingumo meistrai. "Meistrai tai meistrai, – pagalvojo jis gaižiai, – bet va radioaktyviųjų elementų baisiai stinga." Tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios ekspedicija buvo laikoma tokia svarbia. Glomui pavaldžiose planetose beveik nebeliko radioaktyvaus kuro. |
| 1094 |
Glomas savo radioaktyviųjų medžiagų atsargas išnaudojo dar istorijos aušroje, įsisavindamas gretimus pasaulius bei apgyvendindamas tinkančius gyvybei vystytis. Bet kolonizacija vos spėjo žengti paskui be paliovos didėjantį prieauglį. Glomui reikėjo vis naujų ir naujų pasaulių. |
| 1095 |
Jis įgalino žaibiškai kilnoti masę tarp dviejų taškų, tam tikru būdu tarpusavyje sujungtų. Vienas stacionarinis įrenginio galas buvo vienintelėje atominėje Glomo energijos stotyje. Antrąjį galą reikėjo padėti šalia bet kokio atominės energijos šaltinio ir paleisti į darbą. |
| 1096 |
Paimama energija tekėjo tarp dviejų galų ir dukart pasikeisdavo. Tada Tolygumo Technikos stebuklai leido glomams žygiuoti iš planetos į planetą; jie galėjo užgriūti siaubinga, viską užplūstančia banga. Tai buvo visai paprasta. Ir vis dėlto dvidešimčiai ekspedicijų nepavyko pastatyti Perkėlėjo. |
| 1097 |
Niekas nežinojo, kas jiems sukliudė. Joks laivas nesugrįžo į Glomą papasakoti apie tai. Apyaušriu, prisidengę vietos augalų spalva, jie vogčiomis skverbėsi per miškus. Perkėlė j ai, jausdami arti atominę energiją, silpnai pulsavo. Pro šalį kaip strėlė prašvilpė mažas keturkojis gyvūnas. |
| 1098 |
Tuojau sugrįžk! – sustaugė Pidas, pamiršęs bet kokį atsargumą. Džeras pasivijo žvėriuką ir parvertė ant žemės. Jis stengėsi sudraskyti auką, tačiau buvo užmiršęs apsirūpinti dantimis. Žvėriukas ištrūko ir dingo pamiškėje. Džeras užsiaugino dantų komplektą ir įtempė muskulus šuoliui. |
| 1099 |
Iš pamiškės buvo gerai matyti atominė elektrinė. Pidas užsimaskuodamas pasivertė krūmu, o Džeras – senu rąstu. Ilgis, kiek paabejojęs, tapo jaunu ąžuoliuku. Elektrinė buvo neaukštas, ilgas pastatas, aptvertas metaline tvora. Tvora buvo su vartais; ties vartais stovėjo sargybiniai. |
| 1100 |
Iš tų menkų žinių, kurias jie rado žvalgybinių ekspedicijų ataskaitose, Pidas žinojo, kad žmonių rasė tam tikrais atžvilgiais buvo panaši į glomus. Kaip ir glomai, jie turėjo prijaukintų gyvulių, namus, vaikus, kultūrą. Planetos gyventojai, kaip glomai, buvo mechanikos meistrai. |
| 1101 |
Žmonės turėjo pastovią ir nekintamą formą, kaip akmenys arba medžiai. O kad šiek tiek kompensuotųsi tokia vienodybė, jų planeta turėjo fantastiškai daug rūšių, pavidalų ir veislių. Tai buvo visai nepanašu į Glomą, turintį tik aštuonias skirtingas gyvojo pasaulio formas. |
| 1102 |
Visiškai aišku, kad žmonės įsigudrino sugaudyti nekviestus svečius, pagalvojo Pidas. Gaila, kad jis nežino, kadėl sužlugo ankstesnės ekspedicijos. Tai labai suprastintų jų uždavinį. Pro šalį su dviem keistai nelinkstančiomis kojomis nukulniavo Žmogus. Judesiai jo buvo kampuoti. |
| 1103 |
Jis suprato, kad dvidešimt pirmoji Glomo ekspedicija atsidūrė visai ant pražūties slenksčio. Dabar viskas tik nuo jo priklauso. Jis nusprendė atlikti drąsų išpuolį, pasivertęs Žmogumi. Nieko kita jam nebeliko. Jis matė, kaip dideliais būriais atvyksta darbininkai ir praeina pro vartus. |
| 1104 |
Žmonės prie vartų net nepažvelgė į jį. Paskui kažkokį Žmogų jis įsmuko pro centrines pastato duris ir nudūmė koridoriumi. Kūno krepšyje pulsavo ir virpėjo Perkėlėjas, traukdamas Pidą į reaktoriaus salę. Jis strimgalviais užlėkė kažkokiais laiptais, nukūrė kitu koridoriumi. |
| 1105 |
Jis įdėmiai pažvelgė į Pidą, bandė kažką sakyti ir ūmai pasileido bėgti. Pidas nežinojo, kodėl Žmogus išsigando, bet taip pat pasipustė kojas. Perkėlėjas drebėjo ir tvinkčiojo krepšyje, kritinė distancija buvo beveik pasiekta. Staiga galvą nusmelkė baisi abejonė. Visos ekspedicijos dezertyravo. |
| 1106 |
Greitai apžiūrėjo save, pasičiupinėjo veidą. Jis užmiršo suformuoti sau veido bruožus. Nevilties apimtas, jis truktelėjo duris. Paskui išėmė iškrepšio mažutį Perkėlė ją, bet pulsacija dar nebuvo pakankamai stipri. Reikėjo prieiti arčiau prie reaktoriaus. Jis apžvelgė duris. |
| 1107 |
Pidas greitai tapo beformiu ir pratekėjo po durimis, sunkiai tempdamas Perkėlė ją. Iš vidaus durys turėjo skląstį. Pidas užstūmė jį ir apsidarė, ieškodamas, kuo galima būtų užbarikaduoti duris. Kambariukas buvo mažutėlis. Iš vienos pusės – švininės durys į reaktorių. Iš kitos – langiukas. |
| 1108 |
Durys pasviro, ir tą pat akimirką Pidas išlėkė pro langą. Žmonės šoko prie lango. Jie pažvelgė laukan, bet taip ir nesuprato, ką mato. Už lango kilo aukštyn didelis baltas paukštis. Jis mojavo sparnais – nerangiai, bet vis stipriau ir stipriau, stengdamasis pavyti nuskrendantį paukščių pulką. |
| 1109 |
Tai buvo trečias tolimasis Perdavėjo skridimas ir pir– moji jo gyvenime šviesos spindulių audra. Perdavėjas ne juokais išsigando, kai Laivas žymiai nukrypo nuo kurso, atlaikė bangos fronto smūgį ir baisiai pasviro į šoną. Tačiau baimė tučtuojau dingo, virtusi labai smarkiu jaudinimusi. |
| 1110 |
Dabar viskas priklausė nuo jų. Kitiems Komandos nariams reikės pasikliauti tik savo jėgomis, kol aprims audra. Akis savo panašiu į diską kūnu prisiplojo prie Sienelės ir iškišo laukan vieną savo regėjimo organą. Norėdamas susikaupti, likusias dalis jis sulankstė ir įsitrau kė vidun. |
| 1111 |
Įsitraukęs į smarkų, darnų, bendrą darbą, Perdavėjas užmiršo savo baiminimąsi. Galvoti nebuvo kada. Kaip Laivo ryšių sistema, jis turėjo rekordiniu greičiu išversti ir perduoti signalus, koordinuodamas informaciją bei vadovaudamas veiksmams. Po keleto minučių audra nurimo. |
| 1112 |
Jis skubiai perėjo grindis savo čiuptuvėliais – jų buvo apie dvylika ir spyrė artimiausiam Akumuliatoriui. Didžiulis konusas, primenantis milžinišką taupyklę, pramerkė vieną akį, bet tučtuojau ją vėl užmerkė. Maitintojas antrą kartą spyrė. Šįsyk Akumuliatorius visiškai nereagavo. |
| 1113 |
Praslinkus audrai, Laivo koordi– natos buvo visiškai nežinomos. Akis prišliaužė prie vienos Sienelės ir iškišo regos organą laukan. Sienelė praleido jį ir tučtuojau vėl susiglaudė. Išlindęs iš Laivo, regos organas tiek pailgėjo, kad galėtų apžvelgti visą žvaigždžių sferą. |
| 1114 |
Pasikrovęs jis paversdavo savyje turimas maitinamąsias medžiagas produktais, kurių reikėjo kitiems Laivo nariams. Maitintojo kūno chemija nuolat keisdavosi, naujai atgimdavo, adaptuodavosi, paruošdama įvairias maitinimo formas. Akis naudojo maistui tik sudėtingas chlorofilo molekulių grandinėles. |
| 1115 |
Kadangi niekas nenorėjo tos poemos klausyti, Akis perteikė ją Mąstytojui, kurio atmintis saugojo absoliučiai viską, gera ir bloga, tikra ir netikra. Variklis niekad nemiegojo. Kupinas gautos iš Greitintojo palaikų energijos, jis varė Laivą pirmyn daug kartų didesniu, negu šviesos, greičiu. |
| 1116 |
Akimirkai jis atsiminė Greitintoją. Keista, juk visi jie bičiuliavosi su Greitinto j u, o dabar jį bematant užmiršo. Jie anaiptol nebuvo kietaširdžiai, bet jiems rūpėjo Laivas – ta vieninga visuma. Netekus vieno savo nario liūdima, bet tuo atveju visų svarbiausia – nepakenkti visumai. |
| 1117 |
Skrendant skutamuoju skridimu, buvo galima pamatyti, kaip tie storaodžiai stačiakampiai šildosi saulėje, laipioja kalnais, susijungia į plonutes, bet plačias plokštumas, kad jas pakeltų lengvas vėjelis. Visos Laivo Sienelės sunkiai dūsavo, apimtos gilaus tėvynės ilgesio. |
| 1118 |
Su naujai atrastos planetos Sienelėmis dar neturėjo kontakto jokia Galaktikos ekspedicija. Sienelės dėl to nenutuokė didžiosios savo paskirties – įsilieti į plačią Galaktikos Sandraugą. Spiralinis maršrutas ėjo pro daugybę pasaulių – ir mirusių, ir per jaunų gyvybei atsirasti. |
| 1119 |
Būtinai atsiras Greitintojų planeta – reikia tik gerai paieškoti. Galų gale bent jis to tikėjosi. Laivas skriejo neištirtu pakraščiu, pro ilgą bevaisių pasaulių virtinę. Bet štai kely pasitaikė ištisas sąnašynas planetų, apgyvendintų pirmykščiais Varikliais, plaukiojančiais radioaktyviame okeane. |
| 1120 |
Jie buvo labai geri bičiuliai – juos jungė dar šiltesnis jausmas, negu viską aprėpianti Komandos narių draugystė. Tai lėmė ne tik kad jiedu buvo jauniausi Komandos nariai, nors jų bičiulystei turėjo įtakos ir ta aplinkybė. Jiedu atliko tas pačias funkcijas – štai kur glūdėjo sielų giminingumas. |
| 1121 |
Dar saulės, dar planetos. Variklis ėmė kaisti. Kaip paprastai, jis buvo naudojamas kylant ir leidžiantis, o taip pat ir tikslaus manevravimo metu planetinės sistemos viduje. Dabar jis be perstogės dirbo daug savaičių, čia viršydamas šviesos greitį, čia jo nepasiekdamas. |
| 1122 |
Pergrupavęs azoto, deguonies ir vandenilio atomus, Maitintojas sudarė aušinantį skystį. Daktaras rekomendavo Varikliui ilgalaikį poilsį. Jis perspėjo, kad šaunusis veteranas netesės nė savaitės, taip įtemptai darbuodamasis. Ieškoma buvo toliau, bet Komandos nuotaika pamažė– li gedo. |
| 1123 |
Nuo tarpžvaigždinių dulkių Sienelės pasidarė raupfė– tos. Dejavo, kad jos visai nuskurs, sugrįžusios namo, nes turės apmokėti kosmetikos kabinetui už visą gydymo kursą. Perdavėjas patikino jas, kad firma atlygins visas išlaidas. Net Akis pritvinko kraujo, be perstogės spoksodama į erdvę. |
| 1124 |
Lyg pro miglą atsimena, kaip glėbesčiavo Variklį ir kvietė, grįžus į namus, apsigyventi viename medyje. Vien apie tai pagalvojus, dabar Perdavėją krėtė šiurpas. Kiti Komandos nariai jautėsi ne geriau. Sienelės leido orą – jos per daug buvo nusilpusios ir negalėjo kaip reikiant susiglausti. |
| 1125 |
Daktaras drybsojo be sąmonės. Blogiausia buvo Maitintojui. Jo sistemai tiko visi degalai, išskyrus atominį, taigi jis ir prisiragavo visų savo paties gamintų skysčių, tarp jų ir nepatvaraus jodo, gryno deguonies ir sudėtinio sprogstamo eterio. Atrodė jis labai pasigailėtinai. |
| 1126 |
Akis padidino vaizdą, ir kiekvienas išvydo, jog Greitintojai iš negyvo metalo buvo prisidirbdinę didelių pastogių, ekipažų bei kitų daiktų. Sunku buvo staiga paaiškinti tokią keistą civilizacijos kryptį, bet buvo aišku, kad tai gero nelemia. Tačiau, šiaip ar taip, blogiausia praėjo. |
| 1127 |
Palyginus, jų laukė lengvas uždavinys – įkalbėti vieną iš čiabuvių. Vargu ar tai bus jau taip sudėtinga. Perdavėjas žinojo, kad net primityvioms tautoms šventi Galaktikos principai – bendradarbiavimas ir tarpusavio pagalba – nepažeidžiami. Komanda nutarė netūpti tankiai gyvenamame rajone. |
| 1128 |
Žinoma, bijotis priešiško sutikimo nebuvo ko, bet užmegzti santykius su šiomis būtybėmis, kaip su gentimi – kontaktininkų būrio pareiga. Komandai tereikėjo vieno individo. Todėl jie pasirinko beveik negyvenamą žemės masyvą ir nutūpė, vos tik tą planetos dalį apgaubė naktis. |
| 1129 |
Maitintojas puolė į priekį ir patapšnojo čiabuviui per petį. Paskui jį ir Perdavėjas nutiesė ryšių liniją. Greitintojas atvėrė regėjimo organus, sumirksėjo jais ir keistai pakrutino organą, skirtą maistui ryti. Tada jis pašoko ir leidosi bėgti. Komandos narių trijulė buvo sukrėsta. |
| 1130 |
Kadangi ji neįstojo, čionykščiai Greitintojai apgaulingai neteko teisių, priklausančių jiems nuo gimimo dienos. Jie gabūs, jų specialybė – greitinimas, bet jiems nebuvo ko greitinti. Todėl natūralu, kad jų kultūra vystėsi patologiškai. Kas tai per kultūra, tegalime tik spėlioti. |
| 1131 |
Tuo tarpu Perdavėjas, naudodamasis savo sugebėjimais, mokėsi Greitintojo kalbos. Uždavinys nebuvo iš sunkiųjų. Visos Greitintojų kalbos priklausė tai pačiai kalbų grupei, ir šioji nebuvo išimtis. Perdavėjui pavyko aptikti žievės paviršiuje pakankamai minčių, kad įsivaizduotų svetimos kalbos sandarą. |
| 1132 |
Perdavėjas išanalizavo žodžius ir pasirausė atminty. Jis žinojo apie du šimtus Greitintojų kalbų, o paprasčiausių dialektų dar daugiau. Perdavėjas nustatė, kad Greitintojas kalba dviejų tarmių mišiniu. Greitintojas kažkaip keistai suvokė aplinką. Laivas jam atrodė spalvų siautuliu. |
| 1133 |
Sienelės bangavo. Tiesiai prieš jį buvo kažkas panašaus į milžinišką juodai žalią vorą; jo voratinkliai buvo apnarplioję visą laivą ir nusidriekę į kitų neregėtų padarų galvas. Akis jam atrodė lyg žvėrelis be kailio, – būtybė iš dalies panaši į nudirtą triušį, iš dalies į kiaušinio trynį. |
| 1134 |
Todėl jūs neturite tikro darbo. Jūs žaidžiate daiktais– metalais, negyvais daiktais, – bet nerandate čia tikro pasitenkinimo. Netekę tikrojo pašaukimo, jūs kariaujate iš nuobodumo. Vos tik jūs užimsite savo vietą Galaktikos Sandraugoje – užtikrinu jus, tai garbinga vieta, – jūsų karai pasibaigs. |
| 1135 |
Jis atskleidė Greitintojui vaizdus, parodydamas kiekvienos planetos atstovų istoriją. Jie buvo skirtingų moralinių įsitikinimų, bet visus juos jungė Galaktikos Sandraugos saitai. Greitintojas žiūrėjo, nerodydamas jokio susidomėjimo. Kiek luktelėjęs, jis palingavo galvą. |
| 1136 |
Jam atsivėrė bedugnis abejonių ir baimės šulinys. Žiūrėdamas į jį, kaip į veidrodį, jis tematė siaubo iškraipytą savo veidą. Mąstytojas apšvietė jam tą šulinį. Greitintojus amžinai persekiodavo abejonės ir baimė. Greitintojai kovojo iš baimės, užmušinėjo, abejonių kamuojami. |
| 1137 |
Penkiakam pio viduje pasirodė kažkas, ko jis visai nesitikėjo. Rūsčiu žvilgsniu Nelzebubas pervėrė tą "kažką"; na ir buvo jau dėl ko tūžti. Ilgus metus jis ieškojo magiškų žodžių, eksperimentavo su žolėmis ir eliksyrais, studijavo geriausias magijos ir raganavimo knygas. |
| 1138 |
Arba burtažodžiai buvo pasakyti ne ta tvarka, kaip turėjo būti pasakyti. Viena netikra gaida – ir viskas žuvo! Šiaip arba taip, jau kas padaryta, nepataisysi. Nelzebubas atsirėmė į milžinišką butelį pečiu, padengtu raudonais žvynais, ir pasikasė kitą petį panašiu į durklą nagu. |
| 1139 |
Tiesa, penkiakampyje įkalintoji būtybė nebuvo panaši į. jokį jam žinomą demoną. Imkime, pavyzdžiui, tas maskatuojančias pilko kūno klostes... Beje, visos istorinės žinios garsėja savo netikslumu. Kad ir kaip ten atrodytų antgamtiška būtybė, ji negali būti šykšti. Kuo, kuo, bet tuo jis buvo tikras. |
| 1140 |
Pabaisa tupėjo. Šalia jos kūpsojo kažkas panašaus į butelį – permatomas gerų trijų metrų aukščio įrenginys. Pabaisa buvo su spygliuota uodega – dabar ji kasėsi ja galvą – ir kiaulės akutėmis, kurios spoksojo į Artūrą. Arturas mėgino skubiai trauktis atgalios, bet jam tepavyko žengti žingsnį. |
| 1141 |
Kambarys priminė įkaitintą krosnį. Jo pilkas tvido kostiumas jau spėjo pavirsti suglamžytu medžiagos ir prakaito jaukalu. Šitaip pamanęs, jis susitaikė ir su raudonąja pabaisa, ir su kreida nubrėžtomis linijomis, kurių neperžengsi, su karštu kambariu – žodžiu, galutinai su viskuo. |
| 1142 |
Draudimo agento darbo patirtis dabar jam labai pravertė. Arturui tekdavo susidurti su visokiais žmonėmis ir susigaudyti visokiose painiausiose situacijose. Matyt, pabaisa mėgino išsikviesti demoną. Ne ji kalta, kad susidūrė su Arturu Gametu, ir jai atrodo, jog Arturas ir yra demonas. |
| 1143 |
Kas tau dešimt tūkstančių svarų seno, gero fon– der-pšiko? Aš būsiu laimingas, o tau tereikia tik ranka mostelti, ir jis atsiras. Jis nutilo ir ėmė meilikaujamai šypsotis. 4– Zinai, – kalbėjo jis tyliai, – juk aš marias laiko sugaišau. Galybę knygų perskaičiau, krūvą žėrūno išeikvojau. |
| 1144 |
Savo užkeikimais ji mėgino išsikviesti demoną, vykdantį bet kokius norus, bet išsikvietė jį, Artūrą Gametą. Dabar ji kažko nori iš jo ir, jeigu jis nepaklausys, graso jam buteliu. Visa tai baisiai nelogiška, bet Arturas Gametas įtarė, jog burtininkai dažniausiai, nepaiso logikos. |
| 1145 |
Dvi moteriškės, nešinos krepšiais, aiktelėjusios nėrė į šalį. Kažkoks išsičiustijęs ponas kokius keturis penkis kartus sumirksėjo, paėjo link jo, lyg ketindamas kažko klausti, persigalvojo ir skubiai nuėjo į Aštuntąją gatvę. Kiti arba nematė Artūro, arba jiems buvo vis tiek. |
| 1146 |
Jis galėtų gauti spindūno. Galimas daiktas, kad galėtų, jei išsiaiškintų, kas jis toks. Nelzebubas gali laikyti brangia bet kokią medžiagą. Pavyzdžiui, šviną arba geležį. Tačiau ir tokiu atveju Arturas, gyvenantis iš kuklių savo pajamų, liktų plikas kaip tilvikas. Jis galėtų pranešti policijai. |
| 1147 |
Arturas gali jo imti iš dėdės fermos Niu Džersyje, bet tegu jau pats Nelzebubas pasirūpina jį nusigabenti. Arturas Gametas paskambino į kontorą ir pranešė, jog sergąs ir sirgsiąs dar keletą dienų. Paskui pasigamino virtuvėlėje gerus pusryčius, širdies gilumoje didžiuodamasis savo apetitu. |
| 1148 |
Nelzebubas davė didžiąją Šėtono priesaiką, ir ji pasirodė esanti labai įspūdinga. Jam nutilus, žydrų miglos kamuolių kambary pakraščiai paraudo, o milžiniško butelio kontūrai kraupiai suliūliavo blandžioje šviesoje. Net su savo pernelyg lengvais drabužiais Arturas apsipylė prakaitu. |
| 1149 |
Arturas nežymiai linktelėjo ir vėl atsirado savo kambaryje. Kelias dienas jis pašėlusiai lakstė po visą Niujorką. Kai kuriuos magiškosios formulės ingredientus lengva buvo rasti, pavyzdžiui, amalo šakutę gėlių krautuvėje, o taip pat sierą. Blogiau buvo su kapų žeme ir kairiuoju šikšnosparnio sparnu. |
| 1150 |
Pardavėjas tikino, esą, numirėlis, kurio buvo ranka, smurto auka... Arturas įtarė, jog pardavėjas nerimtai tvirtina, laikydamas pirkėjo reikalavimą paprastu paprasčiausia paikyste, bet ką jau čia padarysi. Tarp kitų ingredientų jis įsigijo didelį stiklinį butelį, ir nepaprastai pigiai. |
| 1151 |
Vis dėlto Niujorko gyventojai turi šiokių tokių pranašumų, nusprendė Arturas. Nieko nebuvo – tiesiog nieko, – kas nebūtų parduodama už pinigus. Visos reikalingos medžiagos buvo supirktos per tris dienas, ir trečiosios paros vidurnaktį jis išdėliojo jas ant savo kambario grindų. |
| 1152 |
Atrodė, viskas eina, kaip sviestu patepta. Arturas nubrėžė penkiakampį, uždegė žvakes, smilkalus ir pragydo užkeikimo žodžius. Jis tikėjo, kad, tiksliai vykdydamas gautus nurodymus, sugebės užburti Nelzebubą. Vienintelis jo troškimas, kad Nelzebubas paliktų jį ramybėje šiandieną ir visados. |
| 1153 |
Kai Arturas užbaigė sakyti užkeikimo žodžius, būtybė penkiakampio vidury pasiekė kone penkių metrų aukštį. Jai teko pasilenkti beveik iki grindų, kad sutilptų po Artūro kambario lubomis. Tai buvo baisios išvaizdos padaras, sparnuotas, mažuliuke galva ir su skyle krūtinėje. |
| 1154 |
Arturas pagalvojo, kad gėdinga kibti prie šalčio demono ir piktnaudžiauti jo sugebėjimais. Visiškai aišku, jog tai ne tikras demonas – toks, kaip ir jis pats, Arturas. Ką gi, jis niekad neįkiš žydrojo demono į butelį. Vis tiek jokios naudos iš to, jei Nelzebubo noras nebus įvykdytas. |
| 1155 |
Atsirado kliūtis. Tuoj viską tau paaiškinsiu. – Jis suplasnojo sparnais, norėdamas išsklaidyti miglą. Šalia jo stovėjo trijų metrų aukščio butelis. Butelyje, pažaliavęs iš pykčio, kiūtojo Nelzebubas. Jis kažką šaukė, bet kamštis buvo gerai užkimštas, ir todėl nebuvo girdėti, ką jis šaukia. |
| 1156 |
Aš visada, žinotum, buvau blaivus vertelga. Nepripažįstu visos tos antgamtiškos makalynės. Tačiau reikia žiūrėti faktams į akis. Kaip sau norit, užkeikiau va šitą demoną. – Jis dūrė kaulėtu pirštu butelio link. – Bet jis jokiu būdu nenori pakratyti savo kišenės. Tai aš ir įkišau jį į butelį. |
| 1157 |
Ir še tau, jei nori, kalambūras, – nelaimingas atsitikimas. Tą akimirką atsidarė durys. Arnoldas bematant nukėlė nuo stalo kojas, o Gregoras sumetė žemėlapius į stalčių. Interesantas, sprendžiant iš jo kresnos figūros, neproporcingai mažos galvos ir blyškiai žalios spalvos, buvo ne Žemės gyventojas. |
| 1158 |
Gregoras ėmėsi visų atsargumo priemonių. Degalais ir visokiomis reikalingomis atsargomis jis apsirūpino Mėnulio stotyje ir neketino "Trigeilo" tarnautojų įsileisti į laivą. Jei stoties darbuotojams ir kėlė nerimą seno, aplamdyto žvaigždėlaivio išvaizda, tai jie vykusiai nuslėpė. |
| 1159 |
Linkiu geros sėkmės, misteri Gregorai. Savaime suprantama, neoficialiai. Gregoras truputį nusišypsojo valdininkui. Paskui sugrįžo į pakrovimo platformą. Smagai, kvilai ir firgeliai jau buvo laive. Arnoldas įjungė oro padavimą, patikrino temperatūrą ir išdavė visiems paros racioną. |
| 1160 |
Gregoras patikrino prietaisus, paskui apžiūrėjo bakus, rezervuarus, vamzdyną ir elektros tinklą. Jis norėjo įsitikinti, kad starto metu niekas laive nesugedo. Paskui nutarė žvilgterėti į krovinį. Atėjo metas išsiaiškinti, į ką panašūs tie žvėrys. Priešakinėse patalpose iš dešinės buvo kvilai. |
| 1161 |
Gregoras žinojo, kad kvilai duoda brangią vilną, už kurią visur moka pašėlusius pinigus. Gyvuliai, matyt, neįprato prie nesvarumo, nes jų maistas buvo nepaliestas. Jie nerangiai plaukiojo palei sienas ir paluby ir gailiai bliovė, prašėsi išleidžiami ant tvirtos žemės. Firgeliai laikėsi gerai. |
| 1162 |
Gregoras negalėjo įsivaizduoti, kam jie reikalingi žemės ūkiui. Jie miegojo ir turėjo miegoti iki reiso pabaigos. Jam įėjus, linksmai sulojo penki smagai. Tie meilūs žolėdžiai žinduoliai aiškiai mėgavosi nesvarumo būkle. Gregoras patenkintas sugrįžo į valdymo kabiną. Reisas prasidėjo gerai. |
| 1163 |
Tur būt, iš tikrųjų šis verslas ir nėra pavojingesnis už pieno furgono reisą, pagalvojo Gregoras. Patikrinęs, kaip dirba radijo siųstuvas ir valdymo perjungikliai, jis užsuko žadintuvą ir išsitiesė miegoti. Po aštuonių valandų pabudo. Miegas jo neatgaivino, galva plyšo nuo skausmo. |
| 1164 |
Smagai, matyt, nepastebėjo tokio atmosferos skirtumo. Du kvilai buvo beprarandą sąmonę, bet dabar greitai atsigavo. Kvilų patalpoje Gregoras pagaliau suprato, kas atsitiko. Jokio kenkimo nebūta. Sienų ir lubų ventiliatoriai, kuriais laive cirkuliavo oras, buvo užkimšti kvilų vilna. |
| 1165 |
Kvilų tėvynė – Tensis V, tačiau juos sėkmingai veisia ir kitose didelės traukos planetose. Iš kvilų vilnos išausta medžiaga atspari ugniai, jos nepragelia. vabzdžiai, ji nepūva ir praktiška, tvirta, kadangi vilnoje yra daug metalo. Kvilus reikia kirpti du kartus per savaitę. |
| 1166 |
Jis šiaip taip sugraibė skraidančią vilną ir vėl išvalė ventiliatorius. Dar kartą viską apžvelgęs, nuėjo vakarieniauti. Mėsos patiekale plūduriavo riebaluota metalinė kvilų vilna. Jis atsigulė, jausdamas pasibiaurėjimą. Pabudęs įsitikino, kad senas braškantis laivas vis dar skrenda teisingu kursu. |
| 1167 |
Pagrindinis laidas dirbo gerai, ir Gregorui atrodė, kad jo ateitis bus šviesi, ypač kai firge– lius rado tebemiegančius, o smagai laikėsi visai padoriai. Tačiau, apžiūrėdamas kvilus, Gregoras pamatė, kacl nuo tada, kai jie pateko į laivą, nesuėdė nė žiupsnelio. Čia jau buvo menki juokai. |
| 1168 |
Kad maistas patektų į stemplę, jiems reikia traukos. Bet nesvarumo būklėje traukos nėra, todėl maistas nepatenka į skrandį. Tikrai nenuostabu. Viena iš tų smulkmenų, kurių Žemėje nenumatysi. O kosmose, dirbtinėse sąlygose, net paprasčiausias klausimas pasidaro sudėtingiausia problema. |
| 1169 |
Kvilai puolė pašarą su tokiu apetitu, kuris būtų sužavėjęs kiekvieną kvilų augintoją. Reikės dabar apsirūpinti degalais kosminiame Vermoi– no II pakhauze. Išlaidos smarkiai pakils, nes naujai įsisavintose planetų sistemose degalai itin brangūs. Bet vis tiek pelnas bus gana didelis. |
| 1170 |
Smagai niekur negalėjo išeiti. Jie sumanė pasijuokti iš jo ir kur nors pasislėpė. Bet patalpoje penkiems dideliems smagams nebuvo kur pasislėpti. Šiurpas virto tikru drebuliu. Gregoras atsiminė, kas jam bus, jei neištesės sutarties, praras ką nors, sužalos ir taip toliau, ir taip toliau. |
| 1171 |
Pasirodyk, smage! – šūktelėjo jis. Niekas neatsiliepė. Jis atidžiai apžiūrėjo sienas, lubas, duris ir ventiliatorius – gal smagai kaip nors pro juos pralindo. Taęiau jie dingo be pėdsako. Staiga jis išgirdo kažkokį šlamesį sau po kojų. Pažvelgęs žemyn, pastebėjo, kaip kažkas šmėkštelėjo pro šalį. |
| 1172 |
Gregoras užsivilko viską, ką tik rado laive, ir įjungė šaldymo sistemą. Po valandos smagai vėl atgavo normalų dydį. Kol kas viskas ėjo gerai. Jis žvilgtelėjo į kvilus. Atrodė, kad šaltis jiems suteikė žvalumo. Jie buvo guvesni, negu kada nors, ir bliovė, prašydami ėdesio. |
| 1173 |
Suvalgęs buterbrodą su kumpiu ir vilna, Gregoras atsigulė. Kitą dieną laive jau buvo penkiolika kvilų. Dešimt stambių atsivedė penkis mažiulius. Visi penkiolika buvo alkani. Gregoras juos pašėrė. Jis nusprendė, kad tai natūralus dalykas, nes vienoje patalpoje transportuojami ir patinai, ir patelės. |
| 1174 |
Laivas jau buvo nuskridęs pusę kelio. Paskyrimo vietoje taip pat sėkmingai buvo galima atsikratyti tais šlykščiais padarais. Nebent visus juos išmestum už borto! Nors ir neįvykdoma idėja, bet gundanti. Gregoras padidino oro slėgimą ir drėgnumą, ir kvilai nustojo veistis. |
| 1175 |
Sulėtinta siurrealistiška pūga siautėjo koridoriuje, mašinų salėje, vandens bakuose ir po Gregoro marškiniais. Jis valgė skonio neturinčius produktus su vilna, o desertui – visą laiką pyragą su vilna. Jam vaidenosi, tarytum jis pats tampa kvilu. Bet štai horizonte pasirodė ryški dėmė. |
| 1176 |
Kitą dieną jis nuvyks į vietą, atiduos krovinį ir tada sugrįš į dulkėtą kontorą, prie neapmokėtų sąskaitų ir pasjanso. Tą vakarą jis atkimšo vyno butelį, norėdamas atšvęsti kelionės galą. Vynas nuplovė vilnos skonį burnoje, ir jis atsigulė į lovą, truputį jausdamas malonų svaigulį. |
| 1177 |
Nagi, apgalvokime viską. Jei įjungsiu šildymą, susitrauks smagai. Nebent pašalinčiau trauką. Bet tada keturiasdešimt sęptyni kvilai paskelbs bado streiką. Velniop kvilus. Tokiam šaltyje negalima valdyti žvaigž– dėlaivio. Jis sustabdė laivo sukimąsi ir įjungė šildytuvus. |
| 1178 |
Jis įjungė juos visu pajėgumu. Po valandos temperatūra nukrito žemiau nulio. Nors Vermoinas jau buvo matyti, Gregoras abejojo, ar pavyks jam nutupdyti laivą. Nesuspėjo jis pakurti ant kabinos grindų laužo, imdamas kurui iš laivo lengviausiai įsidegančius daiktus, kaip staiga atgijo radijas. |
| 1179 |
Staigūs temperatūros ir slėgimo pasikeitimai prižadina juos. Pažiūrėtum geriau, kaip jie laikosi. Gregoras sukruto. Jis atidarė duris į firgelių patalpą, žvilgtelėjo į vidų ir krūptelėjo. Firgeliai, savaime aišku, nemiegojo. Jie kranksėjo. Milžiniški apšerkšniję driežai skrajojo po patalpą. |
| 1180 |
Ji buvo užkimšusi guolius, tepimo sistemą, ji užpleištavo vėsinimo ventiliatorius. Nusvidintoms variklio detalėms metalinė vata buvo smarkiai veikiančia trinties medžiaga. Nuostabu, kaip dar laidas taip ilgai laikė. Gregoras sugrįžo į valdymo kabiną. Negalima nutupdyti laivo be pagrindinio laido. |
| 1181 |
Reikės taisyti kosmose, išleisti pelną. Laimė, žvaigždėlaivis varomas išmetamosiomis šoninių reaktyvinių variklių tūtomis. Jomis dar galima manevruoti. Sėkmės tikimybė – vienas prieš vieną, bet dar ne vėlu užmegzti ryšį su dirbtiniu palydovu, kurį Vermoinas naudoja kaip pakhauzą. |
| 1182 |
Kova buvo nelengva, bet visi gyvuliai atvyko gyvi, sveiki, žvalūs ir taip toliau, ir taip toliau. "Ass" tarnyba uždirbo gražią sumelę. Bet dabar Gregoras tik svajojo, kaip galima greičiau išlįsti iš laivo ir gulti į karštą vonią. Ir daugiau gyvenime toliau nuo kvilų, smagų ir firgelių. |
| 1183 |
Visų skaudžiausia, kad jie, galimas daiktas, turi teisę taip elgtis. Jis negali nusileisti ant planetos. Zvaigždėlaivio, neturinčio pagrindinio laido, nutūpimas lygus savižudybei. O Vermoino saulės sistemoje kito kosminio pakhauzo nėra. Ką gi, jis atgabeno gyvulius beveik į patį pakhauzą. |
| 1184 |
Kiekvieną rūšį derėjo sutikti ypatinga, tik jai vienai skirta pasveikinimo apeiga, nes taip buvo parašyta Didžiojoje Knygoje apie dievus. Vyriausiasis Dainius tuoj pat pastebėjo, kad prieš jį dvikojai, dvirankiai, beuodegiai dievai. Jis skubiai perrikiavo savo gentainius į atitinkamą figūrą. |
| 1185 |
Tai buvo tikras paniekos mostas. – Pagal Algonos įsakymus – visų pirmiausia puota. Vyriausiasis Dainius nusigręžė, tuo parodydamas, kad nesutinka. Kol valdžia jo rankose, jis nesileis į jokius kompromisus su Algonos erezija – mokymu, sukurtu vos prieš kažkokius ten tris tūkstantukus metų. |
| 1186 |
Viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti, – taip, kaip parašyta paskutiniojo atėjimo Knygoje. Ir vis dėlto Glatas buvo apstulbintas, matydamas, kaip tobulai dievai kopijuoja paprastų mirtingųjų jausmus. Žiūrėdamas į juos, galėjai pamanyti, kad jie tikrai miršta iš alkio ir troškulio. |
| 1187 |
Kai kurios jų iš džiaugsmo ėmė šokti, nes argi nepasakyta Rašte, kad vėl atvyksią dievai ir pasibaigsianti Užmarštis, kad kiekvieną aplankysiąs turtas ir gerovė, kaip ir Kosminių skridimų dienomis? Ant pilkapio vienas dievų sukniubo. Antras šiaip taip atsisėdo ir drebančiu pirštu rodė į savo burną. |
| 1188 |
Rėkė, rodydamas sau į gerklę, ir vėl rėkė, supanašėjęs į kenčiantį mirtingąjį. Viskas ėjo taip, kaip reikalavo Dievų Šokis, aprašytas Paskutiniojo atėjimo knygoje. Kaip tik tą akimirką į aikštę priešais pilkapį įsiveržė jaunuolių būrys iš gretimos gyvenvietės ir pakeitė šei– mininkus šokyje. |
| 1189 |
Netrukus prasidėjo Užmarštis. Tačiau nėra nė dviejų senovinių raštų, vienodai aiškinančių užmaršties priežastis. Kai kurie tvirtina, kad dievus įžeidė netobulas kažkurio šokio atlikimas. Kiti, kaip Algona, rašo, kad reikia pradėti puotavimu bei išgertuvėmis, o jau paskui pereiti prie apeigų. |
| 1190 |
Kažkoks žioplys paliko prie Šventojo Pilkapio paprastą ąsotį vandens. Vienas dievų prišliaužė prie ąsočio. Dievo rankos buvo bestveriančios netinkamą daiktą. Vyriausiasis Dainius kone plėšte išplėšė iš dievo rankų ąsotį, skubiai nunešė jį, ir visa gentis su palengvėjimu atsiduso. |
| 1191 |
Kokia šventvagystė – palikti netoli dievų paprastą, neišvalytą, nešventintą vandenį, be to, dar skurdžiame, nemargintame ąsoty. Prisiliestų prie jo dievas – ir jo teisingas pyktis pelenais paleistų visą gyvenvietę. Dievas įtūžo. Jis kažką suriko, pirštu baksnodamas į užgaulų indą. |
| 1192 |
Dievai taip pat šoko. Jiems nusilenkti ateidavo tolimų gyvenviečių gyventojai, ir dievai dusdami reiškė jiems savo palankumą. Baigiantis šokiui, vienas iš dievų nepaprastai pamažu atsistojo, paskui puolė ant kelių, su perdėtu patosu mėgdžiodamas be galo nusilpusio mirtingojo judesius. |
| 1193 |
Vyriausiasis Dainius bandė prieštarauti, bet veltui. Juk gyventojai dievą girdėjo savo ausimis. Apvalytais nuo nešvarybių, gražiai raštuotais ąsočiais atnešė vandenį, ir šokėjai sustojo į atitinkančias apeigai pozas. Dievai žiūrėjo į juos, tyliai kalbėdamiesi dievų kalba. |
| 1194 |
Ant pilkapio jie pastatė ąsotį vandens. Vienas dievų buvo beimąs ąsotį. Kitas atstūmė jį ir pats čiupo ąsotį. Minia susijaudinusi suūžė. Pirmasis dievas bakstelėjo antrajam ir paėmė vandenį. Antrasis atėmė ąsotį ir prikišo jį prie lūpų. Tuomet pirmasis puolė, ir ąsotis nusirito pilkapio šlaitu. |
| 1195 |
Paskui, jeigu dievai norės, jų garbei bus surengta puota. Dievai nerodė jokio ženklo. Jie gulėjo ant šventojo pilkapio, išsitiesę visu ūgiu, ir tik retkarčiais sutrūkčiodavo galūnėmis, vaizduodami nuovargio ir nežmoniško troškulio kankinamus mirtinguosius. Tai buvo labai galingi dievai. |
| 1196 |
Vyriausiasis Dainius skubėjo: jis žinojo, kad, nepelnytai stovėdamas ant brangaus pilkapio, išniekina jį. Dievai susižvalgė. Vienas jų lėtai atsiklaupė. Kitas ištiesė jam rankas ir padėjo atsistoti. Dievas stovėjo svyruodamas lyg girtas, spausdamas gulinčio dievo ranką. |
| 1197 |
Priešais jį, už poliaroidinio priešakinio stiklo, mirgėjo ir ribuliavo dykuma. Smėliaeigis apgaulingai minkštai buvo mėtomas ir supamas. Morisonas prasitrynę akis ir įjungė radiją. Jis buvo stambus, nudegęs, muskulingas vaikinas su trumpai pakirptais juodais plaukais ir pilkomis akimis. |
| 1198 |
Jis viską žinojo: ir apie saulės aklumą, ir apie šiluminį smūgį, ir apie telefono gedimą. Jis buvo įsitikinęs, kad jam nieko panašaus neatsitiks. Tačiau dabar, per dvidešimt vieną dieną nukeliavęs 1800 mylių, jis išmoko gerbti šią sausingą smėlio ir akmenų platybę, tris kartus didesnę už Sacharą. |
| 1199 |
Bet galima ir praturtėti; būtent to ir siekė Morisonas. Iš imtuvo pasigirdo ūžesys. Iki galo atsukęs garso reguliatorių, pagavo vos girdimus šokių muzikos garsus iš Venusborgo. Paskui muzika nutilo ir girdėjosi tik ūžesys. Morisonas išjungė radiją ir abiem rankom stipriai įsikibo į vairą. |
| 1200 |
Atgniaužęs vieną ranką, žvilgtelėjo į laikrodį: penkiolika dešimtos ryto. Pusę dešimtos jis sustos ir snustels. Tokiame karštyje reikia ilsėtis. Bet ne daugiau, kaip pusvalandį. Kažkur priekyje laukia lobiai, ir jis privalo rasti juos, kol dar nepasibaigė maisto atsargos. |
| 1201 |
Gal kam nors žuvininkystė ir nuobodus užsiėmimas, bet jam tas darbas visai patinka. Jis aiškiai įsivaizdavo, kaip skumbrių pulkai veisiasi planktono sodeliuose, o jis su savo ištikimu delfinu stebi, ar nesusidabruos plėšrioji barakuda, ar nepasirodys iš už koralų pilkai plieninis ryklys. |
| 1202 |
Jam besnūduriuojant, mašina nuslydo nuo purios kopų bangos keteros. Smarkiai pasviręs, smėliaeigis kabinosi ratais už keteros. Smėlis ir akmenukai skriejo iš po plačių ratų, kurie cypdami ir staugdami ėmė traukti mašiną aukštyn šlaitu. Stai tuomet ir nugriuvo visa atšlaitė. |
| 1203 |
Paskui mašina dar sykį apsivertė ir nugarmėjo į tuštumą. Keletą akimirkų Morisonas kabojo ore. Paskui smėliaeigis iš karto su visais ratais trenkėsi į dugną. Morisonas išgirdo pokštelėjimą: sprogo abi užpakalinės padangos. Jis susidaužė galvą į priešakinį stiklą ir neteko sąmonės. |
| 1204 |
Abi plyšusios padangos buvo taip sudraskytos, kad pataisyti jas nebuvo įmanoma. Gumos likučių neužtektų net vaikiškam sviedinukui. Atsarginius ratus jis sunaudojo dar prieš dešimt dienų, pravažiuodamas Velnio Grotas. Sunaudojo ir išmetė. Keliauti toliau be padangų jis negalėjo. |
| 1205 |
Reikės atsirinkti tik būtiniausius daiktus: viską, ką jis pasiims, teks pačiam tempti. Reikia pasiimti telefoną, kilnojamąjį komplektą analizėms daryti, koncentratus, revolverį, kompasą. Ir nieko daugiau, tik vandens – tiek, kiek galės jo panešti. Visa kita reikės palikti. |
| 1206 |
Vakarop Morisonas susiruošė į kelią. Su gailesčiu jis žiūrėjo į dvidešimt vandens bakų, kuriuos tenka palikti. Dykumoje vanduo – brangiausias turtas, neskaitant telefono. Bet ką padarysi. Iki sočiai atsigėręs, užsimetė ant pečių ryšulį ir patraukė į pietvakarius, gilyn į dykumą. |
| 1207 |
Tris dienas jis ėjo į pietvakarius, vėliau, ketvirtą dieną, pasuko į pietus. Aukso žymės buvo vis aiškesnės. Niekad nepasirodanti iš už debesų saulė kepino, ir mirtinai baltas dangus skliaudėsi virš Morisono kaip įkaitintos geležies stogas. Jis ėjo aukso pėdsakais, o jo pėdsakais ėjo kažkas kitas. |
| 1208 |
Šeštą dieną jis pastebėjo kažką judant, bet buvo taip toli, kad nieko negalėjo įžiūrėti. Septintą dieną pamatė, kas jį seka. Maži, liesi, geltona oda ir ilgais, tarsi pašaipos išlenktais žandikauliais Veneros vilkai – tai viena iš nedaugelio žinduolių veislių Skorpionų dykumoje. |
| 1209 |
Vilkai nesistengė prisiartinti. Laiko jie turėjo užtenkamai. Morisonas vis ėjo ir ėjo, apgailestaudamas, kad nepasiėmė šautuvo. Bet šautuvas – dar aštuoni svarai, tai, vadinasi, aštuoni svarai mažiau vandens. Apsistodamas nakvynei aštuntos dienos vakarą, jis išgirdo kažkokį spragsėjimą. |
| 1210 |
Galima buvo te– leportuoti bet kokį negyvą daiktą. Gyvų padarų telepor– tuoti nepajėgdavo, nes įvykdavo nežymūs, bet nepataisomi molekulinio protoplazmos sąstato pakitimai. Kai kurie tuo įsitikino patys, kai teleportavimas dar tik prasidėjo. Morisonas laukė. Oro sūkurys pasiekė trijų pėdų diametrą. |
| 1211 |
Kiek kartų esu radęs tokius vaikinus – guli smėlyje savo paties išdžiūvusios odos maiše, o kaulus sugraužė smėlynų vilkai ir išnešiojo biaurūs juodi vanagai. Dvidešimt trečius metus nešioju paštą tokiems, kaip jūs, puikiems vaikinams, ir kiekvienas jų mano, kad jis nepaprastas, ne toks, kaip kiti. |
| 1212 |
Bet kiekvieno kitoks skonis. Linkiu sėkmės, vaikine. Robotas atidžiai apžiūrėjo Morisoną – tur būt, norėdamas nustatyti, ar daug jis turi asmeninių daiktų, – ir nėrė atgal į oro sūkurį. Akimirka – ir jis dingo. Dar akimirka – dingo ir sūkurys. Morisonas atsisėdo ir ėmė skaityti laiškus. |
| 1213 |
Jis buvo kupinas naujienų apie jo pusbrolius, tetas ir dėdes. Džeinė rašė apie Atlanto okeano fermas ir apie puikią vietelę, kurią ji rado Karibų jūroje, netoli Martinikos. Ji maldavo jį mesti ieškojimą, jeigu jam gresia pavojai; galima rasti ir kitų būdų užsidirbti fermą. |
| 1214 |
Jam akys raibo nuo raudonos, geltonos bei rusvos spalvų. Visoje dykumoje nebuvo jokios žalios dėmelės. Jis ėjo ir ėjo gilyn į dykumą, palei chaotiškas akmenų sąvartas, o iš tolo, iš abiejų pusių, neprisiartindami ir nenutoldami, slinko vilkai. Morisonas nekreipė į juos dėmesio. |
| 1215 |
Užteko rūpesčių, kuriuos jam kėlė stačios uolos ir ištisi riedulių laukai, pastojantys kelią į pietus. Vienuoliktą kelionės dieną aukso žymės pasidarė to– Kios aiškios, kad uolieną jau buvo galima plauti. Vilkai vis dar jį persekiojo, o vanduo baigėsi. Dar viena diena žygio – ir galas. |
| 1216 |
Aš dar nesutvarkiau paraiškos. Man reiktų pripildyti jas, – nerūpestingai šypsodamas, jis parodė jai savo gertuves. Kartais pavykdavo. Kartais, jeigu ieškotojas elgdavosi gana pasitikinčiai, "Komunalinės paslaugos" duodavo vandens, netikrindamos einamosios jo sąskaitos. |
| 1217 |
Mūsų įstatai draudžia pratęsti kreditą, misteri Morisonai. Venera – dar ne įsisavinta planeta, ir labai tolima planeta. Bet kokį pramonės gaminį tenka gabenti iš Žemės, už nežmonišką kainą. Mes turime vandens, bet surasti jį, išvalyti ir paskui teleportuoti labai brangu. |
| 1218 |
Eidamas toliau, jis rizikuoja mirti dykumoje. O jei grįš? Jis atsidurs Venusborge be skatiko kišenėje, aptekęs skolomis ir veltui ieškos darbo perpildytame gyventojų mieste. Jam teks miegoti nakvynės namuose ir maitintis nemokamu srėbalu kartu su kitais ieškotojais, kurie pasuko atgalios. |
| 1219 |
Iš viršaus jį pastebėjo peslys trikampiais sparnais. Peslys dieną ir naktį sklandė kylančio oro srovėmis, laukdamas, kol vilkai pribaigs Morisoną. Paskui peslį pakeitė mažų skraidančių skorpionų pulkas. Jie nuginė paukštį aukštyn, į debesų sluoksnį. Skraidančios biaurybės laukė visą dieną. |
| 1220 |
Dabar, penkioliktąją dieną nuo smėliaeigio palikimo, aukso žymės pasidarė dar aiškesnės. Iš tikrųjų jis ėjo aukso gyslos paviršiumi. Matyt, visur aplinkui buvo auksas. Bet pačios gyslos jis dar nebuvo aptikęs. Morisonas atsisėdo ir pakratė paskutinę savo gertuvę. Teliūškavimo nebeišgirdo. |
| 1221 |
Ir, žinoma, Džeinė, laukianti jo Tampoje. Morisonas suprato, kad jeigu neras uolienos, rytojaus gimimo diena bus jam paskutinė. Jis pakilo, vėl supakavo telefoną kartu su tuščiomis gertuvėmis ir pasileido į pietus. Jis ėjo ne vienas. Dykumos paukščiai ir žvėrys sekė paskui. |
| 1222 |
Jis išsitraukė revolverį ir iššovė į artimiausią vilką. Tarp jų buvo kokia dvidešimt pėdų, bet jis nepataikė. Priklaupė ant vieno kelio, paėmė revolverį abiem rankom ir vėl iššovė. Vilkas sukaukė iš skausmo. Gauja tuojau puolė sužeistąjį, ir pesliai nėrė žemyn savo dalies. |
| 1223 |
Morisonas įsikišo revolverį į dėklą ir nubrido tolyn. Žinojo, kad jo organizmui labai trūksta vandens. Jam akyse viskas aplinkui šokinėjo, blaškėsi, ir jo žingsniai pasidarė netvirti. Jis išmetė tuščias gertuves, išmetė viską, tik pasiliko analizių prietaisą, telefoną ir revolverį. |
| 1224 |
Arba jis išeis iš šios dykumos nugalėtoju, arba visai neišeis. Aukso žymės buvo tokios pat gausios. Bet tikros gyslos jis vis dar negalėjo rasti. Pavakare jis pastebėjo negilų urvą uolos papėdėje. Įšliaužė ten ir angą užvertė akmenimis. Paskui išsitraukė revolverį ir atsirėmė nugara į galinę sieną. |
| 1225 |
Jo veidas ir krūtinė tikrai buvo drėgni nuo prakaito. Įdėmiai pažiūrėjęs į užverstą angą, jis suskaičiavo dvi, keturias, šešias, aštuonias žalias akis. Jis iššovė į jas, bet jos nepasitraukė. Jis iššovė dar kartą, ir kulka, atšokusi nuo sienos, apžėrė jį aštriomis akmenų skeveldromis. |
| 1226 |
Pasakojimus apie jį girdėjo visuose mažuose baruose, kurie juosia Skorpionų dykumą. Apžėlę barzdomis seni ieškotojai pasakojo apie jį šimtus įvairiausių istorijų, o prityrę barmenai pridėdavo naujų smulkmenų. Aštuoniasdešimt devintaisiais jo buvo užsisakęs Ker– kas – didelę porciją, specialiai sau. |
| 1227 |
Jis juk beveik jį regi... Morisonas prisivertė atsipeikėti. Buvo rytas. Jis šiaip taip išlindo laukan sutikti dienos. Jis vos-ne-vos šliaužė į pietus, paskui jį sekė vilkai, ant jo krito sparnuotų grobuonių šešėliai. Jis krapštė pirštais akmenis ir smėlį. Aplinkui buvo gausios aukso žymės. |
| 1228 |
Jis stūmė į priekį saulės nudegintą, išsekusį savo kūną, sustodamas tik nubaidyti šūviu per daug arti priėjusius vilkus. Liko tik keturios kulkos. Jam teko iššauti dar kartą, kai pesliai neiškęsdami ėmė leistis jam ant galvos. Sėkmingu šūviu jis pataikė tiesiai į pulką, paklojęs du paukščius. |
| 1229 |
Morisonas, jau nieko nebematydamas, nušliaužė pirmyn. Ir nukrito nuo neaukštos uolos. Krito nepavojingai, bet išmetė revolverį. Nespėjo jo susirasti, kai užpuolė vilkai. Tik jų godumas išgelbėjo Morisoną. Kol jie viršum jo grūmėsi, jis nusirito į šalį ir pastvėrė revolverį. |
| 1230 |
Morisonas padėjo aparatą ant žemės ir apsižvalgė. Siaura dauba, į kurią jis įkrito, tiesiai ėjo kokia dvidešimt jardų, paskui suko į kairę. Stačiose jos pakriūtėse nesimatė jokios olos, jokios patogios vietos, kur galima būtų įsitaisyti barikadą. Už nugaros pasigirdo kažkoks šnaresys. |
| 1231 |
Aplink raudonomis ir purpurinėmis kibirkštimis žėrėjo auksingieji klodai. O užpakalyj bėgo vilkai. Morisonas sustojo. Daubos kilpa atvedė jį prie aklinos sienos. Jis atsirėmė į ją nugara, laikydamas revolverį už vamzdžio. Vilkai, susispietę į būrį lemiamam šuoliui, sustojo už penkių pėdų. |
| 1232 |
Mane sukūrė žmonės ir, aišku, suteikė man kai kuriuos savo jausmus. Taip ir turi būti. Bet yra mano galimybių riba, – iš esmės, tokią ribą turi dauguma žmonių šioje atšiaurioje planetoje. Ir, skirtingai nuo žmonių, aš negaliu peržengti šios ribos. Robotas lindo į sūkurį. |
| 1233 |
Morisonas nesuprasdamas žiūrėjo į jį. Už roboto jis matė nekantraujančią vilkų gaują. Matė neryškų spindesį kelių milijonų vertės auksingųjų klodų, dengiančių slėnio krantus. Ir staiga kažkas trūko jo viduje. Nežmoniškai klykdamas, Morisonas puolė į priekį ir sugriebė robotą už kojų. |
| 1234 |
Morisonas liko vienas Veneros sutemose. Jis surado auksingojo klodo iškyšulį didumo sulig žmogaus galva, trenkė į jį revolverio rankeną, ir ore sumirgėjo smulkios žaižaruojančios skeveldros. Po valandos revolveryje atsirado keturi įdubimai, o blizgančiame klodo paviršiuje – keletas įbrėžimų. |
| 1235 |
Morisonas metė į juos keletą akmenų ir suriko sausu, gergždžiančiu balsu. Vilkai atsitraukė. Jis vėl įsistebeilijo į iškyšulį ir pamatė jo apačioje plyšiuką, ne storesnį už plauką. Emė daužyti tą vietą. Akmuo nė nekrustelėjo. Morisonas nusišluostė nuo kaktos prakaitą ir sutelkė mintis. |
| 1236 |
Pleišto, reikia pleišto. Nusisegė diržą. Pridėjęs prie plyšio plieninės sagties kraštą, revolverio smūgiais suvarė ją į plyšį per kokią colio dalį. Dar trys smūgiai – ir visa sagtis dingo plyšyje, dar smūgis – ir iškyšulys atsiskyrė nuo gyslos. Nulūžęs gabalas svėrė apie dvidešimt svarų. |
| 1237 |
Jei uncija kainuoja penkiasdešimt dolerių, nuolauža kainuos dvylika tūkstančių, jei tik auksas bus toks grynas, kaip atrodo. Kada pasirodė teleportuotas Visuomeninis Markšeide– ris, jau buvo stojusi tamsiai pilka sutema. Jis buvo neaukštas, kresnas robotas, papuoštas senamadišku juodu laku. |
| 1238 |
Robotas įlindo į sūkurį ir dingo. Laikas slinko, ir vilkai vėl pradėjo artintis prie Mori– sono. Jie unkštė, kai Morisonas svaidė į juos akmenimis, bet nesitraukė. Iššiepę snukius, iškišę liežuvius, jie prašliaužė keletą likusių jardų. Staiga visų priešakyje šliaužęs vilkas sustaugė ir atšoko. |
| 1239 |
Sūkurio žiotys pradėjo plėstis, praleisdamos dar didesnę varinę išgaubą. Dugnas jau stovėjo smėlyje, o išgauba vis didėjo. Kai pagaliau ji pasirodė visa, neaprėpiamoje dykumoje stūksojo milžiniška raižyta varinė punšo taurė. Sūkurys pakilo ir pakibo viršum jos. Morisonas laukė. |
| 1240 |
Sukepusią gerklę peršėjo. Iš sūkurio pasirodė plona vandens srovelė ir ėmė lietis į taurę. Morisonas vis dar nejudėjo. O paskui prasidėjo. Srovelė virto srautu, kuris savo šniokštimu išvaikė vilkus ir peslius. Ištisas krioklys krito iš sūkurio į milžinišką taurę. Morisonas nusvyravo prie jos. |
| 1241 |
Didelė kontrolinė lenta, skrajojanti viršum jo galvos kelių šimtų pėdų aukštyje, slėgte slėgė jį prie žemės. Vienodas mašinos gaudesys ir lėtas žiburėlių šokis panelyje kėlė pasitikėjimą ir ramybę, ir, nors Džeimsas žinojo, kaip visa tai apgaulinga, nejučiomis leidosi šių jausmų užliūliuojamas. |
| 1242 |
Bet vos jis prisnūdo, žiburėliai panelyje susidėstė kitokiu būdu. Džeimsas ūmai išsitiesė ir perbraukė ranka veidą. Iš plyšio panelyje iššliaužė popierinė juosta. Vyriausiasis programuotojas nuplėšė skiautelę ir įsmeigė į ją akis. Paskui niūriai palingavo galvą ir išskubėjo iš kambario. |
| 1243 |
Panašios abstrakcijos pasidarė visiškai įmanomos po laikinos selekcijos atradimo ir atitinkamų pakitimų istorijoje. Jau 2103 metais Osvaldas Meineris ir jo grupė teoriškai įrodė Istorinės magistralės perjungimo galimybę į kitas Galimybių istorines linijas. Aišku, tam tikrose ribose. |
| 1244 |
Persijungimas galimas tik į gretutines linijas. Si teorinė galimybė tapo praktine būtinybe 2213 metais, kai Saikso-Reiberno skaičiuotojas numatė visišką žemės atmosferos sterilizaciją dėl šalutinių radioaktyvių produktų susikaupimo. Šis procesas buvo neišvengiamas ir negrįžtamas. |
| 1245 |
Bet ir perjungimui buvo tam tikros ribos. Turėjo ateiti laikas, kai nė viena prieinama linija ėmė nebeatitikti poreikių, kai bet kokia ateitis pasidarė nebe palanki. Ir, kai šitai įvyko, Planavimo taryba ėmėsi ryžtingesnių veiksmų, – Štai kas mūsų laukia, – kalbėjo toliau Edvinas Džeimsas. |
| 1246 |
Norėdamas pakreipti pasaulinius įvykius, jis turėtų išgyventi mažiausiai dar dešimt metų. Per tą laiką Benas Baksteris nupirktų iš vyriausybės Jeloustono parką. Jis tame parke nieko nekeistų, tik ten įsteigtų pavyzdinį miškų ūkį. Ši įmonė komerciškai save puikiausiai pateisintų. |
| 1247 |
Baksteris įsigytų ir kitų didelių žemės valdų Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Beno Baksterio įpėdiniai per artimiausius du šimtmečius pasidarytų medienos karaliais, jiems priklausytų milžiniški miškų plotai visame pasaulyje. Jų pastangų dėka iki pat mūsų laikų žemėje išliktų dideli miškų rajonai. |
| 1248 |
O jeigu pavyktų užsitikrinti gigantiškų Baksterio įmonių paramą, ir dar pakenčiamomis sąlygomis... Brinas buvo liemeningas, gražus trisdešimt šešerių metų brunetas. Jo dirbtinai maloniame žvilgsnyje jautėsi beveik fanatiškas išdidumas, o tvirtai sučiauptos lūpos rodė didelį atkaklumą. |
| 1249 |
Daugelis manė, kad jis dar per jaunas tokiam aukštam postui. Bet visi sutiko, kad Brinas ne pagal amžių uoliai žiūri į savo teises ir pareigas. Jis užrakino butą ir nuėjo prie lifto. Čia jau stovėjo būrelis gyventojų, daugiausia – paprastų miestiečių, bet tarp jų buvo ir du štalmeisteriai. |
| 1250 |
Jam iš galvos neišėjo Baksteris. Ir vis dėlto žvilgtelėjęs pastebėjo lifte aukštą, gražiai nuaugusį vyrą, auksaspalvės odos ir tipiškų veido bruožų poli– nezietį – apie tai bylojo ir įkypos akys. Brinas net nusistebėjo, kas gi atvedė svetimšalį į jų prozaišką daugiabutį namą. |
| 1251 |
Jie, kaip ir anksčiau, ėjo paskui Briną, žiūrėdami, kaip minia skiriasi priešais jį, o jis eina ir eina, nesižvalgydamas nei kairėn, nei dešinėn. Nuo to viskas ir prasidėjo. Susimąstęs Brinas užlėkė ant oraus rausvo storulio; jo krūtinę puošė raudonas su sidabru pirmo rango kryžiuočio medalionas. |
| 1252 |
Tuščias pasipūtėlis ir pagyrūnas. Nuo dvikovos jis, žinoma, išsisuko. Prisidengė aukštesniu savo laipsniu. Brino širdyje kaupėsi baisiausias pyktis. Ėmęs nudobčiau tą žmogų ir nusispiaučiau į visas pasekmes. Spiauti į visą pasaulį. Jis niekam neleis iš savęs tyčiotis... |
| 1253 |
Taip, taip, matai! Jie apmokėjo sąskaitą ir nuėjo tolyn. Brinas sumanė paklaidžioti krantine, norėdamas atgauti dvasios ramybę. Milžiniškų laivų, dic Tingai ir tvirtai besiilsinčių ant savo stapelių, vaizdas jį visada ramino. Jis žingsniavo neskubėdamas, stengdamasis suprasti, kas su juo dedasi. |
| 1254 |
Ir Brinas įsivaizdavo žydrą dangų, kaitrią saulę, vyną ir tikrą, palaimingą poilsį. Ne, tai ne jam! Alinantis darbas, nuolatinis visų dvasinių jėgų įtempimas – tokią dalią jis pats pasirinko. Tebūnie tai pavojinga net jo protui – jis ir toliau dirbs, stingdamas po pilku, švininiu Niujorko dangumi. |
| 1255 |
Jis žmogus pasiturintis. Reikalai susitvarkys patys savaime. Kas kliudo jam sėsti į garlaivį ir, nusikračius visais rūpesčiais, praleisti metus pietų saulėje? Džiaugsmo banga užplūdo jį, pagalvojus, kad niekas jam nekliudo. Jis pats sau šeimininkas, jam užteks drąsos ir valios. |
| 1256 |
Dvasios ramybė – štai kas svarbiausia! Tučtuojau, nieko nelaukdamas, jis sės į garlaivį, o iš kelionės pasiųs kompanijoms telegramą, kurioje viską... Tuščia gatve prie jo artinosi du praeiviai. Vieną jis pažino iš auksaspalvės rusvos odos ir charakteringų po– lineziečio bruožų. |
| 1257 |
Įtempti Brino nervai reagavo žaibiškai. Ne be reikalo Antrojo pasaulinio kryžiaus žygio metu jis buvo laikomas padūkusiu riteriu. Net ir dabar, po daugelio metų, jo refleksai veikė neklaidingai. Išsisukęs nuo rudaplaukio smūgio, jis pats smogė alkūne į pilvą poli– neziečiui. |
| 1258 |
Tas aiktelėjo ir akimirką atleido rankas. Brinas tuo pasinaudojo ir ištrūko. Jis iš visų jėgų smogė polineziečiui atkalia ranka ir pataikė į gerklų nervą. Polinezietis ėmė dusti ir krito kaip pakirstas. Tą pačią akimirką rudaplaukis užgriuvo Briną ir ėmė jį kulti variniu kastetu. |
| 1259 |
Brinas jam spyrė, aepataikė – ir užsidirbo stiprų smūgį į paširdžius. Bri– nui užėmė kvapą, akyse aptemo. Ir iš karto jis gavo naują smūgį, beveik be sąmonės partrenkusį žemėn. Bet čia priešas padarė klaidą. Rudaplaukis norėjo smarkiai spirti, bet blogai apskaičiavo smūgį. |
| 1260 |
Tuo pasinaudojęs, Brinas čiupo jį už kojos ir truktelėjo. Netekęs pusiausvyros, rudaplaukis atsitrenkė pakaušiu į grindinį. Brinas vargais negalais atsikėlė, vos atgaudamas kvapą. Polinezietis pamėlynavusiu veidu gulėjo aukštielninkas ir judino rankas bei kojas, tarsi plaukdamas. |
| 1261 |
O dar leitenantas nobilis praneš apie keistą jo elgesį. Brinas apsidairė. Niekas nematė jų muštynių. Jo priešai, jeigu norės, tegul praneša policijai. Tuos du, žinoma, pasiuntė konkurentai; jiems ne pro šalį sužlugdyti jo sandėrį su Baksteriu. Paslaptingi balsai – taip pat kažkoks jų pokštas. |
| 1262 |
Gal, mūsų laimei, sukliudysime jam Baksterio kontoroje. Nepraėjo nė penkių minučių, ir jie, sučiupę taksi, visu greičiu atidūmė prie įspūdingo pastato. Gražutė jauna sekretorė nustebusi įsmeigė į juos akis. Sėdėdami taksi, jie truputį apsivalė, bet vis dar atrodė gana nekaip. |
| 1263 |
Toks žmogus, kaip Baksteris, tikriausiai ir žingsnio nežengs be apsaugos. Susitikimas jau įvyko, nejau lįsi, nieko nepaisydamas. Gal būt, jų panaudotos priempnės viską pakeitė. Gal būt, Brinas įėjo į Baksterio kabinetą jau kitoks; rytiniai įvykiai negalėjo jam praeiti be pėdsakų. |
| 1264 |
Benas Baksteris buvo žemas, kresnas storulis jaučio sprandu ir visiškai nuplikusia galva. Apsiblaususios be jokios išraiškos jo akys žvelgė pro auksinę pensne. Jis buvo apsivilkęs įprastu darbiniu švarku, kurio atlapą puošė rubinas, apjuostas perlų vainikėliu – Volstrito lordų rūmų emblema. |
| 1265 |
Aš ir pats ketinau nusileisti. Viskas vyksta normaliai. Paprasčiausiai jis derasi, muša kainą. Jokių asmeniškumų... Bet Brino kantrybės taurė buvo sklidina. Raudonveidis kryžiuotis, paslaptingas balsas kavinėje, blykstelėjusi laisvės viltis, muštynės su dviem praeiviais. |
| 1266 |
O jeigu pavyktų užsitikrinti gigantiškų Baksterio įmonių paramą, ir dar pakenčiamomis sąlygomis... Brinas buvo liemeningas, gražus trisdešimt šešerių metų brunetas. Jo dirbtinai maloniame žvilgsnyje jautėsi geraširdiškumas, o išraiškinga burna bylojo apie nesugriaunamą pamaldumą. |
| 1267 |
Jis pasispaudę po pažastim maldų lazdą ir įsikišo į kišenę Norstedo "Dorovingo gyvenimo vadovą". Jis niekados neišeidavo iš namų be šio patikimo palydovo. Galiausiai jis įsisegė į švarko atlapą mėnulio piautu– vo pavidalo sidabrinį ženkliuką – savo aukšto rango emblemą. |
| 1268 |
Brinas palenkė galvą lygiai per colį, kukliai pasisveikindamas, kaip dera ganytojui su savo avim. Jam iš galvos neišėjo Benas Baksteris. Ir vis dėlto akies krašteliu pastebėjo lifte žavią išlepintą merginą juodais kaip varno sparnas plaukais, pikantišku tamsiu auksaspalviu veideliu. |
| 1269 |
Indė, pagalvojo sau Brinas ir net nusistebėjo, kas gi atvedė svetimšalę į jų prozaišką daugiabutį namą. Jis pažinojo daugumą gyventojų iš matymo, bet galvojo, kad būtų nekuklu sveikintis su jais. Kai liftas pasiekė vestibiulį, Brinui indė visai išėjo iš galvos. Tą dieną jis turėjo daug rūpesčių. |
| 1270 |
Šventikas taip pat nusilenkė ir abu nuėjo savo keliais. Brinas paspartino žingsnį: jis stipriau suspaudė rankdjė maldų lazdą. Tik šventikas tegali remtis senyvu šavo amžiumi kaip argumentu jaunystės labui. Ir, apskritai, vakarų budistų mokymas pilnas į akis krintančių prieštaravimų. |
| 1271 |
Jis įėjo į "Auksinio lotoso" kavinę ir atsisėdo už vieno iš tolimesnių staliukų. Čiupinėdamas pirštais sudėtingą savo maldų lazdos raštą, jis jautė, kad susierzinimas praeina. Beveik akimirksniu jam grįžo ta aiški proto ir jausmų vienovė, kuri taip reikalinga dorovingo gyvenimo pasekėjui. |
| 1272 |
Bet ne, oficiantui bus tik dar labiau nesmagu. Ir Brinas ryžtingai, kaip buvo įpratęs, liovėsi galvojęs apie oficiantą ir ėmė galvoti apie Baksterį. Jeigu prie miško teritorijos, kurią ruošiasi pirkti, pridėtum Baksterio kapitalus įr Baksterio pažintis, sunku net įsivaizduoti. |
| 1273 |
Brinas pajuto instinktyvią baimę. Prie gretimo staliuko kažkas negera dėjosi. Atsisukęs jis išvydo neseniai matytą tamsiaveidę; ji raudojo į mažytę nosinaitę. Mažutis, raukšlėto veido seniokas veltui stengėsi ją nu– jaminti. Verkianti mergina įsmeigė į Briną kupiną nusivylimo žvilgsnį. |
| 1274 |
Mes atvykome į Ameriką, tikėdamiesi įkurti čia nedidelę šventyklą. Nelaimė, schizmatikai, garbinantieji Mari įsikūnijimą, mus aplenkė. Mano duktė turi grįžti namo. Bet fanatikai mari j iečiai kėsinasi į mūsų gyvybę, jie prisiekė iš pagrindų sugriauti daritriečių tikėjimą. |
| 1275 |
Tarytum atsakydamas, senis išsitraukė iš kišenės mažą zomšinį maišelį ir iškratė ant stalo visa, kas buvo jame. Brinas nelaikė savęs brangakmenių žinovu, ir vis dėlto nemaža jų buvo praėję per jo rankas, būnant jam religiniu instruktoriumi Antrojo pasaulinio jechado metais. |
| 1276 |
Patikėkite, tai tik maža dalis to, kuo aš džiaugsiuosi jums atsidėkojęs už didelę jūsų paslaugą. Brinas buvo apstulbintas. Jis stengėsi įtikinti save, kad brangenybės greičiausiai meistriškai padirbtos, o pinigai, žinoma, netikri. Ir vis dėlto žinojo, kad tai netiesa. Jie tikri. |
| 1277 |
Nejau "Auksinių atsakymų knygoje" maža pavyzdžių? Brinas pažvelgė į verkiančią rusvaveidę, ir jį apėmė didelis noras uždegti džiaugsmą tose puikiose akyse, priversti tragišką burną šypsotis. Bet ir gražuolės žvilgsnyje jis išskaitė kažką daugiau už paprastą susidomėjimą globėju ir gynėju. |
| 1278 |
Brinas sumanė pavaikštinėti krantine, norėdamas atgauti dvasios ramybę. Matydamas milžiniškus laivus, didingai ir tvirtai besiilsinčius ant savo stapelių, jis visada nusiramindavo. Brinas lėtai žingsniavo, stengėsi suprasti, kas jam darosi. Ta žavi, nusiminusi mergina.. |
| 1279 |
Tegul dėl to netektų net gražiausios pasaulyje merginos– jis ir toliau vilks savo naštą, stingdamas po pilku, švininiu Niujorko dangumi! Bet kodėl gi ne, klausė save Brinas, čiupinėdamas kišenėje zomšinį maišelį. Jis žmogus pasiturintis. Reikalai susitvarkys patys savaime. |
| 1280 |
Džiaugsmo banga užplūdo jį, pamanius, kad niekas jamnekliudo. Jis pats sau šeimininkas, jam užteks drąsos ir valios. Jei jis pajėgė sukurti tokią įmonę, tai pajėgs nuo jos ir atsisakyti, nusimesti nuo pečių viską ir paklausyti; širdies balso. Velniop Baksterį, kalbėjo jis sau. |
| 1281 |
Merginos saugumas svarbiau už viską! Tučtuojau, šią akimirką, jis sės į garlaivį, o iš kelionės pasiųs kompanionams telegramą, kurioje viską... Taigi, viskas nuspręsta. Jis staigiai apsigręžė, nusileido laipteliais žemyn ir nedvejodamas užkopė į laivą. Kapitono padėjėjas sutiko jį malonia šypsena. |
| 1282 |
Laimindamas nors ir ne saldų, bet palankų likimą, Brinas apsigręžė ir puolė laiptais žemyn. Cia pat jam pavyko sučiupti taksi. Baksteris buvo žemas, kresnas storulis jaučio sprandu ir visiškai nuplikusia galva. Apsiblaususios be jokios išraiškos akys žvelgė pro auksinę pensne. |
| 1283 |
Baksterio kalba nutrūko vidury žodžio. Jo burna taip ir liko išžiota, akys buvo įsmeigtos į kažkokį tašką viršum Brino galvos. Brinas atsisuko, bet nepamatė nieko daugiau, tik sieną. Kai jis vėl pasisuko į Baksterį, tas jau buvo visas pamėlynavęs, burnos krašteliuose iššokusios putos. |
| 1284 |
Tai, ką jis pamatė, buvo pirmas Amerikoje ligos atvejis, vėliau pavadintas Honkongo maru. Įnešta tūkstančiais maldų lazdelių, liga kaip ugnis apėmė miestą, palikdama milijonus lavonų. Po savaitės Honkongo maro požymiai miestiečiams pasidarė labiau žinomi, negu tymų požymiai. |
| 1285 |
Brinas buvo liemeningas, gražus trisdešimt šešerių metų brunetas. Jo dirbtinai maloniame žvilgsnyje jautėsi atidumas žmonėms, minkštai apibrėžta burna bylojo apie nuolaidų charakterį, paklūstantį proto argumentams. Iš judesių matėsi pasitikėjimas žmogaus, žinančio savo vietą gyvenime. |
| 1286 |
Jis niekados neišeidavo iš namų be įdomaus detektyvo. Galiausiai jis įsisegė į švarko atlapą Okeanijos turistų klubo ženkliuką iš onikso. Daugelis manė, kad Brinas dar per jaunas nešioti tokį aukštą pasižymėjimo ženklą. Bet visi sutiko, kad jis ne pagal amžių uoliai žiūri į savo teises ir pareigas. |
| 1287 |
Ir vis dėlto žvilgtelėjęs pastebėjo lifte šviesiaplaukį milžiną – tikrą vikingą, kuris kalbėjosi su plikagalviu– neužauga. Brinas nustebo, kas atvedė šitą porą į jų daugiabutį namą. Jis pažinojo daugumą gyventojų iš matymo, bet dar nebuvo su niekuo pažįstamas, kadangi apsigyveno cia visai neseniai. |
| 1288 |
Kai liftas pasiekė vestibiulį, Brinas vikingą jau buvo pamiršęs. Tą dieną jis turėjo daug rūpesčių. Jis numatė, kad pokalbis su Baksteriu bus nelengvas, ir norėjo viską iš anksto apsvarstyti. Išėjęs į gatvę pilką, apniūkusį balandžio rytą, nutarė papusryčiauti Čail– do kavinėje. |
| 1289 |
Arba jūs ateinate nustatytu laiku, arba laukiate, – gal net visą gyvenimą, – kad jums paskirtų kitą. – Brinas pakilo. – Štai ką aš jums pasakysiu. Aš ir pats nežinau, kaip pasielgsiu. Aš išklausiau jūsų – ir daugiau ar mažiau jumis tikiu, bet nieko tikro negaliu pasakyti! Aš pats turiu apsispręsti. |
| 1290 |
Brinas sumanė pavaikštinėti krantine, norėdamas atgauti dvasios ramybę. Matydamas milžiniškus okeaninius laivus, didingai ir tvirtai besiilsinčius ant savo stapelių, jis visada nusiramindavo. Jis lėtai žingsniavo, stengėsi suprasti, kas jam darosi. Tas kvailas pasakojimas. |
| 1291 |
Ne, visa tai ne jam! Alinantis darbas, nuolatinis visų dvasinių jėgų įtempimas – tokią dalią jis pats pasirinko. Ir kad ir kažin kiek visa tai jam atsieitų, jis dirbs ir toliau, stingdamas po pilku, švininiu Niujorko dangumi. Bet kodėl gi ne, klausė jis save. Jis žmogus pasiturintis. |
| 1292 |
Džiaugsmo banga užplūdo jį, pamanius, kad niekas jam nebekliudo. Jis pats sau. šeimininkas, jam užteks drąsos ir valios. Jei jis pajėgė sukurti tokią įmonę, tai pajėgs nuo jos ir atsisakyti, nusimesti nuo pečių viską ir paklausyti širdies balso. O kartu išgelbės ir tą prakeiktą kvailą ateitį. |
| 1293 |
Jis galvojo apie likimą būsimųjų kartų, kurias gali pražudyti savo poelgiu, galvojo apie gydytoją Svegą ir apie Vyriausią programuotoją Edviną Džeimsą, apie tuos rimtus, gerus žmones. Jeigu būtinai nereikėtų, jie nereikalautų tokios aukos. Ir dar vieną aplinkybę jis prisiminė. |
| 1294 |
Jis apsigręžė ir, nenorėdamas vėl apsigalvoti, rūkte nurūko iš šešiolikto aukšto laiptais žemyn. Pasaulinės planavimo tarybos konferencijų salėje penki federatyvinių Žemės apygardų atstovai sėdėjo aplink ilgą stalą, laukdami Edvino Džeimso. Jis įėjo – keisto, negražaus veido ligūstas žmogus. |
| 1295 |
Tačiau... Baksteris buvo žemas, kresnas storulis jaučio sprandu ir visiškai nuplikusia galva. Apsiblaususios be jokios išraiškos akys žvelgė pro auksinę pensne. Jis buvo apsivilkęs įprastu darbiniu švarku, kurio atlape žėrėjo rubinas, apjuostas perlų vainikėliu – Volstrito klubo emblema. |
| 1296 |
Iki to laiko, kol viskas paaiškės, jis būtų sukūręs naują bazę savo operacijoms. Brinas sužinojo, ir tai jį atbaidė. Matyt, žino visi. O dabar jau nieko nebesulaikysi. Jeigu ne šiandien, tai rytoj užpuls jį tie šakalai. O kaipgi draugai, žmona, kompanionai ir maži žmonės, patikėję jam savo likimą. |
| 1297 |
Ir, kaip jūs patys suprantate, man tai kelia nerimą. Be viso to, aš, rodos, dar ir smarkiai peršalau. Visa ta gaišatis su manim prasidėjo lapkričio 9 dieną. Aš ėjau Brodvėjumi Beikerio kavinės link. Mano lūpos vos pastebimai šypsojo – prieš keletą valandų buvau išlaikęs sunkų fizikos egzaminą. |
| 1298 |
Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pūtė šiaurės vakarų vėjas keturiasdešimt penkių mylių per valandą greičiu. Venera jau beveik tekėjo. Mėnulis buvo tarp priešpilnio ir pilnaties. O išvadas malonėkite pasidaryti patys! Aš priėjau Devyniasdešimt aštuntosios gatvės kampą ir norėjau pereiti į kitą pusę. |
| 1299 |
Saugokis sunkvežimio! Sutrikusiu žvilgsniu dairydamasis į šalis, aš pasitraukiau atbulas. Ir – nieko nepastebėjau. O po akimirkos iš už kampo išniro sunkvežimis ant dviejų ratų ir, ne kreipdamas dėmesio į raudoną šviesą, nudardėjo per Brodvėjų. Jei ne šis perspėjimas, jis mane būtų partrenkęs. |
| 1300 |
Kiekvienas kvailys suprastų, kad su manim kalba kitos planetos gyventojas. Žemėje jis nematomas, bet ištobulėję jo jausmai įspėja apie artėjantį pavojų, apie kurį jis mane ir perspėjo. Žodžiu, įprastinis, kasdieninis, antgamtinis atvejis. Paspartinęs žingsnį, aš nuskubėjau Brodvėjumi. |
| 1301 |
Tokia žinutė tikrai pasirodė. Aš perskaičiau ją savo mebliuotame kambaryje. Minia suspaudė žmogų, jis neteko pusiausvyros ir pateko po staiga atlėkusio traukinio ratais. Dėl to aš turėjau susimąstyti, belaukdamas pasikalbėjimo su nematomuoju. Atrodo, kad jo noras mane globoti buvo nuoširdus. |
| 1302 |
Cha! Iš pradžių viskas klojosi neblogai. Aš lankiau paskaitas Kolumbijos universitete, sprendžiau namų darbus, vaikščiojau į kiną, bėgiojau į pasimatymus, žaidžiau stalo tenisą ir šachmatais – žodžiu, gyvenau, kaip ir anksčiau, ir niekam nepasakojau, kad mane saugo globėjų globėjas dergas. |
| 1303 |
Pamažu pripratau ir net ėmiau jausti pasitikėjimą. Kažkokia dvasia dieną ir naktį plūkiasi dėl manęs ir vienintelis dalykas, kurio jai reikia, – apsaugoti mane nuo įvairiausių nelaimių. Asmens sargybinis iš kito pasaulio! Ši mintis man įkvėpdavo didžiausią pasitikėjimą. |
| 1304 |
Kartais jie būdavo verti dėmesio. Dergas išgelbėdavo mane nuo tokių netikėtumų, kaip nežmoniška grūstis Katedrai Parkvėjuje, kaip mažamečiai kišenvagiai arba gaisras. Taęiau jo uolumas vis didėjo. Iš pradžių jis mane perspėdavo vieną du kartus per dieną. Bet po mėnesio – jau po penkis šešis kartus. |
| 1305 |
Pavojai manęs tykojo iš visų pusių. Aš įtariau, kad dergas išpučia savo ataskaitas. Tai buvo vienintelis galimas paaiškinimas. Galų gale aš, dar prieš susipažindamas su juo, tapau pilnamečiu, puikiai apsieidavau be pašalinės paramos. Kodėl atsirado tiek daug pavojų? Vakare aš jį to paklausiau. |
| 1306 |
Ir, gal būt, jau po keleto savaičių... Ore pasigirdo kažkoks dūzgesys. Aš ūmai pašokau ir atsisėdau lovoje. Vienas kambario kampas keistai aptemo, ir man į veidą padvelkė šaltis. Tuo tarpu dūzgesys vis garsėjo – ir tai buvo ne dūzgesys, bet juokas, tylus ir monotoniškas. |
| 1307 |
Aš puoliau prie stalo, sučiupau varinį spaudiklį ir ėmiau dairytis aplinkui, ieškodamas geležies. Kažkas ištraukė man iš rankų spaudiklį. Aš jį nutvėriau. Paskui pamačiau savo automatinį plunksnakotį ir prikišau prie spaudiklio plunksnos galą. Tamsa išsisklaidė. Šaltis praėjo. |
| 1308 |
Arba kitų pasaulių padarai? Visi vieno galo, tarė jis, ir aš supratau jo mintį. Paprastai jie mumis nesidomi. Mūsų suvokimas, o ir pati mūsų būtis priklauso skirtingoms plokštumoms. Kol žmogus iš kvailumo atkreipia jų dėmesį į save. Ir štai aš įsipainiojau į šį žaidimą. |
| 1309 |
Ir patekau į tokią padėtį tik dėl savo kaltės. Aš galėjau naudotis per amžius žmogaus sukaupta rasės išmintimi, – neįveikiamu rasiniu nusistatymu prieš visokią velniavą, mano paslaugoms buvo svetimo pasaulio instinktyvi baimė. Mat, mano nuotykis kartojosi jau tūkstančius kartų. |
| 1310 |
Jis pats stengiasi atkreipti jų dėmesį, o nieko pavojingesnio ir būti negali. Taigi, aš buvau pasmerktas vergauti dergui, o dergas – man. Tiesa, tik iki vakar dienos. Šiandien aš vėl vienas. Atrodo, kelias dienas viskas aprimo. Su figais aš susidorodavau paprasčiausiai, užrakindamas spintas. |
| 1311 |
Tai nuolat daroma, pasakė dergas. Todėl aš kaip galėdamas ir vengiu ką nors veikti. Aš truputį numigau, ir nieko neatsitiko – vadinasi, ne– palitūrinau. Išėjau į lauką, nusipirkau maisto, sumokėjau kiek reikia, išsiviriau pietus ir pavalgiau. Ir vėl nepalitū– ripau. Parašiau šitą ataskaitą. |
| 1312 |
Nespėjo nuo pirkimo rašto nudžiūti rašalas, ir jis nusipirko bilietą į radijo bangomis valdomą antros klasės krovininį laivą, sudėjo į jį reikiamą kiekį padėvėtų įrengimų ir iškeliavo į savo valdas. Atvykę į vietą pradedantys kolonistai paprastai įsitikina, kad nusipirko plikos uolos sklypą. |
| 1313 |
Ten buvo ir vandens – gręžiamasis plaktukas jį aptiko po dvidešimt trijų bandymų. Nuostabiuosiuose kalnuose nebuvo aukso, užtat buvo truputis tinkamo išvežimui torio. O svarbiausia, didesnė dirvos dalis pasirodė tinkama dirų, oldžių, smisų ir kitų egzotinių medžių auginimui. |
| 1314 |
Flezvelas apmaudžiai susiraukė. Buvęs jo robotų šeimininkas buvo žmogiškojo suprematizmo ir, be to, kuo didžiausios naudos šalininkas. Savo robotų atsakymus jis įrašė pagal savąjį pagarbos Žmogui supratimą. Šitie atsakymai erzino Flezvelą, bet naujas įrašas būtų pareikalavęs išlaidų. |
| 1315 |
Flezvelas išaugino dar daug kultūrų, iškasė dar daug torio ir užsiaugino barzdą. Būdamas lauke, jis visą liką kažką murmėjo sau panosėje, o namuose vakarais buvo prisirišęs prie butelio. Kai kurie robotai, paprasti žemės ūkio darbininkai, bijojo Flezvelo, kai jis svirduliuodamas eidavo pro šalį. |
| 1316 |
Rebek-Vordas pirmą kartą istorijoje jums siūlo rinktinį nuotakų kolonistams kontingentą! Su garantija! Rebek-Vordo pasienio sužadėtinės modelis atrenkamas pagal sveikatos, prisitaikymo, apsukrumo, ištvermės, įvairiausių kolonistui naudingų įgūdžių požymius ir, žinoma, malonaus veido. |
| 1317 |
Aš galvoju, kontraktas numato apeigas atlikti vėliau, kad žmogus galėtų susikaupti ir apsispręsti. Dvasiškio užšaldymas – brangus malonumas. O kol kas, teisybę sakant, pravartu turėti po ranka merginą, dirbančią darbą, kuris jąi pridera. Ganga-Semas įsigudrino reikšmingai nusišypsoti. |
| 1318 |
Flezvelas tuojau pat atsisėdo ir užsisakė mažo dydžio pavyzdinę pasienio nuotaką: jis galvojo, kad ir tokias visiškai pakaks. Ganga-Semas gavo nurodymą perduoti užsakymą per radiją. Laukdamas Flezvelas iš susijaudinimo negalėjo nustygti. Jis jau iš anksto ėmė žvilgčioti į dangų. |
| 1319 |
Ir kuo daugiau jis galvojo, tuo labiau jį traukė pati idėja. Tos išsidažiusios, išsipuošusios lėlytės visiškai ne jam! Kaip malonu įsitaisyti smagią, praktišką, protingą gyvenimo draugę, mokančią virti ir skalbti; ji prižiūrės namus ir robotus, siūs, kirps ir virs uogienes. |
| 1320 |
O jau rankos– dailios, ilgais pirštais ir skaisčiai raudonais nagučiais, visiškai ne tai, ką buvo žadėjęs Rebek-Vordo katalogas. Kai dėl kojų ir kitko, pagalvojo Flezvelas, visa tai tinka Žemėje, bet ne čia, kur žmogus pasmerktas darbui. Nebuvo galima net pasakyti, kad jos svorio centras yra žemai. |
| 1321 |
Artinosi derliaus nuėmimas, robotai daug valandų praleisdavo laukuose ir soduose, jų sąžiningi metaliniai veidai blizgėjo nuo mašininės alyvos, ore tvyrojo žydinčio diro kvapas. Tuo tarpu Šeila stengėsi visokiais būdais įsiteikti, ir dėl to jos buvimas dar labiau krito į akį. |
| 1322 |
Greitai viršum grynų liuminescencinės šviesos lempučių sumargavo plastmasiniai gaubtai, niūrūs langai pasipuošė užuolaidomis, o grindys – šen bei ten išmėtytais takeliais. O ir apskritai visame name buvo pastebimos permainos, kurias Flezvelas labiau juto, negu matė. Ir maistas pasidarė įvairesnis. |
| 1323 |
Aš iš tiesų manau, kad ji mums tinka. Ne jos kaltė, kad ji ne pasienio modelis. Viskas priklauso nuo atrinkimo ir priežiūros, čia jau nieko nepadarysi. Eisiu jai pasakyti, tegu lieka. Ir atšauksiu savo užsakymą Re– bekui. Roboto akyse žybtelėjo keista išraiška – kone juokas. |
| 1324 |
Jie išėjo iš ligoninės ir žydinčiais žaliais sodais pasuko Flezvelo pamėgtųjų didingų kalnų link. Čia stačių uolų pavėsyje blykčiojo tylus, tamsus tvenkinys, o viršum jo buvo palinkę dideli medžiai, kuriuos Flezvelas išaugino, naudodamas augimo stimuliatorius. Čia jie sustojo. |
| 1325 |
Norėdamas praktiškai įsitikinti, aš ir pats kartą pamėginau apkabinti robotą siuvėją. Ir užsidirbau didelį randą. O kartą savo kūne pajutau kažką panašaus į elektros srovę arba dieglius, ir mano akyse sumirgėjo kažkokios geometrinės figūros. Žiūriu, ogi nuo laido nutrūkęs izoliatorius. |
| 1326 |
Jinai padavė jam ranką. Jis suspaudė jos pirštus ir pats nepajuto, kaip sugriebė ją už peties. Ji nesipriešino, ir robotas tuokėjas kažkodėl neįsiveržė į kambarį. Flezvelas ir pats neprisiminė, kaip jinai atsidūrė Jo glėbyje. Jis pabučiavo ją, ir atrodė, kad danguje sušvito dar viena saulė. |
| 1327 |
Buvo rytas. Didelė raudona saulė ką tik pakilo viršum horizonto kartu su mažu geltonu palydovu, kuris vos spėjo paskui saulę. Mažytis, tvarkingas kaimelis – retas baltas taškelis žalioje planetos erdvėje – blykčiojo savo dviejų saulių vasaros spinduliuose. Tomas ką tik pabudo savo namelyje. |
| 1328 |
Aikštėje stovėjo bažnyčia, kalėjimas ir paštas. Visi trys pastatai buvo skubiai pastatyti per paskutines dvi beprotiškas savaites ir tvarkingai išrikiuoti viena eile fasadais į aikštę. Niekas nežinojo, ką su jais veikti: kaimas jau daugiau kaip du šimtmečiai neblogai tvarkėsi ir be jų. |
| 1329 |
Meras apkabino Tomą per pečius, jie perėjo tuščią turgaus aikštę ir vienintele grįsta gatve patraukė mero namų link. Ankstesniais laikais grindinį čia atstojo gerai susigulėjęs purvas. Bet ankstesni laikai pasibaigė prieš dvi savaites, ir dabar gatvė buvo išgrįsta skaldytais akmenimis. |
| 1330 |
O dėl visko kaltas tarpplanetinis radijas, nutarė jis. Gaila, kad jis tikrai nepagedo. Niekas netikėjo, kad jis kada nors galėtų prabilti. Slinko metai, keitėsi kartos, o tarpplanetinis radijas stovėjo kontoroje ir dulkėjo – paskutinė nebyli grandis, siejanti jų planetą su Motina Žeme. |
| 1331 |
O vėliau visi pranešimai nutrūko. Žemėje, matyt, vyko karas. Naujasis Dilaveras su savo vieninteliu kaimeliu buvo per mažas ir per tolimas, kad dalyvautų kare. Dilavero gyventojai laukė žinių, tačiau jų nebuvo. Vėliau kaime siautėjo maras, nusinešęs į kapus tris ketvirtadalius gyventojų. |
| 1332 |
Gyventojai prisitaikė, ėmė gy– venti ypatingą gyvenimą, kuris vėliau pasidarė įprastas. Jie užmiršo Zemę. Praėjo du šimtai metų. Ir štai prieš dvi savaites senovinis radijas atgijo ir 354 ėmė veikti. Ištisomis valandomis jis urzgė ir traškėjo, o visas kaimas susirinko gatvėje prie mero namo. |
| 1333 |
Į mūsų Galaktiką negalima įsileisti svetimų elementų. To negali būti! Lygiai taip pat negalima pripažinti bet kokios žmogiškos kultūros, kuri nors truputį skirtųsi nuo mūsų ir, vadinasi, būtų mums svetima. Jei kiekvienas darys tai, kas jam patinka, neįmanoma valdyti Imperijos. |
| 1334 |
Inspektorius atvyks pas jus per artimiausias dvi savaites. Tai viskas. Kaime skubiai buvo sušauktas mitingas: reikėjo greitai nuspręsti, kaip geriau įvykdyti Žemės nurodymą. Susitarė, kad reikia kuo greičiau pertvarkyti įprastą gyvenimo būdą Žemės pavyzdžiu pagal senovines knygas. |
| 1335 |
Mes turime vagį ir žmogžudį viename asmenyje – kombinuotą vagį-žmogžudį. Vargšas vaikinas turėjo blogų polinkių, ir jis kažkoks be nusistatymo. Bet mūsų policijos viršininkas jau surinko įkalčius, ir artimiausiomis dienomis nusikaltėlis bus suimtas. Mes uždarysime jį už grotų, o paskui amnestuosime. |
| 1336 |
Jis žinojo, kas tai per ginklai: senovinėse knygose apie juos buvo daug prirašyta. Bet Naujajame Dila– vere praktiškai dar niekas niekad nebuvo panaudojęs ginklo. Vieninteliai gyvuliai, gyveną planetoje, – maži nepavojingi pūkuoti žvėreliai, tikri vegetarai, mito vien žole. |
| 1337 |
Tomas paėmė vieną peilį. Peilis buvo šaltas. Tomas palietė peilio smaigalį. Jis buvo aštrus. Tomas pakilo ir ėmė vaikščioti iš kampo į kampą, žvilgčiodamas į ginklus. Ir kiekvieną kartą, kai žvelgė į juos, pilve juto nemalonų šaltį. Jis pamanė, kad perdaug skubotai ėmėsi tos užduoties. |
| 1338 |
Beje, kol kas labai sielvartauti nėra ko. Juk pirmiausia jam reikia perskaityti visas tas knygas. O tada, gal būt, jis dar supras, kokia viso to prasmė. Jis skaitė keletą valandų iš eilės – liovėsi skaitęs tik kartą, norėdamas truputį užkąsti. Knygos buvo parašytos labai protingai. |
| 1339 |
Reikėjo pasitenkinti taverna. Taverna buvo įsikūrusi namelyje, kuris mažai kuo skyrėsi nuo kitų kaimo namų. Čia buvo vienas didelis kambarys svečiams, virtuvė ir šeimininkų gyvenamieji kambariai. Edo žmona virė valgį ir stengėsi palaikyti patalpose švarą – kiek leido skausmai juosmenyje. |
| 1340 |
Už rieškučias naminio darbo vinių galėjai gauti kibirą pieno arba dvi žuvis ar atvirkščiai – žiūrint, kas norėjo mainyti, ar kam ko reikėjo. Skaičiuoti, kas kiek kainuoja, – dėl to niekas nesuko sau galvos. Tai buvo vienintelis Žemės paprotys, kurio meras kaime jokiu būdu negalėjo įvesti. |
| 1341 |
Jiems tai buvo egzotiškas tolimos planetos – Žemės paprotys, ir jie labai norėjo pamatyti, kaip tai daroma. Visi paliko savo prekes ir nusekė paskui Tomą, nenuleisdami nuo jo akių. Tomas pastebėjo, kad jo rankos dreba. Jam visiškai nepatiko, kad tiek žmonių matys, kaip jis pradės vogti. |
| 1342 |
Paskui smarkiai pasisuko ant kulnų ir parodė į Tomą smiliumi. – O aš manau, kad tu ne vien pažiūrėti juos pasiėmei, Tomai. Aš manau, kad tu norėjai juos pavogti. Tomas nieko neatsakė. Kaltę įrodantis jo maišas buvo bejėgiškai suspaustas vienoje rankoje, kitoje rankoje jis laikė marškinius. |
| 1343 |
Aš manau, kad dėl viso pikto tave būtina laikinai uždaryti į kalėjimą tolimesniam tardymui. Tomas panarino galvą. To jis nelaukė. O, beje, jam buvo vis vien. Jei jį tupdys į kalėjimą, blogiausiu atveju nebereikės vogti. O kai Bilis jį išleis, jis vėl galės gaudyti žuvis. |
| 1344 |
Tomas apžvelgė prekystalius. Kai jie siekė Audėjo marškiniu, peilis išslydo jam iš už juostos ir nukrito ant žemės. Minioje kažkas atjausdamas sukikeno. Tomas, apsipylęs prakaitu ir supratęs esąs panašus į žioplį, įsikišo peilį atgal. Jis ištiesė ranką, čiupo marškinius ir įbruko juos į savo maišą. |
| 1345 |
O kaip jis gali pasiteisinti? Vagystė ir užmušinėji– mas – tokie pat būtini užsiėmimai, kaip ir kiti. O jeigu jis niekad to nedarė ir niekaip negali suprasti, kam tai reikalinga, – šitai dar ne priežastis aplaidžiai atlikti tau pavestą darbą. Tomas pasuko prie durų. Buvo nuostabi, šviesi naktis. |
| 1346 |
Jis pajuto išdidumą. Šit kaip bręsta nusikaltėlio sumanymai! Taip reikia ir vogti – iš pasalų, tamsios nakties prieglobstyje. Tomas greitai patikrino savo ginklus, iškratė iš maišo grobį ir išėjo į kiemą. Gatvėje jau buvo užgesinti paskutiniai dagtiniai žibintai. Tomas patyliukais sėlino per kaimą. |
| 1347 |
Misis Audėjos ąsotis vandeniui stovėjo įprastinėje vietoje, prieš duris. Tomas paėmė ąsotį. Grįžtant atgal, jam pasipainiojo mažas medinis arkliukas, pamirštas gatvėje kažkurio vaiko. Jis pasiglemžė ir arkliuką. Laimingai parsinešęs grobį namo, Tomas buvo maloniai sujaudintas. |
| 1348 |
Jis jau buvo beimąs Džefo Apynio grėblį, kai išgirdo negarsų triukšmą. Tomas prigludo prie sienos. Bilis Dažytojas tylutėliai slinko gatve; jo metalinis ženklas blykčiojo žvaigždžių šviesoje. Vienoje rankoje jis laikė suspaudęs sunkų neilgą vėzdą, o kitoje – porą savo darbo antrankių. |
| 1349 |
Nakties prieblandoje jo veidas atrodė grėsmingas. Jis buvo kupinas pasiryžimo žūt būt išgyvendinti nusikaltimą, kad ir ką šis žodis reikštų. Tomas sulaikė kvapą, kai Bilis Dažytojas prasėlino per dešimtį žingsnių nuo jo. Tomas tylutėliai ėmė trauktis atatupstas. Laimikis skambtelėjo maiše. |
| 1350 |
Neišgirdęs atsakymo, jis ėmė lėtai gręžtis, įsmeigęs akis į tamsą. Tomas vėl prigludo prie sienos. Jis buvo tikras, kad Bilis jo nepastebės. Bilis blogai matė, nes jam visą laiką tekdavo maišyti dažus ir pridulkėdavo akys. Visų dažytojų akys silpnos. Štai kodėl jie tokie irzlūs. |
| 1351 |
Pasistiprinęs stikline šaltos gliavos, Tomas atsigulė į lovą ir akies mirksniu užmigo ramiu miegu, kurio nedrumstė jokie sapnai. Kitą rytą Tomas nuėjo pasižiūrėti, kaip vyksta mažos raudonosios mokyklos statyba. Broliai Dailidės prie jos dirbo išsijuosę, padedami keleto valstiečių. |
| 1352 |
Ir bematant prisiminė – juk tai jis naktį pavogė piūklą. Tada to piūklo jis nelaikė daiktu, kažkam priklausančiu. Piūklas, kaip ir visa kita, buvo tik daiktas, kurį reikėjo pavogti. Tomas nė karto nepagalvojo, kad tais daiktais naudojamasi, kad jie gali būti kažkam reikalingi. |
| 1353 |
Tomas pastebėjo, kad tuo laiku tavernoje niekada nebįdavo tiek žmonių. Žmonėms, matyt, patiko, kad jie pateko į tikrą nusikaltėlio užeigą. Siurbčiodamas peri-kolą, Tomas ėmė mąstyti. Jis turi įvykdyti žmogžudystę. Jis išsitraukė savo orderį ir dar kartą perskaitė jį nuo pradžios iki pabaigos. |
| 1354 |
Biaurus dalykas, jis niekad savo valia to nesiimtų, bet įstatymas verčia atlikti savo pareigą. Tomas išgėrė peri-kolą ir ėmė galvoti tiktai apie žmogžudystę. Jis įtikinėjo save. kad privalo ką nors nužudyti. Privalo kam nors atimti gyvybę. Privalo ką nors pasiųsti į aną pasaulį. |
| 1355 |
O dabar... Marvas Dailidė, parblokštas aukštielninkas, guli ant žemės; padėrusios jo akys pramerktos, rankos ir kojos sustingusios, burna persikreipusi, jis nealsuoja, jo širdis neplaka. Jau niekad daugiau jis nebesuspaus savo didelėse strazdanotose rankose medžio gabalo. |
| 1356 |
Trumputę akimirką Tomas staiga visa širdimi pajunta, kas yra žmogžudystė. Regėjimas pranyksta, bet jo prisiminimas lieka – jis buvo toks aiškus, kad Tomas net pajunta šleikštulį. Jis galėjo gyventi, padaręs vagystę. Bet žmogžudystė, net su pačiais geriausiais ketinimais, dėl kaimo interesų. |
| 1357 |
Mažas oro laivelis atsiskyrė nuo didžiojo ir greitai nuskrido žemyn. Jis tarytum akmuo krito į lauką, ir kaimas, užgniaužęs kvapą, laukė, kad bematant jis suduš. Bet paskutinę akimirką laivelis paleido ugnies sroves, kurios išdegino visą žolę, ir lengvai nusileido ant dirvos. |
| 1358 |
Rankose jie laikė blizgančius metalinius daiktus, ir Tomas suprato, kai tai ginklai. Paskui juos iš laivo išlipo apkūnus raudonveidis vyras, vilkįs juodai, su keturiais blizgančiais medaliais ant krūtinės. Jį lydėjo mažas žmogelis raukšlėtu veidu, taip pat juodais apdarais. |
| 1359 |
Grentas linktelėjo. Mundieruoti sargybiniai juos apsupo pusračiu. Tomas, sėlindamas kaip tikras piktadarys ir gerokai nutolęs, nusekė paskui juos. Kai jie priėjo kaimą, jis pasislėpė už namo ir žiūrėjo. Meras su teisėtu išdidumu rodė kalėjimą, paštą, bažnyčią ir mažą raudoną mokyklos namelį. |
| 1360 |
Pasirodo, ne visai veltui gaišome. Bet misteris Grentas, kaip ir pirma, buvo nusistatęs skeptiškai. Inspektorius kartu su patarėju pasuko į mero namą, norėdamas truputį pasistiprinti. Juos lydėjo keturi kareiviai. Kiti keturi perėjo per kaimą, neniekindami nė vieno po ranka pakliuvusio daikto. |
| 1361 |
Tomas pasislėpė artimiausiame miškelyje ir nutarė viską gerai apgalvoti. Temstant Edo Alaus žmona, bailiai žvalgydamasi į šalis, išėjo į kaimo pakraštį. Tai buvo liesa, pradedanti žilti vidutinio amžiaus blondinė. Nekreipdama dėmesio į savo podagros kamuojamą kelį, jinai ėjo labai žvaliai. |
| 1362 |
Tomas laukė, kol visai sutems, ir tuo tarpu žiūrėjo, kas dedasi kaime. Jis matė, kad visi kareiviai nusigėrė. Jie vaikštinėjo po kaimą išdidūs, lyg be jų pasaulyje daugiau nieko nebūtų. Vienas kareivis iššovė j orą ir išgąsdino visus mažus, pūkuotus, žole mintančius žvėrelius. |
| 1363 |
Inspektorius ir misteris Grentas vis dar viešėjo pas merą. Atėjo naktis, Tomas įslinko į kaimą ir pasislėpė siaurame skersgatvyje tarp dviejų namų. Jis išsitraukė iš už diržo peilį ir ėmė laukti. Kažkas ėjo keliu. Tomas bandė prisiminti metodus, kuriuos naudoja žmogžudžiai, bet nieko neprisiminė. |
| 1364 |
Tomas išsižiojo. Meras vilkėjo ilgomis kelnėmis su aštriu kaip peilio ašmenys kantų ir mundierium, ant kurio blizgėjo medaliai. Ant pečių – dvi eilės žvaigždžių, po dešimtį kiekvienoje eilėje. Jo galvos apdaras, apsiuvinėtas auksine juostele, buvo panašus į lekiančią kometą. |
| 1365 |
Tu, gaila, nematei ceremonijos, kuri įvyko po pietų. Inspektorius pareiškė, jog, kadangi dabar aš esu oficialiai paskirtas Generolu, man reikia nešioti mundierių. Ceremonija vyko jaukioje ir draugiškoje aplinkoje. Visi atvykėliai iš Žemės šypsojosi ir mirkčiojo man ir vienas kitam. |
| 1366 |
Ji grįžo namo iš turgaus ir nešėsi krepšį su daržovėmis. Tomas pasakė sau, kad tai neturi reikšmės – misis Malūnininkė ar kas kitas. Tačiau jis niekaip negalėjo nuvyti prisiminimų, kaip ji kalbėdavosi su mirusia jo motina. Pasirodė, kad nėra jokios priežasties misis Malūnininkės žudyti. |
| 1367 |
Bet tai dar nereiškė, kad negali būti priežasties nužudyti Maksą. Bet jam į galvą visiškai niekas nelindo, vien tik tai, kad Maksas turi žmoną ir penketą vaikučių, kurie jį labai myli ir jo labai gailėsis. Tomas nenorėjo, kad vėliau Bilis Dažytojas jam pasakytų, kad šitai ne priežastis. |
| 1368 |
Tomas suprato, kad to nepakaks... Ir Jtad su visais likusiais kaimo gyventojais bus tas pat. Tarp tų žmonių jis užaugo, dalijosi su jais duona ir darbu, vargais ir džiaugsmais. Juokios, teisybę sakant, gali būti priežastys, norint nužudyti ką nors iš jų? O nužudyti jis privalo. |
| 1369 |
Žinoma, meras dabar ir Generolas, bet juk tai būtų tiktai maištas. Net jeigu meras po senovei būtų tik meru, inspektorius kur kas solidesnė auka. Tomas įvykdys žmogžudystę vardan garbės, vardan žygdarbio, vardan didybės! Ši žmogžudystė parodys Žemei, kiek ištikima žemiškoms tradicijoms jos kolonija. |
| 1370 |
Va jeigu jis turėtų tokį ginklą, kaip jų... Iš namo pasigirdo žingsniai. Tomas skubiai nuėjo gatve. Prie turgaus jis pastebėjo girtą kareivį, kuris sėdėjo priebutyje ir sau po nosimi kažką dainavo. Prie jo kojų mėtėsi du tušti buteliai, šautuvas nerūpestingai kabojo ant peties. |
| 1371 |
Tomas prisėlino arčiau, išsitraukė savo vėzdą, užsimojo. Jo šešėlis, matyt, atkreipė kareivio dėmesį. Jis pašoko, pasilenkė ir spėjo išsisukti nuo vėzdo smūgio. Jis smogė Tomui buože į paširdžius, prisidėjo prie peties šautuvą ir prisitaikė. Tomas užsimerkė ir pašoko, spirdamas jam abiem kojomis. |
| 1372 |
Pavijo jį pusiaukelėje prie nusileidimo aikštelės. Inspektorius ir Grentas ėjo priekyje, paskui juos šlitiniavo kareiviai. Tomas ėjo, slapstydamasis už krūmų. Jis patyliukais vijosi būrelį, kol pavijo Grentą su inspektorium. Jis prisitaikė, bet jo pirštas sustingo ant nuleistuko. |
| 1373 |
Tomas prisitaikė, stengdamasis galvoti apie tai kokį įspūdį padarys ši žmogžudystė, ir apie visuomeninę jos reikšmę. Bet išvydo inspektorių išsitiesusį žemėje, negyvu plačiai atvertų akių žvilgsniu, perkreipta burna, sustingusį, nebealsuojantį, nustojusia plakti širdimi. |
| 1374 |
Naujasis Dilaveras – miškų planeta. Dešimt tūkstančių žmonių nesuras pabėgėlio tuose tamsiuose miškuose, jei jis pats nepanorės patekti į jų rankas. Išgirdęs triukšmą, atbėgo meras ir vienas kitas kaimo gyventojas. Kareiviai inspektorių ir misterį Grentą apsupo keturkampiu. |
| 1375 |
Jie įsakė kareiviams grįžti į laivą. Kareiviai žingsniavo tingiau, negu paprastai, ir vis atsigręždavo pasižiūrėti į kaimą. Jie ir toliau šnibždėjosi tarpusavyje, nepaisydami, kad inspektorius riaumojo ir berte bėrė įsakymus. Mažas oro laivas pakilo į viršų, paleidęs ištisą srovių uraganą. |
| 1376 |
Tomas nusižiovavo, pasirąžė ir nuėjo namo, norėdamas gerai išsimiegoti – atsimiegoti už visas naktis. Nuo namų slenksčio jis pažvelgė į dangų. Viršum galvos rinkosi niaurūs, grėsmingi debesys, ir aplinkui kiekvieną debesį buvo juodas ratas. Artėjo rudens liūtys. Greitai vėl bus galima pradėti žūklę. |
| 1377 |
Bet jis jautėsi per daug nuvargęs, kad dabar nuspręstų, ar galėjo tai būti tinkama priežastis žmogžudystei. Šiaip ar taip, dabar apie tai galvoti jau buvo vėlu. Zemė atsisakė nuo jų, civilizacija išskrido, ir niekas nežinojo, keliems šimtmečiams jinai atsitolino nuo jų planetos. |
| 1378 |
Kolinzas atsiklaupė, norėdamas ją apžiūrėti. Mašina buvo panaši į kubą – maždaug trijų pėdų ilgio ir pločio – ir tyliai dūzgė. Pilkas, grublėtas jos paviršius iš visų pusių buvo visiškai vienodas, tik viename kampe jis pamatė didelį raudoną mygtuką, o centre – bronzinę lentelę. |
| 1379 |
Dūzgesys bematant pasidarė žymiai garsesnis, ir mašina ėmė net vibruoti. Kolinzas laukė, bet, kaip ir anksčiau, nieko nenutiko. Lyg nujausdamas jis ištiesė ranką ir bakstelėjo pirštu raudoną mygtuką. Tą pačią akimirką prieš jį išdygo du augaloti vyrai su paprastais darbo drabužiais. |
| 1380 |
Stebuklo jis seniai laukė. Beveik visą gyvenimą jis svajojo, tikėjosi, maldavo likimą, kad jam atsitiktų kas nors nepaprasto. Būdamas mokiniu, jis svajojo, kad nubustų vieną gražų rytą ir pamatytų, jog nebėra nuobodžios būtinybės mokytis pamokas, kadangi viskas išmokta savaime. |
| 1381 |
Jis plaukė pasroviui ir vėl svajojo, jog koks nors pasakiškai turtingas žmogus ims ir užsigeis pakeisti savo Paskutinę Valią ir viską paliks jam. Teisybę sakant, jis, žinoma, nesitikėjo, kad bent vienas toks stebuklas iš tikrųjų gali įvykti. Bet, kai stebuklas vis dėlto įvyko, jis nebenustebo. |
| 1382 |
Priešais jį išaugo didelė krūva nešvarių penkių ir dešimties dolerių banknotų. Tai nebuvo naujutėliai, braškantys banknotai, bet tai, be abejonės, buvo pinigai. Kolinzas išmetė į viršų pilnas rieškučias popierėlių ir žvelgė, kaip jie, gražiai sukdamiesi, lėtai leidžiasi ant grindų. |
| 1383 |
Pirmiausia reikia išvežti mašiną iš Niujorko – kur nors į valstijos šiaurę, į atkampią vietelę, kur smalsūs kaimynai nekaišiotų pas jį nosių. Susidarius tokiai padėčiai, ne juokais gali iškilti pajamų mokesčio problema. O vėliau, kai viskas nurims, bus galima persikelti į centrines valstijas arba. |
| 1384 |
Anga sienoje vis didėjo. Pasirodė dramblotas raudonveidis vyras, kuris piktai stengėsi prasisprausti į kambarį ir jau iki pusės buvo įlindęs. Staiga Kolinzas suprato, kad visos mašinos, kaip visuomet, kažkam priklauso. Kiekvienam Norų vykdyto jos savininkui nepatiktų, jei mašina dingtų. |
| 1385 |
Akmens; skaldykloje buvo daug geriau. Ir jis išnyko nebaigęs žiovauti. Lietus vis tebelijo, ir nuo lubų varvėjo. Iš ventiliacinės šachtos girdėjosi kažkieno ramus knarkimas. Kolinzas vėl liko vienas su savąja mašina. Ir su tūkstančiu dolerių smulkiais banknotais, išsisklaidžiusiais ant grindų. |
| 1386 |
Per kelias sekančias dienas Kolinzo gyvenime įvyko staigi permaina. Pasitelkęs, Pouha minail, firmos krovėjus jis perkėlė Utilizatorių į šiaurę. Ten nusipirko kalną negyvenamoje Andirondako kalnų dalyje ir, gavęs pirkimo raštą, įsilindo į savo valdas per kelias mylias nuo plento. |
| 1387 |
Pastarosiomis dienomis jo pasitikėjimas savimi be galo išaugo. Krovėjai sunkiai atsiduso ir išnyko. Kolinzas apsižvalgė į šalis. Aplinkui, kiek tik akys matė, driekėsi tankūs pušynai ir beržynai. Oras buvo drėgnas ir kvapnus. Medžių viršūnėse linksmai čiulbėjo paukščiai. |
| 1388 |
Paskui jis sėdėjo erdvioje, vėsioje svetainėje, apgalvodamas ką tik praėjusius įvykius. Priešais jį ant grindų, melodingai dūgzdamas, stovėjo Utilizatorius. Kolinzas užsirūkė brangų cigarą ir įkvėpė jo aromatą. Pirmiausia jis griežtai atmetė įvairius antgamtiškus šių įvykių paaiškinimus. |
| 1389 |
Įvairiausios dvasios ir demonai čia buvo niekuo dėti. Jo namą pastatė paprasčiausios žmogiškos būtybės, kurios juokavo, dievažijosi, keikėsi, kaip ir visi žmonės. Utilizatorius tiesiog buvo gudrus mokslinis išradimas, mechanizmas, kurio jis nežinojo ir su kuriuo susipažinti nenorėjo. |
| 1390 |
Ateity jie, tur būt, panaikins ir raudoną mygtuką. Tada viskas bus vykdoma, visiškai neeikvojant raumenų energijos. Žinoma, jis turi būti nepaprastai atsargus. Juk dar tebėra tikrasis mašinos savininkas ir kiti A klasės atstovai. Jie mėgins atsiimti mašiną. Gal būt, tai šeimos relikvija. |
| 1391 |
Bet tuojau pat atitraukė ranką. Uti– lizatoriaus kubelis dabar neviršijo keturių colių. Jis buvo tamsiai raudonas ir visas spindėjo. Mygtukas, sumažėjęs iki smeigtuko galvutės dydžio, buvo beveik nepastebimas. Kolinzas apsigręžė, čiupo pagalvį, užgriuvo mašiną ir paspaudė mygtuką. |
| 1392 |
Ir nuo šios galimybės neatsisakys be kovos! Stengdamasis neužmerkti akių, jis nelinkstančių smiliumi baktelėjo į įkaitusį, net baltą mygtuką. Atsirado liesas senis aplamdytais drabužiais. Rankoje jis laikė lyg ir spalvingai išmargintą velykinį kiaušinį. Sį jis metė ant grindų. |
| 1393 |
Skausmo piršte nebebuvo, Kolinzas žvilgtelėjo į jį ir pamatė, kad nudegimo nebeliko nė žymės – nebuvo net mažiausio rando. Kolinzas įsipylė gerokai konjako ir, negaišuodamas nė akimirkos, atsigulė į lovą. Tą naktį sapnavo, kad jį vejasi gigantiška A raidė, bet pabudęs savo sapną pamiršo. |
| 1394 |
Norint apsisaugoti nuo žioplių, jam teko pareikalauti viso būrio kareivių apsaugai, o medžiotojai žūt būt stengėsi įsikurti jo angliškame parke. Be to, Valstybinių mokesčių departamentas ėmė gyvai domėtis jo pajamomis. O svarbiausia, Kolinzas suprato, kad jis galų gale ne taip jau dievina gamtą. |
| 1395 |
Iš pradžių viskas ėjosi gerai. Vieną rytą Kolinzas priėjo prie Utilizatoriaus, ketindamas paprašyti sportinio automobilio arba nedidelės– bandos veislinių gyvulių. Jis pasilenkė prie pilkos mašinos, ištiesė ranką prie raudono mygtuko... Ir Utilizatorius atšoko nuo jo į šalį. |
| 1396 |
Utilizatorius vikriai išslydo iš po jo rankos ir lėkte išlėkė iš kambario. Kolinzas, kiek įkabindamas, pasileido paskui jį, keikdamas savininką ir visą A klasę. Matyt, tai buvo tas pats įdvasinimas, apie kurį kalbėjo Lijkas: savininkas kažkokiu būdu pasiekė, kad mašina ėmė judėti. |
| 1397 |
Bet neverta dėl to laužyti galvos. Reikia tik pasivyti mašiną, paspausti mygtuką ir iššaukti vaikinus iš Įdvasinimo kontrolės. Utilizatorius dūmė per salę, Kolinzas bėgo iš paskos. Jaunesnysis rūmininkas, blizginęs masyvią durų rankeną iš lieto aukso, sustingo vietoje išsižiojęs. |
| 1398 |
Jaunesnysis ekonomas keverziškai žengė pirmyn ir užtvėrė Utilizatoriui kelią. Mašina, grakščiai pasukusi į šalį, išsilenkė ekonomo ir tarsi strėlė nurūko prie durų. Kolinzas spėjo prišokti prie išjungtuvo, ir durys traš– kėdamos užsitrenkė. Utilizatorius įsibėgėjo ir pralėkė pro uždarytas duris. |
| 1399 |
Atsidūręs lauke, jis paslydo ant guminės žarnos, bet greitai atgavo pusiausvyrą ir pasileido už tvoros į laukus. Kolinzas dūmė paskui jį. Kad tik jį pavyčiau... Staiga Utilizatorius pašoko aukštyn. Kelias sekundes jis kabojo ore, o paskui nukrito žemėn. Kolinzas puolė prie mygtuko. |
| 1400 |
Kol dar galima, reikia panorėti kokio didelio dalyko. Greitai po kits kito jis paprašė sau penkių milijonų dolerių, trijų veikiančių naftos šaltinių, kino studijos, geros sveikatos, dvidešimt penkių šokėjų, nemirtingumo, sportinio automobilio ir veislinių gyvulių bandos. |
| 1401 |
Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Kai jis vėl atsigręžė, Utilizatorius išnyko. Kolinzas žvelgė, išplėtęs akis. Ir kitą akimirką jis taip pat išnyko. Kolinzas atsimerkė ir pamatė stovįs prieš stalą. Už stalo sėdėjo nerangus raudonveidis vyras, kuris anksčiau mėgino įsigauti į jo kambarį per sieną. |
Комментарии
18 Saulei nusileidus, jis užsirišo maišą ant kaklo ir, atsargiai pakišęs po valu, uždengė juo nugarą. Valas per maišą rėžė kur kas mažiau, ir jis, atsišliejęs į laivelio priekį, taip susirietė, kad pasijuto bemaž patogiai. Po teisybei, jis tik galėjo šiaip taip kęsti, bet |tikinėjo save, kad įsitaisė bemaž patogiai.
В отмеченных местах, присутствует вертикальная черта «|»